Identifikavimo menas

Klausimas, kas aš esu, žmogų pradeda kvosti nuo mažumės. Vieni į jį atsako lengvai ir anksti, kiti pereina kone kryžiaus žygius, kad pasiektų galutinį rezultatą: I‘m [1] – identifikavimo meną. Apie meną ir kas esu aš, kalba „Klaipėdos galerijoje“, balandžio 21 d. pristatyta tapytojų ir skulptorių autoportretų paroda iš privačios Vidmanto Martikonio kolekcijos. Be kita ko, ji suteikia retą galimybę akies krašteliu pamatyti, kokius save regi ar regėjo menininkai, nepasidavę ir nepadėję daugtaškio I‘m paieškose.

Sunku pasakyti, kada daiktai ir įvykiai virsta istorija. Praeitis laiko juostoje atsiranda kas sekundę ir tolsta nevaldomu greičiu, kad ir kaip skirtingai jis tirptų kiekvienam. Todėl parodoje eksponuojami ankstyviausi darbai, manau, jau virto ne tik Lietuvos dailės istorija ir jos pavyzdžiais, bet ir pripažinta klasika. Kartu tai – Lietuvos dailės retrospektyva nuo XX a. pradžios iki šių dienų, apimanti daugiau nei 30 skirtingų autorių kūrybos pavyzdžių. Darbai Martikonio kolekcijoje atsirado įvairiai. Sugražinti į Lietuvą iš JAV, rasti sendaikčių turgeliuose ar antikvariatuose, galbūt tinkamai neįvertinti šeimininkų ar likę apskritai be jų, pastariesiems paskutinę stotelę pasiekus vienui vieniems.

Du darbai ekspozicijoje išsiskiria ir iškart patraukia dėmesį autoportretuose slepiamais veidais. Nors taip sunkiau perprasti autorius, tokiu būdu pasakodami savo istoriją kas jie yra, palieka daugiau vietos žiūrovo interpretacijai. Meno kritikas ir dailininkas Johnas Bergeris yra teigęs, kad moterys paveiksluose neretai tapomos žiūrinčios į savo atvaizdą veidrodyje, tarsi įsivaizduodamos, kaip jas mato vyrai. Ypač, jei vaizduojamas personažas – nuogas. Medos Norbutaitės autoportretas – puikus šio atvejo pavyzdys. Tapytoja vaizduoja save iš nugaros, gulinčią rubino raudonio purslų antikvarinėje vonioje („Autoportretas aistrose“, 2010).  Atsipalaidavusi, žiūrinti į save veidrodyje, ji, sakytumei, koketė, flirtuojanti su žiūrovu išsikišusiu nuogu keliu ir pečiu virš vandens. Gundo, tačiau tikrąsias paslaptis skandina neperregimame vandenyje. Paveiksle matomas tik veidrodžio kraštas, tad autorės veido ir emocijos atspindžio nematome. Kiekvieno vyro ir moters fantazijai lieka spėlionė, ar autorė gundosi savimi taip pat kaip jos mylimasis.

Nors skulptorius Danas Aleksa vaizduoja nuogą gipso kūną slepiamu veidu, siunčia kitokią interpretacijos žinutę, nei kolegė Norbutaitė. Toli gražu neatsipalaidavusi, ne komforto ir juolab ne intymioje zonoje įsprausta Aleksos autoportreto konstrukcija. Susigūžusi į embriono pozą, apgyvendinta įprastame, kasdienybės maratono prekių vežimėlyje („Autoportretas“, 2014). Nuogas kūnas išduoda lengvą pažeidžiamumą. O prekių vežimėlis – vieša, kiaurai perregima silpnybių ir nuodėmių, kompleksų ir problemų kertelė. Skulptūra veikia kaip vartotojiškos visuomenės užuomina. Ar Aleksa yra marketingo srovių suformuoto masinio judėjimo vergas, ar reiškia kritiką ne būtinybės priklausomybei? Vežimėlis virsta narvelio simboliu, turinčiu vienintelę atvirą angą tarp šešių akytų sienų, vedančią į laisvę. Tad autorius lyg ir turi teisę rinktis: likti ir važiuoti, toliau būti skanuojamam vartotojų elgsenos tyrėjų, arba šokti lauk ir bėgti, kiek įkabindamas tolyn. Tačiau menininko figūros poza, slegiama nematomos jėgos ir užvaldyta beviltiškumo, gal net panikos, dėl negalėjimo pasipriešinti masinio judėjimo krypčiai suakmenėja.

Kiek daugiau žiūrovui atsiskleidžia autorius Virginijus Viningas, autoportrete pasisukęs profiliu. Ekspresyvūs raudonos ir mėlynos paletės potėpiai išduoda, kad autorius (bent jau kūrybinio braižo prasme – tikrai) impulsyvus žmogus. Stambiu planu nutapytoje galvoje išryškinti bruožai, ausis, nosis, skruostas, o akių ryškumui skirta mažiau dėmesio. Nors ir sakoma, akys – sielos veidrodis, paveiksle būtent jos užslopintos, išpieštos tik juodu kontūru. Tai papildo profiliu pasisukusio autoriaus užsisklendimą savyje ir laikomą paslaptį. Kaip kūrėjas, jis negali ir veikiausiai nenori likti nepastebėtas, tačiau saugodamas asmeninę erdvę, dešiniosios pusės nerodo. Ar ji tokia pat ekspresyvi, mėlynai raudona – taip ir norisi spėlioti.

Kiti autoriai autoportretus vaizduoja en face. Tarp jų – siurrealistinis Romualdas Petrauskas susidvejinusiomis akimis, Vincentas Gečas su berete, Paulius Juška angeliškomis auksinėmis garbanomis ir kiti. Žygimantas Augustinas „Autoportrete“ (2006) save vaizduoja ne tik atsisukusį, bet ir stambiu planu. Tai realistinis, nė kiek nesuvaidintas autoportretas. Autorius tapybiniu gestu pašiepia save, karikatūriškai pabrėždamas įdubusias akis, atlėpusias ausis, pagurklį, susitaršiusius, nelygiai nukirptus plaukus, nepaisant to, kad kasdienybėje žmonės nebūtinai pastebi šiuos bruožus jo atvaizde. Autorius yra teigęs, kad būtent negražūs kūnai jam įdomesni. Galima daryti prielaidą, kad taip Augustinas kuria priešingą filosofiją paviršutiniškai baroko mąstysenai, inspiruojamas kasdienio falsifikuoto ir sintetinio grožio sureikšminimo, paradoksaliai naudodamas būtent esminius baroko tapybos elementus: didelį mastelį, šviesą ir gilų šešėlį, pasimėgaudamas proga atkreipti dėmesį į savo asmeninį netobulumą. Taip menininkas išreiškia pasipriešinimą šiuolaikinių kasdienybės tendencijų srovėms.

Kiti realizmą puoselėjantys autoriai autoportretuose pasirinko save vaizduoti paprastai ir nuoširdžiai, pirmiausiai pabrėždami, kad be visų įsitikinimų, kūrybinių bruožų ar moralinių normų, yra žmonės, ne kūrėjai. Žmogiški iki kaulų smegenų, iš odos, raumenų ir skeleto, privalantys laikytis nerašytų buitinio išgyvenimo ir pritapimo taisyklių. Vyrai, kuriems reguliariai tenka skustis barzdą, rūpintis namais, puoselėti šeimą ir meilę. Būti rimtais ir griežtais, ne vien instinktyvaus kūrybinio impulso vedinais menininkais. Tarp jų – Mindaugo Skudučio, Stanislovo Kuzmos ir Algimanto Švėgždos autoportretai. Šiuos darbus sieja tai, kad jie sukurti naudojant grafikos technikas. Tačiau skiriasi autorių pasirinktos priemonės: sepija, ofortas ir sangvinas. Tai atskirties taškai, įrodantys ir pabrėžiantys autorių individualumą bei unikalumą bendroje meno sferoje.

Atitrūkstant nuo realizmo ir ieškant pusiausvyros ekspozicijos stilistikoje, dėmesį atkreipia siurrealistinio stiliaus darbai. Vienas ryškiausių objektų parodoje – Aliaus Berdenkovo skulptūra „Autoportretas liūdesys“ (2007 m.). Erdvinė figūra vaizduoja ir yra susikoncentravusi į perkreiptą vyro grimasą: akis ir lūpas, užsklęstas užtrauktuku. Autoportrete menininkas save vaizduoja su šventine kepurėle, tačiau jo mėlyną apykaklę juosia į kilpą panašia detale. Dėl jos autorius atrodo absoliučiai surakintas ir sukaustytas. Tačiau tai paradoksalu, kadangi dailininko fantazija anaiptol nepažabota ir laisva. Daugeliu atžvilgių, tai – vidinį konfliktą išgyvenantis personažas. Darbo pavadinime minimas liūdesys veikia lyg atvirkštinė psichologija, nes kepuraitė sukelia portretinę klouno iliuziją, kas visgi turėtų asocijuotis su džiaugsmu. Toks skulptūros priešgyniavimas įsakmiai perša mintį: komikas širdies gilumoje yra tragikais. Ar toks yra autorius, nežinia, bet ši alegorija skulptoriui akivaizdžiai svarbi, jei pasirinkta autoportreto vaizdavimui.

Dalis ekspozicijos autorių, užuominomis darbų pavadinimuose papildo I‘m istorijas. Stasio Jusionio darbas - „Paskutinis autoportretas“, apie būties trapumą, perkelsiantį į niekada nežinai kada nutiksiančią nebūtį, – tapytas beveik 10 metų (1999 – 2008). Martyno Gaubo „Autoportretas su ponu Vovke“ (2013) pabrėžia kūryboje svarbą lemiančius personažų elementus. Tekstilininkės Laimos Orzekauskienės „Autoportretas, miestietės portretas“ (2008) liudija moters meilę, veikiausiai Vilniui ir Kaunui, kur gimė, gyvena ir dirba.

Visa tai – kruopelytė. Tai tik mažiau nei pusės autorių, eksponuojamų parodoje, sukeltos refleksijos ir dar mažesnė dalis visų Lietuvos menininkų autoportretų. Išdalinti save, savo šalies kultūrą, galima labai greitai. Ypač globaliame amžiuje, kuriame gyvename. Dalelė mūsų yra visur, tik ar dalindami save į kairę ir dešinę, po daugybės metų pastebėsime nebeturį stambių kultūrinės istorijos dalių? Ar ne pradėsime iš naujo klausti – kas aš, taip ilgai ir uoliai atsakinėję į šį klausimą? O gal toks tas gyvenimo ir kultūros cikliškumas, vis reikalaujantis atrasti? Vienaip ar kitaip, džiugu, kad vis daugiau privačių asmenų rūpinasi Lietuvos menininkų darbų likimu. Nušauti du zuikius, kolekcionuoti nacionalinio kultūros paveldo darbus, kuriuose atsiskleidžia autorius – žmogus, ir esminiai menininko kūrybos bruožai, neslepiamas, greičiau netgi pagirtinas ir sektinas Martikonio pavyzdys.

Taigi galbūt menininkų identifikavimo mene telpa visas jų gyvenimas, praradimai ir atradimai, geismas ir kartėlis. O galbūt tik drobėje ar gipso konstrukcijoje jie likę ir liks, keičiantis laikams ir kartoms iš asmenybių virs simboliniais vardais, minimais vadovėliuose. Bet kuriuo atveju, visų pirma tai žmonės, visam laikui radę save, išgyvenę kiekvieną potėpį kaip savo atodūsį.

Paroda eksponuojama: „Klaipėdos galerijos“ filiale, Mados ir verslo centre „Herkaus galerija", H. Manto g. 22.
Paroda veikia iki gegužės 19 d.