Vaizdinis pojūčio išgyvenimas – kaip atrodo sužadinta juslė?

Žmogus pasaulį pažįsta penkiomis juslėmis: rega, klausa, uosle, skoniu, lytėjimu. Vienos jų netekus, sustiprėja kita(-os). Kartais pavyksta žadinant vieną pojūtį sujaudinti ir kitą. Tai žymima sinestezijos terminu. Būtent juslės yra Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto grafinio dizaino studentų kurto projekto[i] dėmesio objektas, kūrybinių ieškojimų, meninių sprendimų dalykas; o rezultatas – šiandien matomas leidinys. Nuotraukų albume – skirtingai, savitai pamatytos, užfiksuotos juslinės patirtys. Kūrybinio darbo pradžia – vieną juslių žyminti tema, burtų keliu tapusi kiekvieno menininko asmeniškai suvokta idėja, o pažvelgus pro fotoobjektyvą, virtusi iškalbinga pajausto vaizdo fotografija. Su autoriais – Jonu Bulota, Ričardu Dovgialo, Kamile Šimkute – kalbamės apie nuotraukas, įprasminančias jutiminius išgyvenimus.

Žvalgydama klausos temą, K. Šimkutė dėmesį koncentravo ne išorėn, bet į vidų. Gilindamasi į meditacijos patirtis aiškinosi, fiksavo vidinės klausos pajautą, tai liudija fotografijų serijos pavadinimas „Chinmudra“ – „uždaras ratas“. Žodžiai įprasmina medituojant atliekamą judesį, ramybės būseną. Vidinė klausa – atskleista sustabdyto judesio akimirka, tad svarbu garso takumas, judrumas? ryškinate sklidimą?– klausėme menininkės. „Iš dalies taip. Norėjau atskleisti momentą, kai žmogus medituodamas susitelkia į save, į kvėpavimą, stengdamasis įsiklausyti į tūnančius vidinius garsus, rasti sielos harmoniją“, – kūrinio idėją aiškino autorė, – „Supratau, jog įdomesnės yra netaisyklingai sufokusuotos – išplaukusios – nuotraukos, jos geriau perteikia judesį, gyvybę, kaitą. Taip pat mano tematikai tinkamesnės monochrominės fotografijos, kadangi jos kiek švelnesnės, raminančios.“ Kūrybinė patirtis išryškino menininkės kaip stebėtojos savybes, kurios praverčia fotografuojant žmones: „Stebiu, tačiau neakivaizdžiai, palikdama, saugodama žmogaus erdvę, laukiu reikiamos akimirkos – gaudau“, – teigė K. Šimkutė, ypač džiaugdamasi nėščiujų fotografavimo patirtimi, – „Per jas tarsi atsiskleidžia vidinis dialogas su greitai į šį pasaulį ateisiančia gyvybe.“

J. Bulota, ieškojęs regėjimo temos įprasminimo ir atskleisties galimybių senose apleistose kareivinėse, bunkeriuose, savo pasirinkimą grindė noru sieti, artinti regą ir laiką. Ši idėja vedė į laiko paliestus, paženklintus griuvėsius, kuriuose, menininko nuomone, akivaizdžiai matomas laiko pėdsakas, jo griaunančioji, naikinančioji galia. J. Bulota akcentavo laiko ir žiūros taško reikšmę fiksuojant norimą vietą: „Kitu laiku, kita perspektyva tą pačią erdvę galima pamatyti visiškai kitaip. Labai svarbu, iš kur ir kaip žiūrima, kas akcentuojama, o kas lieka fone“, – vietos fotografijų autorius įvardijo esminius laiko veikmės ženklus, vaizdinius atspindžius, – „Daugelyje mano darytų nuotraukų matomi keli sluoksniai – gamta, siena, pastato pamatas. Juos visus sieja laikas. Siena apgriūva, lieka pamatas, paskui ir jis suyra, kol galiausiai augmenija (fonas) viską apgaubia ir praryja. Šie kontrastingi sluoksniai liudija, perteikia vietos dvasią, jos istoriją.“

Kaip įprasminti, vaizdu atskleisti skonį? Kūrybos mintį, temos interpretuotę R. Dovgialo pasiūlė senovės graikų filosofai: „Idėja kilo labai natūraliai, tuo metu kaip tik domėjausi anamnezės[ii] sąvokos filosofine prasme. Platono ir Sokrato svarstymai, sielos aiškinimas man padėjo apsispręsti parodyti mistišką, kartų, neskanų skonį. Nusprendžiau, jog skonio siela turėtų būti ten, kur dažniausiai jį randame – induose, stiklinėse ir puodeliuose“, – meninių sprendimų paieškomis, sumanymais dalijosi pašnekovas, kurio fotografijose justi atida detalėms, nuotraukų kompozicijų precizika. Paklausus, kaip menininkas įvardija save – kaip stebėtoją, laukiantį tinkamo kadro, ar jo kūrėją, R. Dovgialo teigė esąs dvilypis, tačiau šią ypatybę galbūt lemia pati fotografija: „Kaip kūrėjas aš prikišau rankas, kad kadras tikrai būtų, bet jis yra laisvas, aš nekontroliuoju jo šimtu procentų, jį tenka pagauti.“ Sustabdyta kruopščiai sukurtos scenos akimirka, kai smilkalo dūmas vingriai skleidžiasi tamsos fone – tai iš tiesų mistišku kvapu persmelktos, dvelkiančios nuotraukos, kurių autoriui teko laviruoti, nuolat stebėti, tikrintis, idant išvengtų pernelyg tamsių, nepatrauklių, neskanių vaizdų, „juk galų gale vis tiek noriu parodyti grožį, tik kitokį“, – sakė R. Dovgialo.

Kiek atsitolinus nuo konkrečių darbų, įdomu sužinoti pradedančiųjų grafinio dizaino kūrėjų požiūrį į fotografiją apskritai. R. Dovgialo prisipažino, jog iki akademijoje įgytos patirties, kūrybos technikų išmanymo, fotografija rodėsi ypatinga – „neišmokstama ir neperkandama“. Dabar viskas kiek kitaip. Šiandien vaikinas teigia neblogai valdantis fotoaparatą, išmokęs eidamas gatve pastebėti galimai gerą kadrą. Atsiradus įgūdžiams kito fotografijos suvoktis: „Ji daugiau negu tiesiog gražus vaizdas“, – sakė menininkas, kuriam fotografija – idėjos menas, – „Siekiu regimą vaizdą, jo keliamą emociją perteikti stebėtojui taip, kad jis matytų, kaip aš matau, jaustų tai, ką jaučiu aš“, – o gera nuotrauka, R. Dovgialo nuomone, – „vaizdas, prie kurio norisi sustoti ir žiūrėti ilgiau.“

K. Šimkutė fotografiją įvardijo kaip galimybę į pasaulį pažvelgti naujai ir matomą vaizdą perteikti kitaip. Mergina, kaip ir jos kolega, teigė, jog gera nuotrauka turi sustabdyti, sulaikyti dėmesį, be to, pašnekovės manymu, „kelti klausimą, kaip ji buvo padaryta.“ J. Bulota, teigdamas fotografijos siurrealią esatį, taip pat prisiminė laiko kategoriją akcentuodamas galimybę labai tikslai užfiksuoti akimirką ar netgi sustabdyti laiką .Tačiau gerą nuotrauką jis aiškina skirtingai, net priešingai. Anot J. Bulotos, ji turėtų būti tiesiog estetiška ir tvarkinga, be to, neskatinanti daug interpretacijų: „Viskas turi būti tikslu ir aišku. Svarbiausia vengti saldžių kadrų.“

Paklausus jaunųjų menininkų, kokia fotografijos reikšmė šiandienos žmogaus gyvenime, pirmiausia visi pamini nuotraukų ar, tiksliau, įvairios vaizdinės medžiagos gausą. Galbūt tai lemia jos paveikumas, nes, kaip teigė K. Šimkutė, „dėmesys visada pirmiausia krypsta į fotografijas, iliustracijas, į jas žmonės labiau reaguoja negu į užrašus.“ J. Bulotos žodžiais, vaizdo kalba yra galingesnė, tvirtesnė, verčianti atsisukti. Be to, fotografija pasižymi savybėmis, kurių šiandieniniame pasaulyje netenka ar jau nebeturi žodžiai: „Nuotraukose matomos, jaučiamos emocijos ir atmosfera yra tikros, nesumeluotos. Manau, šiais laikais sunku taip nuoširdžiai tikėti žodžiais“, – pastebėjo R. Dovgialo. Žodžio jausminio turinio, galios nuvertėjimą teigiantis menininkas dabartinę fotografijos būklę regi paradoksaliai: „Ji yra ir labai aiškiai matoma, ir šešėliuose pasislėpusi kiekvieno žmogaus gyvenimo palydovė. Nors nedaug žmonių pasakytų, kad tokia nuotraukų gausa reikšminga, bet jai sumenkus kiekvienas labai greitai pajustų stiprų skirtumą tarp pasaulio be nuotraukų ir mūsiškio“.

Fotografijoje save išbandę grafinio dizaino studentai žada tobulėti, kurti – išmėginti ir atrasti naujas sritis ir save naujose srityse. O ateitis – kol kas dar kiek miglota vizija, į kurią nevengiama pažvelgti šmaikštaujant, švelniai ironizuojant: „Noriu pasaulį savo kūryba pakeisti– greičiausiai nieko nesigaus, bet aš dar jaunas, galėsiu vėliau tai suprasti!“ – kiek ironizuodamas pokalbį baigė J. Bulota.