Garso komiksų paroda „Truputis diskurso“

Lietuvoje vis dar neįprasta komiksus suvokti kaip savarankiškus meno kūrinius, tačiau ši medija mūsų šalyje turi nemažą gerbėjų ratą ir susilaukia vis daugiau dėmesio – didesnėse ar mažesnėse parodose yra pristatomi Lietuvos ir užsienio autorių darbai, 2016 m. pradėtas rengti tarptautinis festivalis „Komiksų dienos“. Šį kartą komiksų (ir ne tik!) mėgėjams siūloma pažvelgti į kiek kitokius – garso komiksus. Šios idėjos autorė Rasa Kregždaitė sako, kad mintis kurti garso komiksus gimė dirbant su radijo teatro projektais. Eksperimentuojant ir aiškinantis, kaip turėtų atrodyti ir skambėti  garso komiksas, ši idėja buvo įgyvendinta kartu su trimis jaunais kūrėjais bei kūrybine komanda „Bilietų nėra“. Komiksų dailininkė Miglė Anušauskaitė parengė piešinius, o aktorė ir režisierė Julija Šatkauskaitė bei kompozitorius Andrius Šiurys sukūrė garso takelius.

Diskursas – išplėstas minties apie kokį nors dalyką išreiškimas, tik šiuo atveju mintis išreiškiama ne žodžiais, o vaizdais ir garsais. Parodoje pristatomi kūriniai perteikia paprastas kasdienybės situacijas, iliustruoja mūsų kalboje dažnai vartojamus posakius, tokius kaip „bet mes bent jau pradedame apie tai kalbėti“, „daug geriau jaučiuosi nustojęs valgyti šlamštą“, „gamtoje taip jau sutvarkyta“. Komiksai siūlo į pažįstamas situacijas pažvelgti naujai, atrasti netikėtų, žaismingų sąsajų, pastebėti šmaikščią, kartais lengvu absurdu atskiestą kasdienių situacijų pusę.

Komiksuose, tokiuose, kokius esame įpratę matyti, vyrauja logiškas linijinis pasakojimas, nuoseklus istorijos vystymas, kuriame tekstas papildo ir komentuoja vaizdą – tarsi pateikdamas gaires, pagal kurias žiūrovas turėtų perskaityti piešinius. Nors garso komiksuose nėra teksto, o vaizdas neskirstomas į aiškius atskirus fragmentus, garso takeliai taip pat yra informacija, kurią tam tikra prasme reikia perskaityti ir suprasti, kad galėtume sekti istoriją.

Garso komiksų paroda „Truputis diskurso“

Garsas papildo piešinius ir leidžia žiūrovo vaizduotei ištrūkti iš dvimatės medijos, įsijausti į veiksmo kontekstą ir patiriant garsą mintyse piešti tai, kas nepateko į baltą popieriaus lapą. Garsas sukuria nuotaiką, kūrinio atmosferą. Jo funkcija yra ne tik plėtoti konkretų pasakojimą ar atskleisti veikiančių personažų charakterius, bet ir sukelti subjektyvius žiūrovo jausmus, išprovokuoti asociacijas ar prisiminimus.

Garsas, kitaip nei komiksų tekstas, nėra fragmentuotas, jis kuria nenutrūkstamą pasakojimą. Grojant garso takeliui akis seka kintančius paveiksliukus, o protas bando sujungti šias dvi raiškas į vientisą kūrinį, atrasti jų ryšį, patvirtinti vaizdo priklausomybę nuo garso, ir atvirkščiai. Todėl sunku būtų vaizdą ir garsą atskirti pagal jų hierarchiją – jie yra lygiaverčiai. Rengiant parodą pirmiausia buvo piešiami komiksai ir pagal juos kuriami garso takeliai, ir priešingai – kuriami garso takeliai, o vėliau pagal juos piešiami komiksai.

Galiausiai, labai svarbus yra žiūrovo vaidmuo. Tik nuo žiūrovo priklausys, kaip jis perskaitys ir kaip interpretuos vaizdo ir garso junginį. Įdomu, kad šiuo atveju žiūrovas dar turi ir pasirinkimą, kaip jis norėtų apžiūrėti parodą – ar į vaizdą ir garsą gilintis kartu, ar žvelgti tik į piešinius, o galbūt parodą stebėti užsimerkęs? Taip garso komiksai tampa žaismingu interpretacijos uždaviniu, kurį kiekvienas gali spręsti individualiai ir suvokimo procese aptikti smagių, netikėtų atradimų.

Projektą dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos respublikos kultūros ministerija.

Paroda iki lapkričio 30 d. vyksta Kauno menininkų namuose (V. Putvinskio g. 56). Parodos darbo laikas: darbo dienomis nuo 10 iki 18 val.