Kokia tamsa gaubia spalvotą Jono Čeponio pasaulį?

Radvilų rūmų muziejuje šiuo metu veikia retrospektyvinė tapytojo Jono Čeponio paroda „Spalvingas žvilgsnis į pasaulį“. Jonas Čeponis, vienas iš tyliojo modernizmo pradininkų Lietuvoje, buvo gerai susipažinęs tiek su Europos postimpresionizmo, fovizmo daile, tiek su lietuvių modernistų grupuotės „Ars“ veikla, tad ir menininko kūryboje galime įžvelgti savitą vakarietiškos ir lietuviškos estetikos sintezę. Paprastiems motyvams – peizažams, portretams, urbanistinėms scenoms – tapytojas suteikė originalią išraišką, naudodamas intensyvias, švytinčias spalvas ir netikėtus jų derinius. Būtent spalva ir spalviniai kontrastai Čeponio tapyboje įgauna Lietuvoje iki tol dar neatrastas charakteristikas. Pagalvojus, kokį įspūdį dailininko kūryba turėjo kelti sovietmečiu (jeigu net ir dabar jo drobės nepraranda vakarietiško modernizmo dvasios), kyla smalsumas, kaip Čeponis bus pristatomas šių dienų žiūrovui. Vis dėlto, tenka pripažinti, kad parodos organizatoriai gana paviršutiniškai pristatė menininko kūrybinį palikimą arba nesugebėjo įgyvendinti sau išsikeltų tikslų.

Atėjęs į parodą, žiūrovas pirmiausia patenka į erdvią, netipišką muziejams bei galerijoms patalpą, primenančią koncertų ar aktų salę. Dešinėje pusėje matyti scena su užtraukta masyvia užuolaida, kairėje, viršuje – balkonas, o paveikslai sukabinti tolimajame salės gale. Kažkodėl dviem eilėmis. Kiti kūriniai eksponuojami nišoje po balkonu. Čia lankytojas, deja, nenorės ilgiau užsibūti, nes itin skurdžioje lempų šviesoje visiškai pražūsta spalvinės drobių savybės. Na, nieko tokio, pro durų angą matyti, kad kitose salėse bus kur kas daugiau šviesos. Deja, ir ten atsiranda kelios fizinės kliūtys, trukdančios prieiti ir pamatyti paveikslus – ar tai būtų ne vietoje paliktos kėdės, ar staliukas, pastatytas priešais kūrinius, ar sunkiau prieinamas kampas. Nors ir nemalonūs, šie trūkumai nėra esminiai ir mažiau išrankus lankytojas gali greitai prie jų prisitaikyti.

Visgi bandant išsiaiškinti ekspozicijos struktūrą ir koncepciją, gali kilti naujų neaiškumų. Parodos kuratorė Nijolė Nevčesauskienė rašo, kad „J. Čeponio tapybos retrospektyva išskaidoma į keletą svarbesnių temų ir idėjų: 1. Tyliojo modernizmo proceso dalyvis. Ankstyvojo laikotarpio ieškojimai. 2. Spalvingas žvilgsnis į gamtą. Vilniaus senamiesčio motyvai. 3. Romantiškas žvilgsnis. Jūra ir laivai. 4. Šventė kasdienybėje. Figūros ir veidai.“ Kai kurie iš šių punktų, kaip pvz. „tyliojo modernizmo dalyvis“ ar „romantiškas žvilgsnis“ skamba labai abstrakčiai, kiti – dviprasmiškai, jungiantys iš esmės skirtingus dalykus (gamtos ir Vilniaus senamiesčio motyvai). Nepaisant to, net ir vaikštant po sales, analizuojant skirtingus paveikslus yra išties nelengva atsekti, kokią būtent temą norėjo perteikti parodos organizatoriai – paveikslai išeksponuoti gana chaotiškai, išnyksta aiški skirtis tarp motyvų, o kūrinių chronologinis skirstymas, kad ir minimalus, atrodo, buvo visiškai pamirštas. Neteigiu, kad visuomet yra gyvybiškai svarbu eksponuoti darbus pagal jų sukūrimo datą, tačiau šiuo atveju chronologinis rūšiavimas galėjo leisti pamatyti dailininko stilistinę raidą ir įvykdyti nuoseklesnę darbų atranką.

O kūrinių atranka šiai retrospektyvai išies galėjo būti ryžtingesnė. Gali pasirodyti, kad parodos organizatoriai vadovavosi principu „kuo daugiau – tuo geriau“. Didelis eksponatų skaičius gal ir intriguoja paprastus meno mylėtojus, tačiau šioje parodoje kiekybė praranda savo tikslingumą. Kad ir kaip būtų, reikia pripažinti, kad Jono Čeponio tapybos stilius beveik nekito per visą dailininko kūrybos laikotarpį, ir kai kurie vėlyvieji darbai, kaip pvz. „Atspindžiai“ (1900), „Aktoriaus portretas“ (1992) ar „Sutemos“ (2000), yra praradę savo įtaigą bei gyvybingą spalvų žaismą. Juose paveikslo piešinys tampa visiškai plokščias, padengtas stambiais, plynais spalvos plotais, kurie jau neįgauna tokio paveikaus sąskambio. Šie paveikslai nebesukelia ryškių išgyvenimų ir, dar blogiau, negi pradeda gesinti anksčiau matytus kūrinius, tad kai kurie vėlyvojo laikotarpio kūriniai galėjo būti išvis nerodomi.

Salėse pateikiama papildoma informacija – nuotraukos iš Jono Čeponio gyvenimo – niekaip nepapildo pasakojimo apie dailininką, nesusieja jo gyvenimo įvykių su kūryba. Šalia eksponuojami nedidelio formato eskizai pieštuku bei tapyti etiudai taip pat nėra stilistiškai ar technologiškai kažkuo įdomūs, nuo šalimais kabančių paveikslų jie išsiskiria tik mažesniu masteliu ir galbūt išbaigtumo lygiu. Taip pat didelę nuostabą kelia akivaizdžiai ideologiška socialistinio realizmo drobė, arba sentimentalus realistinis peizažas, įsiterpęs tarp modernių, „čeponiškų“ drobių. Žinoma, keli tokie pavyzdžiai tikrai neužteršia ekspozicijos, priešingai, gal net būtų įdomu pamatyti daugiau kūrinių, netipiškų Čeponiui, iš jo mokymosi ar ankstyvojo kūrybos laikotarpio. Parodoje norėtųsi išvysti daugiau įvairovės, norėtųsi rasti ir išplėtotą, interpretacijomis papildytą pasakojimą apie dailininką. Galbūt galima plačiau aptarti laikotarpį, kuriame gyveno ir kūrė dailininkas, įvardinti įtaką dariusius amžininkus, palyginti Čeponio ir jo bendraminčių kūrybą. Tačiau  nei vienoje muziejaus salių, neskaitant pirmosios, nėra papildomo prierašo, taigi paroda neturi savo pasakojimo, neturi žinutės, kurią norėtų perduoti lankytojui. Dar blogiau – nėra kuriamas pasakojimas apie patį Joną Čeponį, nebandoma atrasti originalių, galbūt intriguojančių požiūrio taškų į dailininko kūrybą. Kitaip tariant, parodos organizatoriai pasitenkina jau surinktomis ir įtvirtintomis žiniomis apie menininką, jau nusistovėjusiomis jo kūrybos interpretacijomis. Ir tai, mano manymu, yra didžiausias parodos trūkumas.

Man asmeniškai Čeponis visų pirma yra nuotaikos tapytojas, o kokiuose motyvuose, kokiose scenose įsikūnija ta nuotaika, ta „čeponiška“ spalvų magija, nėra taip svarbu. Dailininko paveikslai savo optimizmu ir veržlumu uždegdavę žmonių vaizduotę sovietmečiu, turėtų skatinti ir mus džiaugtis tuo, kas dabar yra ranka pasiekiama, ką gyvenimas suteikia kaip kasdieninę dovaną – ar tai būtų romantiškas, šiluma dvelkiantis gamtos peizažas, ar jauki, iki skausmo pažįstama ir dėl to tokia artima Vilniaus gatvelė.

Puikiai suprantu, kaip Lietuvoje stinga finansavimo bet kokiai kultūrinei veiklai, taip pat suprantu, kad Radvilų rūmų muziejaus patalpos nėra pačios tinkamiausios didelėms parodoms rengti. Visgi manau, kad rengiant Čeponio retrospektyvą kai kurių neaiškumų ar nesusipratimų tikrai galėjo būti išvengta. Galbūt į tokią užduotį reikia pasižiūrėti laisviau, trumpam užvertus dailėtyros vadovėlius, užmiršus įtvirtintus meno istorijos naratyvus, visą dėmesį skiriant pačiai tapybai, kuri, bet kokiame istoriniame ar kultūriniame kontekste kalbės apie nesibaigiančią gyvenimo šventę. 

Paroda veikia Radvilų rūmų muziejuje iki gegužės 22 d.