Stasio Eidrigevičiaus pasaulis

Nors manoma, kad dailininkai viską pasako savo darbais, Stasio Eidrigevičiaus pasakojimų pasiklausyti yra visada įdomu. Patenki į gyvybingą, daugiasluoksnį kalbėjimą, kupiną netikėtų asociacijų, minties šuolių, originalių įžvalgų. Nejučia esi priverstas nepasitikėti, kritiškai vertinti kiekvieną dailininko pasisakymą. Žinoma, taip tik įdomiau, nes reikia mąstyti, išlaikyti susikaupimą. O įdomiausia yra tai, kad iš visų įspūdžių, pamąstymų bei vaizdų (šįkart išreikštų žodžiais), po truputį dėliojasi paties menininko kūrybinė autobiografija, ryškėja pasaulėžiūros siluetai.

Įspūdingas produktyvumas, begalinis kelionių, pažinimo troškimas, atrodo, suteikia menininko gyvenimui išskirtinę aurą. Įdomu, ką apie tai galvoja pats Stasys Eidrigevičius? Paklausiau, ar jam dar egzistuoja kokia nors skirtis tarp gyvenimo ir meno? „Žinoma, kad riba yra. Nors daug kas ir jungiasi, bet gyvenimas yra gyvenimas, o menas yra menas. Kai mes dabar čia kalbamės – argi tai yra menas?“ – atsako S. Eidrigevičius. Gavęs ne tokį atsakymą, kokio tikėjausi, paklausiu kito, gal ir naivaus klausimo: kas įkvepia? „Viskas įkvepia. Įkvėpimas yra tai, ką nori daryti dabar. Pavyzdžiui – neseniai nusipirkau naujausią Andriuškevičiaus poezijos knygą. Ten labai daug vietos. Aš rašau tokius savo komentarus. Vakar beveik pusę knygos prirašiau. Tai ir buvo tam tikras įkvėpimas. Negali ir paišyti,  ir rašyti tuo pačiu metu, o Andriuškevičiaus knygoje aš ir piešiu, ir rašau.“ Taigi, menininko vaizduotė aprėpia ir sujungia visa, kas buvo pamatyta, patirta, perskaityta, menininkas viską bando sutalpinti į savo unikalų pasaulį. Vienu metu rašyti ir piešti – kokia nelogiškai graži ambicija!

Panašu, kad menininkui rūpi ir meno pasaulio aktualijos, dabartinė kultūros situacija. Eidrigevičius, kalbėdamas iš savo asmeninės patirties, puikiai suvokia, koks platus, sunkiai aprėpiamas, įvairiapusiškas dailės laukas. „Jaunam žmogui dabar labai sunku viską aprėpti. Tik vienas yra kelias – būti darbščiu ir domėtis, kiek gali. Arba išsirinkti savo sritį. Juk nebūsi visų menų specialistu.“ Tokie dailininko žodžiai skamba kaip patarimai, draugiški pamokymai, o kartu galėtume suprasti jo paties įsitikinimus. „Reikia tikrai kažko norėti ir to siekti. Norėti ir siekti.“ Tokie žodžiai motyvuoja. Žinoma, tik motyvacijos neužtenka. Galbūt kartais nebeužtenka ir pastangų, sunkaus darbo, o norint būti pamatytam, reikia, sakykim, nedidelio stebuklo? Toks įspūdis susidaro, kai S. Eidrigevičius pasakoja apie dabartinio meno pasaulio mastus. „Ne taip seniai, gal prieš dvejus metus buvau Paryžiuje. Visą mėnesį kiekvieną dieną eidavau į muziejų arba galeriją, o po pietų tai aprašydavau. Visą mėnesį! Kai galiausiai peržvelgiau į parodų ir meno renginių laikraštį, supratau, kokią mažą dalelę aš pamačiau. Per tą trumpą laiką norėjau aprėpti, pamatyti, aprašyti kuo daugiau dalykų, kurie vyksta šiame mieste. Neįmanoma, žinok.“

Stasys Eidrigevičius nevengia ironijos, nevengia karčiai pasišaipyti iš šiuolaikinio meno pasaulio ypatybių. „Pastebėjau, kad susitikimuose su menininkais ar rašytojais lankosi tik senos moterys. Ir viskas. Kai pamatau tas senas moteris, man net liūdna pasidaro ir nebesinori šnekėti, nes visas žinias jos tuoj nusineš į kapus. Ir taip ne tik Lietuvoje, o visur.“ Galime išgirsti ir kritikos, abejojimo kai kuriais liaupsinamais kūriniais ar menininkais. „Mene turi susikurti naujas, išskirtinis turinys. Mano mene nėra, kaip, pavyzdžiui, abstrakcinėje tapyboje – tik dėmelių žaismas ir nieko daugiau. Čia dailininko išsisukinėjimas... Kai nieko neįdėjai, tai ir telieka maivytis, ir sakyti, kad čia meno paslaptis. Jokios ten paslapties nėra. Daugelyje kūrinių jokios paslapties nėra. Mene turi būti sąžiningumas, turi būti nepaperkamumas. Sąžiningumas ir nepaperkamumas – tai svarbiausia.“

Autoriaus kūrybinis pasaulis nėra uždaras, nepriklausomai egzistuojantis nuo tikrovės. Menininką domina istorija, žmonijos lemtis, taip pat ir pavienio individo gyvenimas. Nors dažnai netradiciniais ar sunkiai suprantamais būdais menininkas nuolatos reflektuoja globalius įvykius, žmogaus būties dramatizmą. Štai paklaustas, kokį vaidmenį jo kūryboje vaidina istoriniai įvykiai, socialinė, politinė situacija, dailininkas pasakoja apie savo sukurtus satyriškus piešinius. „Lenkijoje nemažai piešiau tokių piešinių, kai parduotuvėse tuščia. Didžiulės eilės, žmonės laukia už durų, o prie parduotuvės kiaulė nusižudo. Žinai – kai kiaulė nusižudo, tai visi jau turi mėsos. Tokia savotiška satyra. Na ir kas, kad kiaulė nusižudo prie parduotuvės, o eilė laukia? To visi ir laukia.“  Dailininkas skaudžiai išgyvena neteisybę, prievartą, sunkumus, patirtus sovietmečiu, tik dažnai to neparodo iliustratyviai, savo mintis ir jausmus užkoduoja darbuose. „Ką galvojau, aš viską pasakiau per savo darbus.“

Į kai kuriuos klausimus, susijusius konkrečiai su jo kūryba, dailininkas atsako glaustai. „Improvizacijos yra daug. Kokia pasakos reikšmė? – didelė.“ Tarp entuziastingo, pakylėto kalbėjimo retkarčiais įsiterpia trumpos susimąstymo pauzės, kuomet dailininko žvilgsnis sustoja viename taške ir akimirkai nurimsta. Tuomet netikėtai prisimeni labai panašias akis, žvelgiančias iš Stasio Eidrigevičiaus pastelių. Neįmanoma įvardinti šio žvilgsnio, šios melancholiškos atmosferos. Ar jūsų kūryboje daugiau džiaugsmo, ar liūdesio? – paklausiau dailininko. „Pusiaukelėje. Daug satyros, juodo humoro.“ Ar galima jūsų darbuose įžvelgti autoportreto elementų?Autoportretas – taip. Yra.“

Jau pačioje pokalbio pabaigoje dailininkas nustebina dar viena šypseną keliančia istorija. Tikra ši istorija, ar ne? Tai nėra svarbiausia. Geriau įsiklausius, šis komiškas turinys įgauna simbolinę prasmę. „Turiu Varšuvoje tikrai didelę dirbtuvę, kuria labai džiaugiuosi. Bet iš vienos pusės yra didžiulis klubas, kur nuolatos groja spiegianti, žviegianti muzika, iš kitos pusės yra teatras, ten kažkokie aktoriai vaidina, trypia. Tų garsų ateina tiek daug, kad aš ketinu nusipirkti mikrofoną, kolonėlę ir elektrinę gitarą, nes noriu atsilyginti savo triukšmu. Gyvenimas į tai stumia, aš jau buvau muzikos parduotuvėje, žiūrėjau gitaras, mikrofonus. Taip ir bus. Jie turės klausyti ir mano triukšmo. Nes kitokio būdo su jais kovoti nėra.“

Savotiškai žavus pasiryžimas. Stasio Eidrigevičiaus kova su vėjo malūnais, kurią jis gali laimėti. Triukšmas, sklindantis iš dailininko dirbtuvės, pavirsta muzika, užgožiančia aplinkinius garsus, ir sklinda toli toli, pranešdamas apie save piešinių, pastelių, plakatų, fotografijų, skulptūrų, tapybos darbų pavidalu. Stasys Eidrigevičius visada, vienokia ar kitokia forma, pasakys tai, ką nori pasakyti.