Akordeonisto Vytenio Danieliaus patirtys

Šį rugsėjį jaunas akordeonistas Vytenis Danielius drauge su daugiau nei šimtu akordeonistų iš devyniolikos skirtingų valstybių dalyvavo pasauliniame akordeonistų konkurse „Coupe Mondiale“ („Pasaulio taurė“), kuris vyko jau 71-ąjį kartą. Šįsyk garbė rengti ypatinga muzikų šventę teko Lietuvai. Kaune įvyko daugiau nei penkiolika atvirų koncertų, iš viso daugiau nei 40 valandų akordeono muzikos... Šventė tikrąja to žodžio prasme. Su V. Danieliumi kalbamės apie jo patirtį konkurse ir jauno muziko šiandieną, įprasminamą spaudant mygtukus ir klavišus, atidarant kelią oro tėkmei, idant garsas išsiskleistų – skambėtų.

 

Vyteni, pasidalinkite savais patyrimais „Pasaulio taurėje“.

Buvo didelė garbė sudalyvauti šitame konkurse. Čia suvažiavo geriausi pasaulio akordeonistai, kurie varžėsi pramoginės ir klasikinės muzikos kategorijose. Aš dalyvavau vieno turo klasikinėje kategorijoje. Tarp dvidešimt dviejų dalyvių užėmiau septynioliktą vietą, kuri man itin svarbi – juk į šį konkursą, įveikę atrankas, atvyksta pasaulio geriausieji... Didžiulė garbė lipti į tą pačią sceną su jais.

Tai Jūsų pirmoji patirtis „Pasaulio taurėje“?

Taip, šiame konkurse dalyvavau pirmą kartą, tačiau praeitais metais išbandžiau jėgas panašaus lygio konkurse „Trophée Mondial“, kuris vyko Prancūzijoje. Tai irgi pasaulio akordeonistų trofėjus.

Papasakokite apie programą, pristatykite atliktus kūrinius.  

Johanno Sebastiano Bacho „Toccata ir Fuga d-mol“ yra labiausiai pripažintas, populiariausias kompozitoriaus kūrinys. Jį pasirinkti buvo savotiškas iššūkis, pirmiausia todėl, kad kūrinys parašytas vargonams, tad pritaikyti, aranžuoti akordeonui nėra lengva. Galiu pasidžiaugti, kad pavyko tai padaryti. Ir, žinoma, konkurse groti labai populiarų kūrinį yra rizikinga. Tačiau man tai vienas gražiausių iš J. S. Bacho kūrinių, todėl rizikavau ir patyriau tikrą malonumą jį grodamas konkurse, buvo gera juo dalintis su klausytojais. Vladislavo Zolotariovo „Žiemos rytas“ yra lyriškas – savotiška meditacija, perteikianti žiemos rytą patekančią saulę. Trečiasis kūrinys – Gorkos Hermosos „Trapumas“ – efektingiausias kūrinys mano repertuare. Jis iš tiesų labai intensyvus, didelio tempo, netgi šiek tiek agresyvus kūrinys. Jame esama ir roko muzikos elementų. Svarbi jo filosofinė idėja. „Trapumas“ prasideda stiklo dužimo garsu, keliant klausimą, kas yra žmonijos varomoji jėga. Muzika intensyvėja iki pat kūrinio kulminacijos. Pabaigoje – ispaniškas epilogas. Taigi, atlikdamas šį kūrinį, ne tik groju, bet ir kalbu ispaniškai.

Mokate ispanų kalbą?

Ispanų kalbos mokiausi vieną pusmetį universitete. Tai padėjo perprasti tartį, į kurią itin atsižvelgiu, atlikdamas „Trapumą“. Ispanų kalba man viena gražiausių, ji itin skambi, o kokios ispanų dainos... Šiuo metu įnirtingai mokausi italų kalbos, kadangi trims mėnesiams išvyksiu pagal „Erasmus“ menų programą studijuoti Kalabrijos regione Pietų Italijoje „Torrefranca Vibo Valentia“ konservatorijoje.

Kodėl būtent ši konservatorija, kodėl Italija?

Mano profesorius Kazys Stonkus patarė rinktis šią konservatoriją, o kai atsirado galimybė, jis mane rekomendavo. Tačiau dar mokydamasis dvyliktoje klasėje ir galvodamas, kur studijuoti, mąsčiau apie studijas Italijoje, netgi mokinausi italų kalbos. Bet taip susiklostė, kad likau Lietuvoje. Ir štai dabar, studijuodamas ketvirtame kurse išvykstu į Italiją (šypsosi). Smagu, kad turėsiu progą pasimokyti ten.

Vytenis Danielius „Pasaulio taurėje" 2018

Esate daugelio tarptautinių akordeonistų konkursų dalyvis, laimėjęs prizines vietas, už Jūsų meninius pasiekimus džiaugdamasi dėkojo prezidentė Dalia Grybauskaitė. Pasidalinkite, ką Jums reiškia konkursas? Kokia reikšmė jame dalyvauti, konkuruoti?

Konkursas, visų pirma, motyvuoja tobulėti. Kuo daugiau konkursų, tuo daugiau patirties. Kiekvienas konkursas reikalauja pasiruošimo, taigi stiprina muzikantą. Nors, atrodo, paprastas dvidešimties minučių pasirodymas, tačiau jo nauda tikrai didelė. Per pastaruosius kelerius metus sudalyvavau septyniuose konkursuose, ir su kiekvienu jų tampu vis drąsesnis ir stipresnis. Žinoma, laimėta vieta formuoja muzikanto įvaizdį, suteikia prestižo.

Svarbiausi konkursai – patirtys – didieji, tikrieji laimėjimai?

Man įsimintiniausias buvo šių metų balandį vykęs Lietuvos nacionalinis konkursas. Tapau geriausiu klasikinėje vyriausiųjų kategorijoje. Laimėjus pirmą vietą teko garbė pirmą kartą groti nugalėtojų koncerte. Tikrai tikrai didžiulis malonumas, svajonės išsipildymas.

Kas Jums yra akordeonas? Papasakokite apie grojimą šiuo instrumentu.

Akordeonas man yra pats įdomiausias instrumentas iš visų, kuriais groju (V. Danielius taip pat groja saksofonu, skambina pianinu, E. B pastaba). Akordeonas išties labai originalus. Kol kas akordeonistų nėra itin daug. Dažnas klausytojas, pamatęs scenoje muzikantą su akordeonu, nustemba, jam kyla klausimas: „Kas skambės? Ką išgirsiu? Ar tai bus polka, ar tai bus klasika, džiazas, tango?“.

Akordeonas kaip klasikinis instrumentas su kiekvienais metais tampa vis populiaresnis, tačiau reikia dar tikrai pasistengti, kad jį atrastų daugiau klausytojų. Žinoma, viskam savo laikas. Jam bėgant akordeonas vis populiarės, nes šis instrumentas savyje turi labai daug siurprizų, kuriuos gali pateikti klausytojui. Būtent tai mane ir domina.

Kas Jūsų autoritetai, idealai?

Autoritetas – mano profesorius Kazys Stonkus. Lietuviai akordeonistai mane įkvepia – Laimonas Salijus, Augustinas Rakauskas, Martynas Levickis. Iš užsienio atlikėjų kaip džiazo muzikantas imponuoja Richardas Galliano, o kaip klasikinės muzikos atstovas – Jurijus Šiškinas.

Save labiau suvokiate kaip klasikos ar kaip džiazo muzikantą?

Kol kas savo muzikos stiliaus ieškau. Groju įvairiais stiliais, kad atrasčiau, kur jausiuosi patogiausiai, kuris iš jų man artimiausias, į kurį norėčiau daugiausiai gilintis. Tad dabar ieškojimo metas.

Vytenis Danielius, nuotr. K. Zagaraitės

Papasakokite, kokia yra Jūsų diena su akordeonu?

Dienos būna įvairios. Prieš „Pasaulio taurę“ buvo du mėnesiai intensyvaus ruošimosi konkursui. Tada grodavau nuo penkių iki dešimties valandų, tikrai laiko skirdavau daug. Įprastu metu būna dienų, kai ir visai nepagroju, ilsiuosi. Vidutiniškai per dieną pagroju bent keturias valandas. Laiko neskaičiuoju, kadangi grojimas yra mano gyvenimo dalis, tai – malonumas, tad groju tiesiog tiek, kiek norisi. Kartais tai būna ir visa diena. Tačiau reikia saugoti rankas, jų nepertempti, tad privalu prisiminti poilsį.

Grojate didelėse scenose, pilnose salėse, taip pat Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklyje „Skėriai“. Be to, esate daugybės konkursų dalyvis. Nepaisant visa to, grojate gatvėje – pasirenkate ir įprasminate gatvės muzikanto vaidmenį, kuris, Jūsų žodžiais, leidžia užmegzti ir patirti ypatingą santykį su klausytoju. Pasidalinkite savomis patirtimis, kas įstabiausio likę atmintyje?

Gatvėje pradėjau groti būdamas penkiolikos. Toje terpėje išmokau išties daug, įgijau laisvumo, drąsos. Šiuo metu gatvėje groju retai, jeigu sumanau – dėl malonumo, nes grojimas gatvėje iš tikrųjų turi savo „cinkelį“, kai matai iš arti žmones ir stengiesi sudominti juos savo muzika, kad stabteltų ir paklausytų.

Ypatingas patyrimas, kai aš, būdamas aštuoniolikos metų, grojau gatvėje ir praėjo Linas Adomaitis. Jam asmeniškai sugrojau jo neseniai išleistą dainą. Jam patiko. Taip susipažinome, ėmėme bendrauti. Tai išties labai maloni patirtis.

Prieš ketverius metus grojau koncertą Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muziejuje. Po koncerto prie manęs priėjo nėščia moteris ir pasakė, kad koncerto metu, kai aš grojau, ji suprato, kad jos kūdikis girdi muziką ir kad jam patiko (juokiasi). Tai buvo vienas mieliausių grįžtamojo ryšio patyrimų.

O mano įsimintiniausias koncertas įvyko man dar studijuojant pirmame kurse. Grojau koncerte „Tango virpesiai“ su Šv. Kristoforo orkestru. Tai man buvo iššūkis. Ruošiausi jam labai rimtai. Jaudinausi, kaip gerai seksis pagroti, tad repetavau kiek galėdamas, siekiau kuo geresnio rezultato. Tuo metu atrodė, kad esu per jaunas, kad man toks koncertas per rimtas. Tačiau vis tik gebėjau pasiruošti, ir, kai koncertas buvo sėkmingas, sulaukėme puikių atsiliepimų – buvo labai gera. Atlikti dvidešimties minučių R. Galliano kūrinį „Opale concerto“ tada man išties sudėtingą. Supratus, kad man pavyko, užplūdo šiluma. (šypsosi) Tai, kol kas, mano įsimintiniausias koncertas.

Esate grojęs skirtingose šalyse, įvairioms auditorijoms, kaip nusakytumėte, kokios auditorijos sau linkėtumėte?

Savos auditorijos dar nesu atradęs. Tenka koncertuoti įvairiai auditorijai, skirtingose vietose. Užlipęs į sceną pamatau klausytojus, suprantu, kokios muzikos jiems reikia, ir prisitaikau. Tačiau kiekviename koncerte stengiuosi įtraukti rimtus kūrinius, pavyzdžiui, J. S. Bacho „Toccata ir Fuga d-mol“ ar G. Hermosos „Trapumą“, kuriuos ne kiekvienam klausytojui būna lengva klausyti. Tačiau jie vertingi muzikine prasme.

Kokie Jūsų planai „Pasaulio taurės“ akivaizdoje: kas numatyta, kas laukia, kokius iššūkius ar išbandymus sau, kaip muzikantui, išsikėlėte?

Šiais metais noriu baigti bakalauro studijas, tada ketinu stoti į magistrantūrą. Noriu tobulintis, plėsti muzikines žinias. Greičiausiai studijuosiu Lietuvoje, kadangi čia yra puikios galimybės tobulėti. Toliau ieškosiu savojo muzikinio stiliaus.

Kalbamės vėjuotą rudens dieną, tad norisi paklausti, koks garsas, melodija, kūrinys Jus įprasmintų šiandien?

Manau, šiandien mane įprasmintų mano paties kompozicijos, pavadinimu „Prisiminimai“, melodija. Jos nuotaika atspindėtų šiandieninį, atostogaujantį mane.