Retrospektyvus žvilgsnis į Klaipėdos Kamerinio orkestro pasirodymą

Tradicija tapęs aktualiosios muzikos festivalis „Gaida“ Lietuvoje, ir ne tik, yra žinomas kaip stiprus pasaulio moderniosios muzikos koncentratas, į pagrindines sostinės koncertines erdves sutelkiantis tiek šios sferos atstovus profesionalus, tiek ir vis platėjantį jaunesnį klausytojų ratą, kuris kaskart ateina vis labiau nusimanantis apie tai, kas skambės koncerto metu, ir salės durys nesibaigus koncerto programai vis rečiau varstomos. Ne išimtis tapo ir spalio 26-osios vakaras, užpildytas Klaipėdos kamerinio orkestro atlikta programa, kurioje – dvi lietuvių kompozitorių, Egidijos Medekšaitės bei Ričardo Kabelio, kūrinių premjeros.

Koncertą pradėjusios jaunosios kartos kompozitorės, E. Medekšaitės, naujasis kūrinys „Akasha“ įtraukė klausytoją į kiek netikėtų tembrų subtilių mikropokyčių procesą, kuriam sukurti ji pasitelkė išplėstines grojimo technikas. Tai dalį publikos galėjo nustebinti: kaip bebūtų, kamerinis orkestras – pakankamai tradicinė sudėtis, tačiau žinant E. Medekšaitės estetinį pojūtį bei kūrinio inspiracijos šaltinį (19 a. induistų vienuolio bei mąstytojo Swami Vivekananda visatos sandaros aprašymas, kuriame „akasha“ vadinama viena iš dviejų visatą sudarančių medžiagų, kuri egzistuoja visur ir tuo pačiu tampa viskuo), būtų sunku patikėti, kad styginių orkestrą kompozitorė traktuos bent kiek tradiciškiau ar mažiau išradingai. Kaip pati teigia apie kūrinyje vykstantį procesą, tai yra „ ...laipsniškai kintantys, tarpusavy susipynę garsiniai objektai, paremti konkrečiais elementais. Siekiau sukurti septynis sąvarankiškus tembro sluoksnius, kurie kyla iš tos pačios triukšmingos medžiagos ir vėliau transformuojami į monolitinį garsovaizdį.“ Iš tiesų, šis kompozitorės sumanymas kūrinyje skleidėsi labai aiškiai, ir jei reikėtų šį vyksmą pavadinti vienu žodžiu, „kristalizacija“, manyčiau, atitiktų šio girdėto proceso esmę. Galbūt septyni skirtingi tembrai, skambantys laike, buvo kiek sunkiau atpažįstami, tačiau numanau, jog toks atskirų tembrų skaičius giliau yra sietinas ir su kompozicijos išsidėstymo struktūra. Tiesa, dramaturgiškai „Akasha“ kiek primena ankstesnį Egidijos kūrinį „Megh Malhar“, kurio pabaiga stebėtinai „susišaukia“ su vėlesniuoju „Akasha“, bet štai tokius panašius sprendimus veikiausiai lemia iš artimų šaltinių išplaukiančios kompozicijų koncepcijos, vientisa estetika. Vertėtų paminėti, jog kaip ir kiti tą vakarą skambėję kūriniai, „Akasha“ savyje talpino dar vieną parametrą – tai skaitmeninėmis garso technologijomis sukurtą virtualią akustinę erdvę (projektu pasirūpino LMTA įsikūręs Muzikos inovacijų studijų centras). Pats sumanymas praplėsti muzikos kūrinių skambesio galimybes sukėlė smalsumo bangą, tačiau labai tikėtina, jog girdimo rezultato kokybė vis gi labai priklausė nuo to, kuriame erdvės taške buvo klausytojas. Egidijos kūrinio atveju buvo pasirinkta sukurti sudėtingą daugiabriaunę ikosaedro akustinę erdvę, kurios pasiteisinimą vertinti po šio pirmojo atlikimo išties sunku, todėl viliuosi kūrinį su jam sukurta virtualia erdve išgirsti labiau akustiškai, techniškai ir erdviškai palankiomis sąlygomis. Taigi galėčiau tik pridurti, jog „Akasha“ pateisino mano, E. Medekšaitės kūrybos gerbėjos, lūkesčius bei paskatino nekantriai laukti ateityje busimų kūrinių.

Antroji premjera, įvykusi tą patį vakarą, tai – Ričardo Kabelio kompozicija „Bolè LT“, nestokojusi akibrokštų tiek artimiau pažįstantiems Ričardo kūrybą, tiek su ja susidūrusiems mažiau. Visų pirma, kaip sėdint pirmoje eilėje teko pastebėti, orkestro smuikininkės neturėjo šio kūrinio gaidų. Peršasi mintis, jog galbūt jų neturėjo ir kiti orkestrantai. To priežastis galėtų būti labai paprasta – jų tiesiog neprireikė, nes kiekvienas jų atliko skirtingo aukščio garsą, tuo pačiu ritmu bei tempu, taip sukurdami mikrointervalus talpinančius spektrus, nusidriekusius visos, šiek tiek prailgusios, „Bolè LT“ metu. O galbūt kompozitorius šį sprendimą priėmė iš dalies vedamas ekologinių sumetimų? Kad ir kaip būtų, įtraukusi klausytojus į hipnotizuojantį, kartojamą mantrą primenantį, stabilų panchromatinį muzikinį audinį, taip sukuriantį tam tikrą meditacijos aurą, kompozicija užsibaigia impresionisto M. Ravelio baleto „Bolèro“ citata, skambančia paraleliai su iki tol besitęsusia medžiaga, o tai, tiesą sakant, skvarbesnei akiai nebūtų buvę taip netikėta: juk ir kūrinio pavadinimo pirmoji dalis –  bolè – turi šį tą bendro su bolèro... Tuo tarpu aš, keletą sekundės dešimtadalių tikėjau jog tai labai garsiai kažkieno skambantis mobiliojo telefono tonas – akivaizdžiai nesitikėjau nieko panašaus. Ir kaip bebūtų, šis faktas savotiškai sukėlė simpatiją skambėjusiam kūriniui. Nujaučiu, jog pirmoji „Bolè LT“ dalis (iki nuskambant „Bolèro“ citatai) galbūt geriau suskambėtų kitokioje – ne koncertinėje – situacijoje, ir galbūt tokiu atveju labiau atsiskleistų ir vienas iš jau minėtų parametrų – virtuali, specialiai šiai kompozicijai sukurta akustinė erdvė (jos pagrindą sudarė erdvinis heksaedras), kurią šiuo atveju formuoja keliasluoksnė mikrodimensinė struktūros sąranga. Kaip ir ankstesnėje „Akashos“ situacijoje, šios premjeros metu formuotos virtualios akustinės erdvės pasiteisinimą vienareikšmiškai vertinti nebūtų teisinga – kaip jau minėta, patiriamas rezultatas priklausė nuo žiūrovo buvimo vietos toje erdvėje. Taigi, filosofiškai ir trumpai pristatytas „Bolè LT“ (R. Kabelis cituoja F. W. Nietzsche’s frazę: „Muzika yra mąstantis triukšmas“) dar kartą patvirtina autoriaus stiliaus vientisumą, jam būdingą struktūros bei filosofinės minties svarbą, lygiai kaip ir gebėjimą nustebinti.

Be aptartųjų premjerų, publika klausėsi ir dar poros ryškių šiandienos muzikos figūrų – Davido Lango bei Kaija Saariaho  – kūrinių, kurių vienam (D. Lang „Pierced“) atlikti Klaipėdos kameriniui orkestrui pritarė žinomi solistai: pianistė Guoda Gedvilaitė bei perkusininkas Pavelas Giunteris, kurių energija šį atlikimą pavertė išties charizmatišku. Taip pat negaliu specialiai nepaminėti ir paties Klaipėdos kamerinio orkestro kolektyvo su violončelininiku Mindaugu Bačkumi priešakyje –  palyginti jauno orkestro programose randame ne tik klasikų kūrybą, bet, pastaruoju metu, ir baroko laikotarpio kūrinius bei 20 – 21 a. kompozitorių muziką (tarp jų, žinoma, ir lietuviškas kompozicijas), todėl nenuostabu, jog kilo įspūdis, kad sunkumų vakaro programa atlikėjams nesukėlė.

Žvelgiant į aptartą vakarą retrospektyviai, viso festivalio kontekste koncertas nenublanksta – vis kitokį estetinį suvokimą, stilių, skirtingą intenciją skleidžiantys keturi kūriniai savaip tarpusavyje derėjo, bei vienaip ar kitaip, nepaliko klausytojo abejingo. Galbūt abejonę kelė ne itin aiškiai išsiskleidęs virtualios akustinės erdvės efektas, sukėlęs smalsumą išgirsti kūrinius kitokioje situacijoje, kitokioje erdvėje. Tačiau nors tai ir nėra labai dažnai tarp įsimintiniausių įvardijamas vakaras, vis gi charizmos bei kitoniškumo jame netrūko.