„ArtVilnius‘16“ – benamių orumas ir tapybos nemirtingumas

Tik įžengus į „ArtVilnius‘16“ meno mugės erdves, įsikūrusias „Litexpo“ Lietuvos parodų ir kongresų centre birželio 9-12 dienomis, kilusi pirma mintis buvo – ką naujo pasiūlys šis, jau septintą kartą vykstantis meno mylėtojų širdis glostantis reginys. Šiais metais žiūrovams buvo pristatytos 60 galerijų iš 12 šalių. Taip pat buvo pakviesta šalis-svečias – Lenkija (pernai metais šalies-svečio teisėmis buvo pakviesta Ukraina). Lėtais žingsniais pirmąją dieną vaikštinėjant po šią meno mugę ir džiūgaujant, kad nėra žmonių gausos, kuri kitomis mugės dienomis buvo tikrai nemenka, kilo klausimas: ką ši meno mugė atskleidžia – ar parodo kryptį, į kurią linksta menas? O gal veikiau atveria dabarties, šiandieninio, šiuolaikinio meno užkaborius?

Drįsčiau teigti, kad ši „ArtVilnius‘16“ meno mugė parodo būtent tuos užkaborius. Vienas tokių, tai kelios dienos prieš mugės atidarymą Pylimo galerijoje Vilniuje įvykusi paroda „ArtPylimas‘16“. Kadangi ši paroda buvo atidaryta pirmoji, į ją užsukau pirmiausiai. Nedidelėje Pylimo galerijos keičiamų parodų erdvėje kabėjo septynių menininkų (Aloyzo Stasiulevičiaus, Leonardo Tuleikio, Rimo Bičiūno, Jono Daniliausko, Galiaus Kličiaus, Lino Gelumbausko ir Linos Zareckaitės) kūriniai. Kai kurie iš šių menininkų jau yra dalyvavę „ArtVilnius“ meno mugėse. Šių menininkų darbai sukabinti keliomis eilėmis, taigi spalvų ir potėpių gausa maloniai apglėbė. Tačiau toks tapybos glėbys, kad ir labai jaukus, tačiau tesušildo tik akis, o ne mintis. Paroda surengta iškeliant rimtą klausimą – koks ryšys tarp dviejų skirtingų meninio gyvenimo reiškinių ir požiūrio į meną, kuomet vienoje barikadų pusėje atsiduria lietuviška tapyba (modernieji tapybos klasikai bei jauni tapytojai), o kitoje – didžiuoju menų šou įvardijama „ArtVilnius‘16“ meno mugė ir jos dalyviai. Nors „ArtPylimas‘16“ parodoje teigiama, kad tradiciniai menai lieka nuošalėje ir būtina į juos atsigręžti, tačiau „ArtVilnius‘16“ meno mugėje, vadinamųjų tradicinių menų trūkumo nesijautė – tapytojus pristatė galerija „Aidas“, Dailininkų sąjungos galerija, galerija „Meno niša“ bei kitos Lietuvos ir užsienio galerijos. Taigi, tapybos mirties kvestionavimas, prasidėjęs praėjusio amžiaus antrojoje pusėje, taip ir lieka nustumtas į debatus, tačiau visiškai neatitinkantis tikrosios tapybos padėties.

Nors „ArtVilnius‘16“ ir buvo pristatyta 60 galerijų, o savo kūrinius eksponavo tokia gausa menininkų (skaičiuodama, kiek jų buvo, pasimečiau keliolika kartų), tačiau jokio didesnio jaudulio ar itin stiprių emocijų apžiūrinėjant kūrinius nebuvo. Galbūt todėl, kad perteklinė vaizdų vartojimo visuomenė daro savo, galbūt todėl, kad didžioji dalis pristatomų menininkų kūrinių jau buvo matyti ne po vieną kartą, o galbūt todėl, kad meno mugė ir nesiekia sukelti jokio staigaus emocinio efekto. Tačiau nors minčių jausminio šoko ir nebuvo, tačiau kai kurios galerijos ir jų pristatomi menininkai apglėbė ne tik akis, bet ir mintis.

Viena tokių galerijų – „A galerija“ (Panevėžys), kuri žiūrovams pristatė du menininkus – Mindaugą Juodį bei Audrių Gražį. Juodis pristatė naujausius savo tapybos kūrinius, kurie spalvomis ir kuriama nuotaika atramą randa Gražio tapybos darbuose. O Gražys šalia savo tapybos darbų pristatė ir plačiai visuomenėje pernai metais nuskambėjusi kūrinį „Laisvės pojūtis“, kuriame ventiliatoriuje-šviestuve įkomponuotos trys begalvių vištų iškamšos. Vištytėms draugiją palaikė dar viena iškamša  – strutis su betone įmūrytomis laibomis kojomis. Kai nėra galvos ir kojų – nelieka ir laisvės.

„DK Gallery“ (Minskas, Baltarusija), pristačiusi Grigory Ivanov kūrinius, akimirkai leido pajusti tapybos kuriamą šviesos pojūtį – naudodamas kelias spalvas menininkas sugebėjo sukurti įspūdį, kad šviesa tiesiog braunasi nuo drobės žiūrovo link. Marko Rothko kūrybą primenantys Ivanovo kūriniai įsileidžia į save ir vien tik spalvomis sugeba sukelti šalčio, šilumos bei nenoro pasitraukti nuo kūrinių pojūtį.

Galerija „Happy Art Museum“ (Riga, Latvija) pristatė tris menininkus: Sergey‘ių Dyominą, Gustavsą Filipsonsą, Dagsą Vidulejsą. Iš šios vyriškos menininkų kompanijos labiausiai išsiskyrė Dyominas. Savo, kaip menininko, karjerą pradėjęs nuo juvelyrikos, dailininkas norą kurti perkėlė ant drobės. Galbūt todėl ir jo kūriniuose nestebina daugybė plonų, grakščių linijų, kurios imituoja laidus, ilgas kėdžių kojas. Personažai drobėse vaizduojami deformuoti, negrabūs, suluošinti, tačiau netiek fiziškai, kiek vidumi.

Kauno fotografijos galerija, pristačiusi Donatą Stankevičių, įteikė lankytojams žibintuvėlius ir pakvietė užsukti į visiškai tamsią patalpą, ant kurios sienų kabėjo menininko sukurto ciklo „Seni vairuotojai“ fotografijos. Aklinoje tamsoje vien tik žibintuvėliu apšviečiant fotografijas teko išgirsti įdomias meno mugės lankytojų „įžvalgas“, tokias kaip „nuotrauka tamsoje nėra menas“, „kur čia menas?“ ir kitus panašius, beje, visos mugės metu girdėtus, komentarus apie meno sąvoką bei funkciją. Tačiau šis Stankevičiaus ciklas leido mums, pėstiesiems (kad ir tik meno mugės ribose) pažvelgti, kaip mus, tamsoje išnyrančius iš nežinia kur, mato vairuotojai. Faktas, kad paprasta fotografija tamsoje yra menas. Ir sakyčiau, labai vykęs menas – diskusijos, kurioje šmėžuoja meno sąvokos reikšmė, sukėlimas, visuomet yra naudingas tiek pačiam kūriniui, tiek ir žmonėms, kurie tą diskusiją sukėlė.

„ArtVilnius“ sekdamas kitų meno mugių pavyzdžių nuo praeitų metų kviečiasi šalį-svečią, kuriai yra skiriama daug dėmesio. Tai ne tik leidžia meno mugės lankytojams išsamiau susipažinti su kitos šalies galerijomis ir jų atstovaujamais menininkais, tačiau taip pat prisideda prie tarptautinių meninių ryšių užmezgimo. Šių metų šalis-svečias, o tiksliau viešnia – Lenkija. Mugėje buvo pristatyta net dešimt aukščiausio kalibro Lenkijos galerijų ir institucijų. Lenkijos menininkai žiūrovams pateikė ne tik ekspresyvios tapybos darbų (Tomaszo Milanowskio kūriniai) bei medžio skulptūrų (Francisco R. Remiseiro), tačiau nusikėlė ir į šalies praeitį – apie ją pasakojo pasinaudodami lėlėmis. Houdko Lukašas fotografijų cikle „The Art of Killing“ („Žudymo menas“) pasakojama 1945-ųjų metų pavasario įvykių istorija, vykusi neilgai trukus po Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Nuogomis ir kareivių rūbais aprengtomis lėlių figūromis menininkas komponuoja įvairias scenas, kurios tikrai nedžiugina akies, o priverčia pergalvoti, kokiais būdais esama dabartis buvo sukurta. „ArtVilnius‘16“ buvo pristatyta galerija „Zderzak“, kurią lenkų kuratorius Krzysztofas Stanisławskis įvardijo kaip vieną iš geriausių galerijų Lenkijoje. Galerija pristatė penkis menininkus, tarp kurių ir Łukaszą Stokłosą, kuris savo kūryba nukelia į kupiną misticizmo ir paslapties pasaulį bei yra itin artimas simbolistams. Taip pat pristatė Piotrą Jarosą, kuriantį instaliacijas, performansus bei objekto meną, o meno kritikų yra apibūdinamą kaip neakivaizdžių, fantominių gamtos objektų,  iš kurių kuriamas daugialypis pasakojimas, tyrinėtoją. 

Taigi, ką visgi ši meno mugė atskleidžia? Kuria linkme menas keliauja – į priekį, ar atgal, o gal į šonus – ši meno mugė neparodo. Ateities meno spėjimus galbūt kiek nusako pačios didžiausios pasaulinės meno mugės (The New York Times teigimu, jomis reikėtų įvardyti Arco Madrid, Art Basel ir Art Miami), visgi ir jų spėjimai gali būti klaidingi. Tačiau „ArtVilnius‘16“ atskleidžia meno užkaborius – tradiciniai menai nelieka nuošalėje, o menininkai ieško įvairiausių būdų savo idėjas perteikti per vizualines priemones. Ar tai būtų trumpametražiai meniniai filmai (Hanso Op De Beecko kūrinys „Režisuojant tylą“), ar labiau socialinė idėja (Krzysztofo Wodiczko kūrinys „Benamių transporto priemonė“ – transporto-gyvenvietės projektas, skirtas padėti benamiams išlaikyti savigarbą), vizualieji menai sugeba išplėsti savo sąvoką ir funkcijas. O kuo platesnis meno veikimo laukas, tuo daugiau jis apglėbia žmonių. Šiemet „ArtVilnius‘16“ apglėbė 21 000 lankytojų, o kiek daugiau nei 200 meno kūrinių rado vietą jų namuose.