Matas Janušonis

AUTORIAUS DARBAI:

APIE:

Matas Janušonis
Gimė: 1994
Studijos: 2013 – 2017 Vilniaus dailės akademija, skulptūros bakalauras
2017 – dabar Vilniaus dailės akademija, Skulptūros magistras

TEIGINIAI, RAKTAŽODŽIAI:

Mano kūryba – tai apmąstymai apie plokštumos ir erdvinio kūno santykį. Dažnai mano kūriniai yra readymade, buitinių, techninių ir/ar archetipinių daiktų permąstymai. Tai transformacijos, kuomet fizinė daikto išvaizda keičiama suplokštinat ar priešingai – suteikiant erdviškumo. Formos ar mastelio perkonstravimas bei pokyčiai keičia ir kūrinio prasmes, prideda arba atima tam tikrus idėjinius krūvius. Tai yra dažniausiai varijuojamas pastarųjų metų mano kūrybos motyvas. Šioms temoms analizuoti pasitelkiu ne vien metalą, bet ir kitas raiškos priemones. Kuriu kinetines skulptūras, naudoju garsą, ieškau, kaip jis gali paveikti formą.

NUORODOS:

 

---

MENOTYRININKO KOMENTARAS:

Mato Janušonio kūryboje matome nemažai perkeistų kasdieniškų objektų: veidrodžius, šulinių dangčius, vazonus. Jie netekę savo funkcijos ir įgavę neįprastų savybių, skleidžia vibracijas ir garsus. Taip M. Janušonis analizuoja keistumo fenomeną: juk paprastai atsiradęs kasdienėje aplinkoje objektas yra visiškai jos įtraukiamas ir praranda potencialą būti unikalus. O štai garsus skleidžiantis veidrodis, kaip ir neįprastas šulinio dangtis, verčia į juos atkreipti dėmesį, atidžiau pažvelgti į mus supančius daiktus.

 

M. Janušonio skulptūros dažnai yra kinetinės. Instaliacijoje „Grąžtas skylei“ nuolat kartojamas rato apibrėžimo veiksmas savyje talpina vidinę įtampą. Minimalistinėmis priemonėmis kuriamas grėsmės jausmas, tačiau jos šaltinis lieka nematomas – matyti tik ant juodos plėvelės paliekami pėdsakai. Taip pat ir objekte „PuLsAs“ nematome veidrodį virpinančio kūno. Taigi menininkas suteikia pavidalą sunkiai įvaizdinamam, abstrakčiam pavojaus pojūčiui.

 

Autoriaus kūryboje dominuoja apskrita forma. Atrodo, kad žvelgiant į konkretų skulptūrinį objektą to neverta sureikšminti. Visgi M. Janušonio kūrybos visumoje tai ima atrodyti svarbu. Juk apskritimas – neturintis pradžios ar pabaigos – cikliškumo, amžinybės simbolis. Daugumai menininko sukurtų objektų būdingas pasikartojimas ir monotonija, kurie hipnotizuoja žiūrovą, o kūrinį pakelia į ritualinę plotmę. Mūsų kasdienybėje slypinčių ritualų, kurių dažniausiai nė nepastebime.

 

Deima Žuklytė-Gasperaitienė