Žvilgsnis į naujos galerijos peizažą
Ko tikėjausi sužinojusi, jog naujamiestyje atidaroma nauja galerija? Kelių kambarėlių baltomis sienomis, daugiabučio namo, pirmo aukšto vitrininiais langais... Tad birželio 7 d. Vilniuje Teatro gatvėje atsidariusi galerija „SHCH“ nustebino. Tai kelių šimtų kvadratinių metrų industrinio stiliaus angaras, pasislėpęs namų kiemuose, kurį pasiekti galima kirtus Reformatų parką. Jame eksponuojami kūriniai laisvai siūbuoja nuleisti nuo geležinių sijų, be to, pakanka vietos patogiai atsitraukti ir juos apžiūrėti iš toliau. Jau po apsilankymo „SHCH“ perskaičiau, jog galerija nusprendusi neprisirišti prie konkrečios vietos („Galime atsirasti ir „ŠiČia“, ir „ŠiČia“), tai ir suteikė jai pavadinimą. Taigi anksčiau ar vėliau persikėlusi į kitą erdvę, galerija įgis kitokį charakterį. Viena vertus, nekantru pamatyti, kokį pavidalą ji prisiims vėliau, kita vertus, sunku patikėti, kad pavyks rasti geresnę vietą už dabartinę.
Tačiau grįžkime prie galerijos atidarymui pasirinktos parodos. Į ją užeiti jau iš tolo viliojo didžėjaus miksuojamos muzikos garsai ir būreliai hipsterių, traukiantys ten. Buvo pristatyti magistrantūros studijas šiemet baigusio tapytojo Simono Kuliešio darbai, kurių ekspozicija pavadinta „Šiuolaikinio žvilgsnio peizažais“. Parodoje – didelio formato aliejinės tapybos darbai. Dalis jų 2014-aisiais jau buvo rodyti Vilniaus dailės akademijos galerijoje „Akademija“. Čia, kabėdami ant baltų sienų, jie atrodė lyg abstrakcijos, turinčios užuominų į peizažo žanrą. Tačiau visai kitokia angaro erdvė – didelis patalpos aukštis, geležinės sijos, silikatinės plytos, pagaliau, ir vaizdai pro langą – į kūrinius leidžia pažvelgti naujai. Visa tai darbams suteikia tą urbanistinį atspalvį, apie kurį kalbama parodos anotacijoje: „Natūralios gamtos formos suvokėjo sąmonėje transformuojasi į jam kasdien sutinkamus vaizdus. [...] kraštovaizdis [gali] įgauti industrinių bruožų.“ Tad rudi liekni stagarai paveiksle ima rodytis nebe krūmais, o tvoromis, stambūs griežtesnių kvadratinių formų potėpiai panašėja į vamzdžius ar ventiliacijos angas.
Žiūrėdama į Kuliešio darbus pamaniau, jog jis turi daug bendro su kitais savo kartos tapytojais. Jo paveikslai – plonasluoksniai, sukurti gausiai naudojant perregimą potėpį, dažų varvėjimą, derinant laisvumą ir kruopščiai apgalvotą kompoziciją. Peizažai pereina į abstrakcijas, abstrakcijos – į peizažus, vienur kitur šmėžuoja ir žmogiški siluetai. Gausu žemės spalvų, tonų – tai nesvetima visai lietuvių tapybos tradicijai. Išskirtinumo Kuliešiui suteikia jo darbuose trykštanti energija, kuri, atrodo, kaip reikiant nespėjusi paliesti drobės jau šuoliuoja tolyn. Todėl daugelyje vietų šviečiasi balta spalva, kai kur potėpiai primena vaikišką spalvinimą besibaigiančiu flomasteriu. Nevengiama ryškių kontrastų, kurie sėkmingai suvaldomi. Todėl į paveikslus taip lengva ir malonu žiūrėti – žvilgsnis, kaip ir tapytojo ranka, šokinėja nuo vieno elemento prie kito, niekur neįklimpdamas.
Parodos visumą sudaro peizažai, į kuriuos, kaip sako parodos pavadinimas, žvelgiama šiuolaikiniu žvilgsniu. Dar kartą pacituosiu anotaciją, kurioje rašoma, kad „šiuolaikinis žmogus susitikęs su gamta implikuoja miesto aplinką ir suvokia peizažą (bent iš dalies) tarsi komercializuotą dizaino, reklamos ir technologijų paveiktą vaizdą.“ Žvelgiant į Kuliešio darbus, man atrodo, jog šiuolaikiniu žvilgsniu labiau būtų galima laikyti ne visur matomą dizainą, bet nebesugebėjimą ilgai koncentruoti dėmesio į konkrečią vietą. Įprotis slinkti feisbuko srautu ar naujienų dienraščiais neišvengiamai daro įtaką žiūrėjimo praktikoms apskritai, netgi gamtos stebėjimui. Kuliešio nutapyti peizažai, sukurti jau aptartais vos drobę paliečiančiais lengvais potėpiais, atrodo kaip šiuolaikinio žmogaus bandymas aprėpti gamtos visumą, ilgiau neužfiksuojant jokios detalės.
Mano nuomone, iš parodos konteksto labiausiai išsiskiria paveikslas su šešėlinėmis žmonių figūromis languose. Atidžiau įsižiūrėjus, visuose eksponatuose pastebimas neįkyrus lango motyvas, kuris juos priartina prie klasikinės tapybos sampratos, pagal kurią paveikslas – tai langas į gamtą. Tačiau darbe su žmonių figūromis stebima ne rami, harmoninga gamta, o dinamiškas naktinis gyvenimas. Tad žmogus iš stebinčiojo gamtą pats tampa apžiūros objektu.
Parodos lankytojo žvilgsnio objektu tampa ne vien paveikslai, bet ir kiti lankytojai, slankiojantys po salę, jos architektūra ir aplinkiniai daugiabučių kiemai, matomi pro langą. Naujos nepažįstamos vietos ir jauni menininkai traukia žvilgsnį. Tol, kol nesusilieja su kultūriniu peizažu ir netampa įprasta jo detale.