Vienas paskutinių šių metų šiuolaikinės muzikos festivalio „Druskomanija“ koncertų, rengiamų Vilniuje, įvyko salėje virš baro „Vėjai“. Gal neatsitiktinai pasirinktos vietos kontekste „Druskomanijos“ vėjai atpūtė džiazo garsus, kurie maloniai, tačiau skirtingais rakursais, įsiliejo į du šio vakaro koncertus, o kūrybinę laisvę, užkoduotą pačiose džiazo muzikos šaknyse, įkūnijo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bigbendas ir grupė „Castor Stetson“.
Praėjo dvidešimt metų po Oskaro Koršunovo spektaklio „Roberto Zucco“. Šis pastatymas žymėjo ne tik OKT pradžią, bet ir žiūrovui kėlė ultra įspūdį: riedutininkas, ant milžiniškos rampos atlikinėjantis akrobatinius triukus, moderni elektroninė muzika, ryškiai raudonos ir mėlynos spalvos estetika kostiumų detalėse bei apšvietime pabrėžiant draminę įtampą. Tačiau ne apie garsųjį O. K. kalbėsiu, o apie jaunojo kūrėjo Augusto Gornatkevičiaus darbą Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre.
Su režisieriumi Augustu Gornatkevičiumi apie naujausią kūrėjo spektaklį „Roberto Zucco“, pastatytą Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre kalbasi Kotryna Paškevičiūtė.
Niekuomet nepaliaujantis stebinti Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras (LVSO) užbaigė savo grandiozinį 30-ąjį koncertų sezoną. Matyt, dėl to grandioziškumo orkestro įkūrėjas, meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Gintaras Rinkevičius įspūdingam koncertui pasirinko įspūdingą kūrinį. Jau tapo tarsi savaime aišku, jog šio orkestro sezono atidarymo, gimtadienio ir sezono uždarymo koncertai yra elitinis renginys, pritraukiantis pilną Kongresų rūmų salę. Tad ir programos reikia ne bet kokios. Įspūdingoji austrų kompozitoriaus Gustavo Mahlero (1860–1911) trečioji simfonija buvo sutikta griausmingomis ovacijomis. O ir nebe reikalo – beveik 100 žmonių orkestras, 80 žmonių choras (Kauno miesto valstybinis ir berniukų bei jaunuolių „Ąžuoliukas“) – vien šie skaičiai negali palikti abejingų.
Dar šių metų vasario mėnesį galerija „Arka“ atidaręs pirmąją parodos dalį tuo pačiu pavadinimu „Stoties rajono pasakojimai arba Mandelos efektas“, balandžio 25 dieną Vilniaus vaikų ir jaunimo galerijoje tapytojas Andrius Makarevičius pristatė naujus stoties rajono pasakojimus. Antroje parodos dalyje rodomi to paties ciklo darbai, kuriuose ir vėl skleidžiasi visa stoties rajono flora ir fauna.
Jei apklausčiau žmones, kurie su Lietuvos teatro ir muzikos akademija (LMTA) neturi jokių ryšių, mažai kas iš jų žinotų mūsų jaunuosius kompozitorius. Labai liūdina, kad talentai dažnai lieka nepastebėti. Todėl nusprendžiau pasišnekučiuoti su jaunąja kompozitore Julija Kostina ir geriau su ja susipažinti. Julija Kostina – akademinės kompozicijos antrakursė, kuriai dėsto kompozitorius prof. Rytis Mažulis. Julijos kūrybos kelias prasidėjo dar mokantis gimtajame Panevėžyje, kur buvo sukurtos pirmosios jos kompozicijos.
Prieš kelias savaites prasidėjo ketvirtą kartą Lietuvos Dailininkų Sąjungos organizuojama dailės kvadrienalė, šįsyk išsiplečianti per Vilnių, Kauną, Klaipėdą ir Panevėžį. Aštuonios parodos buvo atidaromos skirtingu laiku, paskutinysis atidarymas galerijoje „Kairė – Dešinė“ įvyko dar prieš keletą dienų. Šiųmetė projekto tema – „Memorabilia. Įrašyti į atmintį“ – kilo iš pernai LDS išleisto albumo „Memorabilia“, kuriame vystoma kvadrienalėje pristatoma atminties tema.
Kaip pluoštas nesėkmingų atospyrių ir apverktinų nuopuolių kino istorijoje, šiandien psichinių sutrikimų narpliojimo perteklius kine gausus. Kita vertus, apie pastaruosius nekalbama kaip apie tam tikrą taksonomiją, šiuo atveju konkretų žanrą, kuriam galiotų konvencionalūs ir atpažįstami bruožai. Gvildenant šį dar stipriai nesuprantamą, nesuvokiamą, atbaidantį objektą, paliekama iš esmės nežabota galimybė režisieriams, prodiuseriams, scenarijaus autoriams ir patiems aktoriams laužti filmą bet kuria norima linkme, su savimi dažnai besigviešiančią klaidingai asocijuojamą psichinių sutrikimų interpretaciją.
Pabudęs vieną rytą iš antropocentristinio miego, žmogus gali pasijusti nejaukiai. Nevaržomas sapiens dominavimas gali pradėti kelti įtarimą, o akivaizdus jo skirtumas su ne žmogumi – blukti. Homo sapiens maždaug pusę didžiųjų̨ planetos žvėrių išnaikino gerokai anksčiau, negu išrado ratą, išmoko rašyti ar gamintis geležinius įrankius. Tačiau dabar, kai robotai ir dirbtinis intelektas tiesia sintetines minkštas rankas į trapų sapiens kūną, žmogus pagrįstai ima suktis į iki šiol išnaudojamus gyvūnus. Viena iš situacijų, galinti sukelti tokio pobūdžio anti-antropocentristinę dvejonę – MO muziejuje atsidariusi paroda „Gyvūnas – žmogus – robotas“.
Jubiliejinis, 30-asis, Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro sezonas nesiliauja stebinti. Vien per balandžio mėnesį orkestras surengė tris įspūdingus koncertus, kurių metu jubiliejus minėjo altininkas, LVSO altų grupės koncertmeisteris Rolandas Romoslauskas, pristatęs publikai pasaulinę, taip pat jubiliejų švenčiančio kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus koncerto altui su orkestru premjerą „Trys mano būsenos“.
Prestižiniame Lokarno kino festivalyje debiutavęs bei „Swatch Art Peace Hotel“ prizu apdovanotas Rugilės Barzdžiukaitės filmas „Rūgštus miškas“ pagaliau atskrido ir į Lietuvos kino teatrus. Režisierės filmui atiteko garbė pasekti Mindaugo Survilos dokumentinio filmo „Sengirė“ išmintomis pėdomis ir iškilmingai uždaryti didžiausią kino renginį Lietuvoje – jau 24-ąjį kartą organizuojamą tarptautinį festivalį „Kino pavasaris“.
Neretai susidaro įspūdis, kad jaunieji vaidybos bei režisūros studentai Lietuvoje veikia lyg uždaros bendruomenės, kažin ar suinteresuotos ir kitų, o ne vien savo ir savo draugų kūryba. Nuolat repetuodami tamsiose auditorijose, susitelkę į pagrindinį tikslą – egzaminą, jie retai pasirodo scenose, todėl susipažinti su naujais vardais, o juo labiau – jų darbais, beveik nėra galimybių. Žinoma, visai kitas atvejis, jei jaunąjį kūrėją per egzaminą pastebi kuris nors teatras ir studentas gauna vaidmenį ar galimybę statyti spektaklį rimtoje institucijoje. O ką daryti, jei tokia „šlovės valanda“ neateina?
Kovo 5–24 dienomis Rokiškyje vyko profesionalių teatrų festivalis „Vaidiname žemdirbiams“. Jo metu parodyta 20 spektaklių iš visos Lietuvos ir nominuoti geriausieji. Rokiškio profesionalių teatrų festivalį „Vaidiname žemdirbiams“ galima vadinti fenomenaliu. Festivalis be pertraukos vyksta 35-erius metus. Festivalis sėkmingai išvengia šalto elitizmo, susireikšminimo. Siekiama ne įrodyti, o parodyti – atvežti geriausius pastarųjų metų spektaklius, kone kaip giminės susiėjime pasižiūrėti, kas naujo, įdomaus įvyko.
Tarpdisciplinio meno atstovas Alvydas Urbietis šiuo metu ruošiasi naujai solo parodai „Radiniai iš šešėlių slėnio“, kuri vyks „Ars et mundus“ galerijoje Kaune. Būsimi parodos kūriniai, kiek kitaip nei įprasta menininkui, pastaraisiais metais pristačiusiam konceptualias šiuolaikines skulptūras, instaliacijas, šįkart koncentruojasi į keramiką ir tapybą. Apie kūrybinius posūkius, būsimą parodą ir jos kūrinius kalbamės su menininku Alvydu Urbiečiu.