Kipro Černiausko paroda „Žvilgsnis“ galerijoje „Akademija“

2018 10 15 – 2018 10 27

VDA galerija „Akademija“

Pilies g. 44

Atidarymas spalio 15 d. 18 val.

Kipras Černiauskas pristato savo naujausią tapybos darbų parodą „Žvilgsnis“. Apmąstydamas savo keliones po įvairias Europos šalis, menininkas supranta, kad paprastas ir kasdieniškas vaizdas pro jo kambario langą gali būti toks pat gražus ir akį traukiantis, kaip, pavyzdžiui, Alpių kalnai ar Viduržemio jūros pakrantės. Tai, ką iš tikrųjų pamatome, priklauso ne nuo aplinkos, o nuo individualaus mūsų žvilgsnio, arba tiksliau, nuo to, kokias prasmes ir kokią nuotaiką suteikiame pamatytam vaizdui.

Žvelgdamas į gamtą menininkas ieško ir savo vietos joje, ir, atrodo, tą vietą supranta realistiškai, pernelyg nepoetizuodamas. Menininko paveiksluose, gamtinėse scenose dažnai atsiranda ir miesto, civilizacijos ženklų. Gamta nėra ta neišsenkančio įkvėpimo ir grožio romantikų užuovėja. Priešingai, K. Černiausko darbuose tvyro neišvaizdi ir nutilusi, nurimusi kasdienė buitis ir būtis. Būtis, kurią galima pamatyti pro pravertą kambario langą, arba vaikštant savo namo kieme. Būtis, kurią galime įžvelgti paprasčiausiose formose ir pavidaluose, kad ir atsitiktinai suverstose malkose.  

Gediminas Jasinskas

Šiomis dienomis man didžiausias iššūkis rašant parodų anotacijas – necituoti ir nenaudoti Schopenhauerio. Man niekada neišeina be jo apsieiti. Aš visur randu Schopenhauerį. Šis kartas – ne išimtis, nes šis požiūris „susikalba“ su tuo, kaip aš tapau, jaučiu ir net galvoju. Geresnių analogų tiesiog nerandu.

Taigi... Labai trumpai: pasaulis kaip vaizdinys reiškia, kad fiziškai mes gyvename  pasaulyje, tačiau tuo pat metu pažįstame jį tik subjektyviai, tik iš savo perspektyvos. Kad ir kaip stengtumėmės – įsijausti į kito žmogaus ar padaro vaidmenį, mes vis tiek nesugebėtume to padaryti iki galo. Geriausiai mums pažįstamos būtybės esame mes patys (tačiau net ir save dažnai ne visiškai suprantame). Netgi sakoma, jog „savęs neapgausi“, „nuo savęs nieko nepaslėpsi“. Dėl šio subjektyvumo galime teigti, kad mes kiekvienas turime atskirą pasaulį, kuriame patys atsirenkame, kas yra kas: kas gerai, o kas yra blogai. Kito žmogaus akyse mums asmeniškai svarbiausi dalykai galėtų atrodyti visai nesvarbūs. Pagal šią teoriją, mums mirštant pasaulis išnyksta, nes miršta šio pasaulio suvokėjas. Schopenhaueris teigė, kad „mums reikia žvaigždžių, kad jos mums šviestų, tačiau žvaigždėms reikia mūsų, kad mes į jas žiūrėtumėm“ . Kitaip sakant, jeigu per  gyvenimą nei karto nepakeltume akių į naktinį dangų – žvaigždės tiesiog neegzistuotų. Fiziškai jos egzistuotų, tačiau jų nebūtų mūsų pasaulyje.

Šitoje paveikslų kolekcijoje mano esminis motyvas yra žvilgsnis. O dar labiau – asmeninis žvilgsnis. Žiūrėjimas ir kontempliavimas, ar gulinti malka yra mano malka, nes tik aš ją tokią matau. Ar atsisakęs asmeninio žiūrėjimo kampo, galėčiau išvysti  universalią malkos idėją. Ar aš matau malką tokią, kokia ji buvo prieš tūkstantį metų? Ar tai tiesiog malka, o gal tai būtent ši malka? Ar panašiai šitą malką mato mano rato žmonės? O ką ši malka reiškia ir kokias asociacijas ir jausmus kelia ji lietuviams? Ar užsieniečiui malka būtų tokia pati? Gal jis jos net nepastebėtų, nes Austrija yra kalnuota? O gal malkoje galima pamatyti lygiai tiek, kiek ir Alpėse? Gal net nereikia žiūrėti į malką, o užsidarius skaityti tekstus apie malkas? O gal norint pamatyti kalnus – užtektų įdėmiai stebėti  malką ir nereiktų niekur važiuoti?

Šiaip ar taip, Schopenhaueris  ar ne, bet aš esu apsėstas malkų, šapų, šakelių, lapų, žolės šieno, sniego. Nors gal ir ne. Aš esu apsėstas žvilgsnio.

Kipras Černiauskas