Bandymas suprasti nesuprantamus reiškinius

Deima Žuklytė 2015-04-22

Ir Linas Leonas Katinas, ir Eugenijus Cukermanas ilgai vargo, kol buvo pripažinti kaip tapytojai – sovietmečiu architektams užsinorėjus tapti dailininkais, į juos žiūrėta įtariai. Dabar gi viskas vyksta paprasčiau, kūrėjų niekas nebevaržo, tad Arūnas Kavaliauskas – diplomuotas ir sėkmingas architektas – savo šmaikščius piešinius drąsiai kabina ant Kauno architektų namų restorano ,,Galeria Urbana“ sienų, o parodą atidaro tam pačią tinkamiausią dieną – balandžio 1-ąją. Atidarymo data ir ekspozijos turinys reikalauja pažvelgti į Kavaliausko kūrybą pro rimtą dailėtyrinę prizmę.

 

Kavaliausko miniatūros, jau spėjusios sugulti į knygą ,,Visai nesuprantamų reiškinių stebėjimas“ (2015), karikatūrų taikiniu paverčia visą pasaulį ir visus, minančius takus jo platybėse. Aštrokas architekto humoras neleis jums įsižeisti, net jei netyčia patekote į pašiepiamųjų gretas, mat pirmiausiai autorius sukuria savo paties šaržą. Dailiai lyg pradinuko išraitytu užrašu ,,Natūr mortas su auto portreto elementais ir aiškia optine apgaule“[1] papildytame darbelyje piktdžiugiškai nusiteikęs, nepatraukliais bruožais pavaizduotas vyriškis prie stalo vakarieniauja ir įžūliai žiūri į jus.

 

Piešinių autorius, rodos, yra apgalvojęs gudrią strategiją, kurios dėka turėtų įtikti visų skonių dailės mėgėjams, kadangi piešiniuose galime rasti visus populiariausius klasikinės dailės žanrus. ,,Darius bando užkurti erdvėlaivio variklį, o Girėnas sveikina būsimas kartas“ – puikus pasirinkimas istorinio žanro kūriniui. Yra ir mitologinių kompozicijų – ,,Ugniagesys-gelbėtojas iš kūdros traukia undines“. Buitiniam žanrui atstovauja, kaip mėgo sakyti menotyrininkai tarybiniais laikais, vis dar pasitaikančių dabarties negerovių vaizdavimas, pavyzdžiui, butelaitį ,,Bočių“ alaus užsivertusi daugiavaikė mama ar ,,Elegantiškieji butelių rinkėjai“. Taigi galima teigti, jog autorius gilinasi į šiuolaikinės visuomenės socialines problemas ir kvestionuoja mūsų  kasdienius įpročius (nors jei jau skaitote šį tekstą, tikriausiai nuo ankstyvo ryto stovėti prie kioskų – ne jūsų kasdienis įprotis, taigi sakykime ,,jų“ įpročius).

 

Giliau neriant į karikatūrų gelmes išryškėja architekto praktiški užmojai patikti ne tik išprususiems intelektualams, tačiau ir eiliniams piliečiams, galbūt neskiriantiems natiurmorto nuo peizažo. Tam Arūnas Kavaliauskas pasiremia dar viena auksine, šįsyk – Holivudo – taisykle, pasak kurios, filmuose reikia šiek tiek trykštančio kraujo ir, pageidautina, kelių sekso scenų – kad atneštų pelną. Tad karikatūrose tragiškomis mirtimis žūsta ne vienas menininko sukurtas veikėjas. Daugiausiai jų nukenčia nuo piktavalių žvėrių – štai vienam įkanda ,,išprotėjęs zuikis“, kitą ,,gražioje miško aikštelėje“ uždusina meška, ant trečio nedraugiškai nusiteikusi boba užsiundo šunį-vilką, kuris nukanda pastarajam koją. Tačiau nuoga moteriškė, kuriai ,,kanda“ ant jos užsilipęs vyriškis, rodos, tam neprieštarauja, taip miniatūrose atsiranda ir erotiškasis pradas.

 

Tačiau atlikus statistinį tyrimą paaiškėja, jog vienai socialinei grupei karikatūros gali būti nepriimtinos. Tai – radikalios feministės, kurios vos pažvelgusios į miniatūras turėtų pastebėti stiprų vyriškosios lyties atstovų dominavimą. Palyginimui pateikiu duomenis, apibūdinančius situaciją kiekybiškai: vyrų pastebėta 22, moterų – 8, gyvūnų – 6, undinių – 3 (neapsisprendžiu, ar undines reikėtų priskirti moterims, ar gyvūnams?) ir 1 lėktuvas. Pateisinti autorių galima tik tuo, jog moterys jo kūriniuose – tikrai ne silpnoji lytis. Jau minėta boba, vilko padedama, nurauna vyrui koją; ,,Raudonojo kryžiaus sesutė neša sunkiai sužeistą lietuvių žvalgybininką“, daugiavaikė motina, užuot stovėjusi prie puodų, vyrišku būdu leidžia laisvaikį. Taigi kokybė kompensuoja kiekybę – lai nuosaikiųjų pažiūrų feministės nepyksta.

 

Norėdama solidžiai užbaigti tekstą, privalau išvardyti Arūno Kavaliausko kūrybos bruožus. Tad pirmas: menininko kūryba apima platų temų ratą nuo Lietuvos istorijos iki šiandienos aktualijų. Antras: kaip tikras lietuvis, menininkas jaučia stiprų ryšį su gamta, joje stebi neįprastą gyvūnų elgseną. Trečias: kompozicijas kuria remdamasis minimalizmo estetika – vien monochrominėmis spalvomis. Ir paskutinis: gali likti nesuprastas, nes humoras – subtilus dalykas.

 

Paroda veikia iki balandžio 30, Kauno architektų namų restorane-galerijoje ,,Galeria Urbana".



[1] Čia ir toliau kabutėse pateikiami piešiniuose esantys įrašai arba jų fragmentai.