Beatričės Mockevičiūtės kasdienybės kaleidoskopas

Pokalbis su Beatriče Mockevičiūte, VDA skulptūros katedros studente, išrinkta geriausia jaunąja „ArtVilnius’16“ menininke, manyje transformavosi į įspūdžių kratinį ir paliko sunkiai nusakomą nuotaiką, o gal nuojautą. Besisukančios spalvos, lengvumas, grynumas, materija ir forma. Štai apie ką mes kalbėjom.

Šių metų „ArtVilnius“ meno mugėje eksponuota Beatričės šviesos instaliacija „Intact”. Kūrinys išties neliečiamas, veikiamas jį supančių vibracijų, lankytojų įkvėpimų ir iškvėpimų, duslių žingsnių, ima švelniai judėti. Tinkamai apšviesta statiška paprasčiausio organinio stiklo plokštelė tampa skulptūra. Ant baltos sienos šviesos pagalba formuojamas besikeičiantis vaizdas. Jis hipnotizuojančiai sukasi, mainosi. Gražiausia, jog du, rodos, tokie paprasti dėmenys sukuria vaizdą, panašų į sudėtingą kompiuteriniu būdu simuliuojamą video projekciją. Per judesį skulptūroje atsiranda kino elementas. Instaliacija primena filmą transliuojamą per projektorių. Tačiau šis „filmas“ vyksta realiame laike, jis yra gyvas ir nenuspėjamas.

Menininkė ne kartą pabrėžia formos paprastumo svarbą. Pasak jos, gyvename laiku, kuomet triumfuoja forma – jos tiek daug, nors ir ne visuomet prasmingos. Kartais forma kuriama vien vardan efekto, todėl ir lieka tik efektu. Tačiau Mockevičiūtės forma apmastyta, apgalvota, išieškota. Ji koduoja sau asmeniškai svarbius dalykus. Vienas iš kūrybos principų, minimalių medžiagų panaudojimas, nedeformuojant jų, o išryškinant jau egzistuojančias savybes. Šią idėją puikiai atspindi menininkės kaleidoskopai – aliuminio lazdelės, taip pat eksponuotos galerijos „5 malūnai“ stende mugėje „ArtVilnius“. Jie verčia žiūrovus apmąstyti sąvokas „meno kūrinys“ ir „skulptūra“. Daugelis mugės lankytojų turbūt pastebėjo, kad tokių skulptūrų pilna „Senukuose“. Ir teisingai! Tačiau ar daug rasite akių, pastebinčių šių kasdieninių formų grožį ir estetiką?

Mūsų kalbai pasisukus apie įkvėpimą, didžiausia inspiracija įvardijami miestas ir žmogus. Ne tik gamta, menininkų dažnai linksniuojama kaip amžinojo įkvėpimo šaltinis. Antrinė gamta – štai jos burtažodis. Ji randa mūzas čia pat, žmogaus susikurtoje urbanistinėje gamtoje. Svarstome, kad jeigu žmogus yra gamta, tai ir viskas, ką jis sukuria, taip pat turėtų būti laikoma gamta. Taigi įkvėpimas ateina iš labai kasdieniškų, paprastų dalykų. Juk būna, kad eini pro rekonstruojamą pastatą, o akį taip traukia jį gaubianti samaninė skraistė – iš tiesų, tai tiesiog apsauginis tinklas. Beatričės pasirinktos medžiagos naudojamos buityje, pramonėje, o atplėštos nuo konteksto priverčia kitaip pažvelgti į kasdienybę. Menininkė kviečia mus dalyvauti kasdienybės spektaklyje, pastebėti grožį čia ir dabar.

Nors instaliacija „Intact” yra nematerialus kūnas, o tik neapčiuopiamas šviesos spindulys, nejučia imame kalbėtis apie medžiagas. Šalia kūriniuose naudojamų industrinių medžiagų, menininkė į ieškojimų lauką įtraukia  ir gamtą. Beatričė išreiškia savo aistrą geologijai, pasakoja, kaip slankiodavo po Vilniaus geologijos muziejų M. K. Čiurlionio gatvėje ir žiūrėdavo į pasaulio artefaktus. Viskas sugula į akmenį. „Ar žinojai, kad 90 procentų dalelių ore yra kosmoso dulkės?“ Išties nežinojau. Tarpai tarp mūsų – tarp žmonių, tarp daiktų – yra užpildyti. Tos dulkės, jos galiausiai įgauna vienokią ar kitokią formą. Gilindamasi į sudėtį, menininkė atranda ir formos savybes.

Mes irgi sugulsim į akmenį. Šiuo momentu pradeda susijungti visi pokalbio taškai ir apima tas neapsakomas jausmas, jog esi dalis visumos. Mažas sraigtelis didelio projekto, kuriame ne viskas priklauso nuo tavęs. Menininkė dėsto atsitiktinumus, kaip nueita iki šio laimėjimo. Pradžioje akademijoje eksponuoti kaleidoskopai, kuriuos užtarė bene tik Gintautas Trimakas. Vėliau Vilniaus dailės akademijos galerijos „5 malūnai” kuratorei Mildai Dainovskytei ir Trimakui kilo idėja šalia pastarojo menininko fotoabstrakcijų mugėje „ArtVilnius“ eksponuoti Beatričės darbus. Beatričė Mockevičiūtė mugėje dalyvavo pirmą kartą ir nuoširdžiai pripažįsta, kad nesitikėjo laimėti, bet geras jausmas būti įvertintai. Pastebėti jos instaliaciją didelėje mugėje ir įdėmiai ją apžiūrėti, apmąstyti, išties yra nelengva. Apskritai, susikoncentruoti ties vienu kūriniu mugėje yra sunku. Dėl ekspozicijų stendų gausos kūriniai paskęsta garsų ir vaizdų margumyne. Visgi renginys yra puikus garsiakalbis jauniems menininkams. Dėl to nuo šiol Beatričės Mockevičiūtės vardas įsitvirtina meno žemėlapyje.

Džiaugiuosi Beatričės Mockevičiūtės laimėjimu. Tai lyg signalas, kurio kartais labai reikia jaunam žmogui, jog eini tinkama linkme. Nuoširdumas, sklindantis iš Beatričės lūpų, neleidžia apsirikti. Kaip gali judėti neteisingu keliu, jei viską darai iš širdies, esi savimi? Tikiuosi, Mockevičiūtės pavardė bus vis dažniau linksniuojama parodų kataloguose ir meno portaluose. O jos darbai stebins nepaprastu paprastumu.