Nežinomas autorius

Kartais reikia pailsėti nuo meno. Trumpam pamiršti visas turimas žinias ir atsigręžti į primityvią, naiviai nuoširdžią raišką. Iš naujo, vėl ir vėl ieškoti to, kas nesumeluota, kas nesiekia prisitaikyti, kas nesiekia pasirodyti, o tiesiog būti. Žinoma, tai gali atrodyti nepopuliaru, neperspektyvu, gal net visai nereikalinga, bet vertybės neatgyvena, o ir pačios vertės negali pakeisti vyraujanti nuomonė. Bažnytinio paveldo muziejuje veikianti paroda „Susimąstęs Kristus: nuo religinio atvaizdo iki tautos simbolio Rūpintojėlio“ gal ir nepretenduoja tapti pačia lankomiausia, tačiau dėl to jos vertė nesumažėja. Manau, kad ši paroda išlaiko artimą ryšį su žiūrovu, turbūt ir egzistuoja tik dėl žiūrovo, nesvarbu, kas jis bebūtų. Ir tai, deja, ne toks dažnas reiškinys šiuolaikiniame meno pasaulyje.

Pasak kuratorės Gabijos Surdokaitės-Vitienės, pagrindinis šios parodos tikslas yra siekis atskleisti primityviojo religinio meno tradicijas bei parodyti oficialiosios bažnytinės dailės įtaką jam. Ekspozicijoje galime rasti ir profesionalių menininkų darbų, tačiau didžiąją parodos dalį sudaro nežinomų liaudies meistrų XVIIa.– XXa. I pusėje padirbti Rūpintojėliai. Nors tokia paroda yra tikras lobis bažnytinio meno tyrinėtojams, manau, ją turėtų aplankyti ir bažnytine daile visai nesidomintys ar tiesiog paprastumo (dvasingumo?) mene pasiilgę žmonės.

Nusileidęs į tylų, prieblandoje skendintį rūsį, atrodo, atitolsti nuo išorinio pasaulio ir nejučia esi priverstas pats susimąstyti. Tai, kad beveik visi parodos eksponatai sukurti neidentifikuotų autorių – paprastų liaudies meistrų, tik leidžia atidžiau susitelkti į patį kūrinį. Nebylios, susikaupusios, prieš daugelį metų, skirtingomis aplinkybėmis labai skirtingų žmonių padarytos Rūpintojėlių skulptūros pasakoja savo istoriją, savo nueitą kelią. Ir visai nesvarbu, kokia yra ta istorija, koks tas kelias, nes šioje istorijoje neišvengiamai dalyvauji ir tu. Per nežinomo autoriaus kūrinį atsiveria visos žmonijos susirūpinimas.

Rūpintojėlis – tai žemiško šventumo pripildyta skulptūra. Lygindamas įvairiausių mastelių, individualaus braižo kūrinius supranti, kad ne tik pasirinktas ikonografinis motyvas – susimąstęs Kristus – vienija visus šiuos kūrinius. Kūrinių netobulumas, grubiai apdirbtas medis, kartais netaisyklingos proporcijos, suskilinėjimai, nusilupę, papilkėję dažai – visos šios su laiku atsiradusios žymės tik priartina kūrinį prie žmogaus, jo trūkumų. Visa alsuoja tokiu natūralumu, pasidavimu gyvenimo eigai. Silpnumas, niekada negalintis pralaimėti.  Žvilgsnis, nukreiptas į save, į savo sielą, bet tuo pačiu metu matantis ir visą pasaulį. Apie ką mąsto Kristus? Turbūt neįmanoma atsakyti, galima tik pabandyti pajausti. Santūriame kūne sukaupta kančia pasireiškia ne per skausmą, o susitaikymą. Ir tai yra gyvenimo pergalė prieš mirtį.

Tautos simboliu tapęs Rūpintojėlis skatina atsigręžti į pamatines žmogiškąsias vertybes. Ši paroda gali būti trumpa dvasine užuovėja. Pavargus nuo inertiškos kasdienybės, nebesuprantant, kas dedasi pasaulyje. Šis trumpas poilsis, kurį suteikia paroda, yra ne bėgimas nuo realybės, o atsigręžimas į ją. Tai brandaus, mąstančio žmogaus atsigręžimas. Ir tai daugiausia, ką pasauliui gali padaryti paprastas žmogus – nežinomas autorius.









 

Paroda veikia iki 2016 m. sausio 30 d.

Bažnytinio paveldo muziejus (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius)

Dirba antradieniais – šeštadieniais 11–18 val.