Laiko slėpinys

Labai mėgstu visokius muziejus ir galerijas. Baisiai mėgstu patį vaikščiojimą, lyg iškritus iš laiko, lyg be tikslo. Mėgstu slankioti ir žiūrėti aplinkui, sustoti prie kūrinio, kuris patraukia dėmesį tik dėl jam vienam žinomų priežasčių. Bet kas man labiausiai patinka apie muziejus ir galerijas – tai laisvė. Nori eini, nori ne. Ir, tiesą sakant, man dažnai nesinori. Nepakanka jėgų. Nes dažnai vos išėjus iš namų, visą dėmesį pavergia Vilniaus muziejus.

Nepaprasta institucija. Ekspozicija vietomis kaip Paveikslų galerijoje, o vis tiek kažkaip gražu (ne taip, kaip Paveikslų galerijoje). Tie nepakartojami hepeningai, kai erdvė prisipildo visokiausių spalvų, garsų ir kvapų, ir galima tiesiog stovėti to ūžesio viduryje, liesti gyvenimą rankomis (muziejus labai liberalus, tik darbuotojai ir lankytojai gali kreivai nužiūrėti). Dar rankomis Vilniaus muziejuje galima liesti laiką. Ir už tai aš jį myliu labiausiai. Laikas čia susimaišo pats įvairiausias – privatus ir viešas, dar šviežias ir gerai išlaikytas, romantizuotas ir žiaurus, ir dar ilgai galėčiau vardyti, bet jeigu trumpai, tai štai ką turiu omenyje: kai eksponatas parodomas iš įvairiausių pusių, galima pajausti jo esmę, esatį. Ir galite įsivaizduoti mano jausmų gamą, kai pradėjau pastebėti, kad vertingiausias gimtojo muziejaus eksponatas pradėjo gesti.

Ir problema yra ne pasikeitęs muziejaus direktorius. Muziejus susirgo. Yra tokia, žinot, baisi pasaulinė epidemija – gentrifikacija. Jeigu žiūrėtume į miestą kaip į gyvą kūną, tai simptomai būtų apytiksliai tokie: vienos kūno dalys didėja užimdamos kitų vietas. Tos kitos, laikomos mažiau gražiomis, vis slenka, slenka toliau, ir kažkokią akimirką slinktis nebėra kur, jos išstumiamos iš organizmo ribų. Už jo operatyvinės atminties ribų. Ir kažkuriame etape miršta, ir nieko tame keisto, mirtų bet kuriuo atveju, koks skirtumas, įprastoje vietoje, kokiose Kalvarkėse ar prie Halės, ar kažkur periferijoj, šypteli simpatiški jaunuoliai prie naujo baro Kalvarkėse ar prie Halės. Iš tikrųjų, taisyklės universalios: ankščiau ar vėliau miršta visi. Tai irgi yra laikas.

Paskutinių Vilniaus dešimtmečių laidotuvėse aš esu ta, kurios draugai ir giminaičiai nepažįsta. Per jauna. Ir nevaidinu, kad jaučiausi tuose dešimtmečiuose saugiai, ir neturiu apie juos jokių romantiškų iliuzijų. Tiesiog kiekvieną kartą, kai kas nors pasaulyje miršta, man pasidaro labai liūdna. Ko gero, labiausiai liūdna buvo plytelių iš Neries krantinės. Laidotuvės buvo iškilmingos, buvo muziejaus direktorius, pasakė keletą žodžių. O plytelės buvo tikras laiko paminklas. Atsiminė kiekvieną patirtą žingsnį. Atsiminė tą laiką, kai po asfaltu slėpėsi pliažas, ir tą laiką, kai asfaltą dėjo be ilgametės perspektyvos. Negailėjo savęs, byrėdamos į šonus. Negražios. Gražios, nes negražios.

Galiausiai aš kaip Maupassant’as, pasak urbanistinių mitų, stengęsis dažniau pietauti kavinėje pirmame Eifelio bokšto aukšte, kad tik to bokšto nematytų, sėdžiu viename iš tų naujų barų. Alus tokios pat prastos kokybės, kaip ir buvo, tik su madinga etikete. Maistas skanus. Geras interjeras ir toks pats aptarnavimas. Galvoju, kaip rusai sako, стерпится – слюбится, apsikęs laikui bėgant. Gal blogai pradžioj pasakiau: laikas nepradėjo gesti. Pradėjo gesti toks laikas, kokį aš jį pažinojau. Vis tiek gaila tų Neries krantinėje nueitų žingsnių, maniau, jog galiu juos ten saugiai palikti, maniau, niekas iš ten jų nepaims.