Antano Mončio namuose-muziejuje veikia dailininkės, tekstilininkės Ingos Likšaitės solo paroda „Bangos. Kvietimas džiaugtis“. Menininkė pristato aštuoniolika 2005–2016 m. sukurtų įvairaus pobūdžio tekstilės kūrinių: nuo mišria technika atliktų veltinių eksperimentų, ant drobės ar lino siūtų eskizų iki tarptautinėse parodose pripažintų skaitmeniniu siuvinėjimu sukurtų darbų.
Kiekvienas suvokėjas išgyvena skirtingas didingumo patirtis, kurios palieka skirtingą įspaudą jo sąmonėje ir vaizduotėje. Vėliau, transformuojant šias patirtis į meno kūrinius, jos vėl įgauna dalelę to universalumo, neįvardijamos laisvės. Mano – tapytojo – kūryboje glaudžiai persimaišo šviesa, vaizduotė, pojūčiai, didingumas ir atminties temos, todėl nagrinėsiu jas kaip glaudžiai susijusias, kuriančias vientisus derinius.
„BiteVilnius AiR“ rezidencijos organizuojamo „Džiugai Open Air“ savaitgalio simpoziumo idėja pagrįsta Ažuožeriuose, Anykščių rajone, 1988 ir 1989 m. vykusiais pirmaisiais hepeningų festivaliais Lietuvoje, inicijuotais Gintaro Sodeikos. Netoliese esančiame Džiugų kaime, Anykščių rajone, 2016 metais įkurta „BiteVilnius AiR“ erdvė simboliškai aproprijuoja pirmuosius tokio pobūdžio menininkų susibūrimus šalyje, kurie yra ir svarbus menininkės ir meno pedagogės, rezidencijos įkūrėjos Marijos Griniuk tyrimo objektas. Atsispirdama nuo pirmojo tokio performatyvaus, neinstitucinio, menininkų iniciatyva suburto renginio, „BiteVilnius AiR“ rezidencija meta simbolišką iššūkį Lietuvos meno laukui.
Atrodytų, kad vasara diktuoja savo ritmą – kaskart lėtą ir neįpareigojantį, turintį savotiško žavesio. Leidžiantį individui neįpareigojančiai reflektuoti tikrovę ir galbūt kurti projekcijas į ateitį. Ne tik dvasiškai, bet ir kūniškai pasinerti į troškimus. Tokios mintys kilo aplankius Palangos „Ramybės“ galeriją, kurioje veikia trijų menininkių atskiros parodos – tapytojos Miglės Kosinskaitės, tekstilininkės Eglės Gandos Bogdanienės ir Paryžiuje gyvenančios menininkės Rūtos Jusionytės.
Nuo šių metų gegužės 25-osios pačiame Palangos centre (Vytauto g. 110) veikia dailininko ir poeto Vytauto Kuso lauko paroda – instaliacija „Miniatiūrų pasaulis“. Vytautas Kusas Lietuvą stebina sukūręs mažiausio dydžio smuiką, knygą, gitarą, stalą ir kėdę prie jo, nutapęs netikėčiausios formos paveikslą-rutulį, ilgiausią miniatiūrą ir sumušęs kitus rekordus. Šįkart jo objektas – Lietuvos šimtmečio paminėjimui skirta speciali mini galerija.
Rugpjūčio 8 d. naktį Meno ir mokslo laboratorija žiūrovams pristatė atmosferinio dangaus stebėjimą – radijo teatro spektaklį „Signalai“. Mediniais laiptais užlipus į renginio vietą, akims dar pilnai nepripratus prie tamsos, pasitiesi pledą šalia kitų susirinkusiųjų ir atsigulęs ant nugaros lauki, kol prasidės ekskursija. Po žvaigždynus ir galaktikas.
Karštomis vasaros dienomis paskutinis dalykas apie kurį galvojama yra kino teatras. Tačiau taip nutiko, kad į jį atkeliavo kaip tik joms dedikuotas filmas „Karštos vasaros naktys“. Režisieriaus ir scenarijaus autoriaus Elijaho Bynumo debiutinis filmas tyrinėja mažo miesto gyventojų atostogų gyvenimą ir į jį užklydusio jaunuolio likimą.
Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijoje veikia paroda „Perfor(m)uoti peizažai“, kurioje menininkai iš Lietuvos, Slovėnijos ir Vokietijos pristato žmogaus santykį su gamta pasitelkdami konkretų – Kuršių Nerijos – kraštovaizdį. Šis projektas įgyvendinamas performatyviai ir interaktyviai įtraukiant peizažą kaip parodos objektą ir subjektą tuo pačiu metu: laužant jo ribas, atveriant netikėtus skerspjūvius, atliekant su juo performansą, tyrimą, stebėjimą, bandymą, o svarbiausia – keičiant nusistovėjusį požiūrį į gamtą.
Palangos viešojoje bibliotekoje atidaryta dailininko Audriaus Gražio tapybos darbų paroda „Vaizdai“. Apžvelgiant parodą, kūriniai nejučia leidžiasi apibūdinami kaip nepakeliamai lengvi: drobėse užfiksuota būtis, atrodo, jose tik ir esti dėl savo lengvumo, slepiančio nepakeliamą prasmės, laiko, gyvenimo svorį.
Pirmą kartą fotografijos konkurso „Debiutas“ paroda buvo surengta 1976 metais ir nuo to laiko savo karjerą būtent šiuo žingsniu pradėjo ne vienas dabar jau Lietuvoje žinomas foto menininkas. Parodos katologo teksto autorė Aistė Kisarauskaitė „Debiutą“ pavadino raketiniu poligonu, kuriame sėkmingai pakilti gali visuomenei iki tol mažiau žinomi autoriai. Šiemet konkursui buvo pateikti 3768 darbai, kuriuos 53 skirtingose šalyse sukūrė 342 autoriai, 11 iš kurių buvo pakviesti į finalinę parodą.
Paulius Šliaupa dalijasi įspūdžiais ir vaizdais iš rūke ir sniege skendinčio Monte Vettore.
Argentiniečių režisierius Gasparas Noé šiemet vėl šliūkšteli šalto vandens stiklinę veidan ir kviečia kvestionuoti dar vieno savo cinéma du corps ėminio (a)moralumą. „Klimaksas“ (Climax, 2018), naujausias režisieriaus nyris į uždraustąją kūno kulto zoną – per dvi savaites sumodeliuotas raudona monochromija blyksintis meistriškas dirbinys su būriu neprofesionalių aktorių, sukviestų iš buržujiškų paryžietiškų madingų vakaronių ir „YouTube“ mokomųjų šokio klipų.
Galerijoje „Aidas“ vyksta asmeninė tapytojos Adelės Liepos Kaunaitės paroda „Prabangus kinas iš mėnulio“. Jos tapyba, tiesa, ir pati autorė, man visuomet atrodė lietuviško siurrealizmo grynuolis. Ši paroda suteikė puikią progą pabandyti pasiaiškinti, ką tiksliau turiu omenyje tai teigdama ir savo samprotavimais pasidalinti su skaitytojais.
Kauno kameriniame teatre įvyko karštų aktualijų spektaklio premjera pagal Falko Richterio kūrinį „Baimė“. Spektaklis pasakoja apie baimes ir destrukcijas, kurios nukreiptos į kitą ir į patį save. Kokias baimes narplioja jaunieji kūrėjai? Bandyta aprėpti daug aktualių temų – netradicinė orientacija, emigracija, kitataučiai Lietuvoje, Dievas, baimė būti savimi ir priimti kitokį.
Buvusiame policijos komisariato pastate (Kosciuškos g. 8) buvo pristatyta keturių jaunų Lietuvos ir Estijos tapytojų paroda „Reikalas toks“. Parodos dalyvių Kazimiero Brazdžiūno, Ramintos Blaževičiūtės, Alexei Gordino ir Polyrabbit. Duplicate (Ina Šilina ir Darius Jaruševičius) kūrybą sieja ironiško figūratyvo raiška.