Teatras

 

Ne paskutinį kartą Pagalvinis

Sergejus Ivanovas (Katurjanas)

Kai kas sako, kad kapinėse gražu per Vėlines, tačiau jie tikriausiai nėra matę balto pliušinio meškiuko, atremto į šaltą marmurą. Tėvai pasilenkę kažką pasakoja mažai mergaitei – turbūt ji dar nelabai supranta, kodėl čia degamos žvakutės. Aplinkui tylu, matyti kiūtinančių žmonių siluetai, visa lyg ir ramu, sakytum savotiškai šventa, tačiau pliušiniam meškiukui prie antkapio tikrai ne vieta. Juk gaila...

Bet kol kas sugrįžkime į spektaklį.

Pagalvinis yra maždaug trijų pėdų aukščio žmogus, tik visas iš pagalvių. Jo rankos iš pagalvių, kojos iš pagalvių, galva – viena apskrita pagalvė ir net dantys – mažos stačiakampės pagalvėlės. Pagalvinis turi tik vieną darbą: kai koks nors žmogus, nusivylęs savo sunkiu ir nelaimingu gyvenimu, stovi ant daugiaaukščio namo stogo ar ruošiasi atsukti dujas, tuomet Pagalvinis pasirodo to žmogaus vaikystėje, kai jam dar tik penki arba ketveri, ir pasiūlo viską baigti dabar, parodydamas ploniausią ledo vietą ar pakišdamas plastikinį maišelį – juk taip tėvams bus lengviau susitaikyti su netektimi. Minkštas, švelnus Pagalvinis paguos vaiką mirties akimirką ir išvaduos jį nuo sunkaus, nelaimingo gyvenimo, kurį vis tiek būtų nugyvenęs. „Bet aš esu labai laiminga!“ – atsakys maža mergaitė. Tačiau ne visada. 


 

NKDT repertuaro pramoga

,,Varšų opera“, nuotrauka iš NKDT archyvo

 Naujame Nacionalinio Kauno dramos teatro sezone buvo pristatytas režisieriaus Andriaus Kurieniaus spektaklis ,,Vargšų opera” (pagal anglų dramaturgo John Gay  1728 m. kūrinį). Muzikinis spektaklis tarsi tapo tam tikru žingsniu (o gal visgi tik išimtimi?) šio teatro kontekste ir nuo anksčiau analizuotų egzistencinių žmogaus asmenybės problemų, gręžiojimosi į praeitį, buvo pasisukta  link teatrinių linksmybių, pramogos, kurios reikia žiūrovui.

 

,,Vargšų operos” siužetinė linija, kaip ir būdinga daugeliui kūrinių, prasideda poros santykių istorija, kuri vėliau intrigų dėka išsiplėtoja ir į ją įsivelia vis daugiau žmonių. Machitas (Edgaras Žemaitis), vaizduojantis džentelmeną mergišius, susipažįsta ir savo kalbomis suvilioja Poli Pičem (Neringa Nekrašiūtė). Poli yra  Pičemo (Kęstutis Povilaitis), sėkmingai  besiverčiančio  vogtų daiktų prekyba ir ,,bendradarbiaujančio“ su policija, dukra. 

 

Remote Vilnius: kur dingo teatras?

D. Matvejevo nuotr.
Visų pirma norėtųsi nuspręsti, kokiame paviršiuje esame: ar tai spektaklis, ar nauja teatro išraiškos forma, ar tai postdraminio teatro reginys, reiškinys, įvykis? Renkuosi „Remote Vilnius“ (rež. Stefan Kaegi) vadinti spektakliu. Tačiau tai vienas iš retų atvejų, kada spektaklis paneigia ne tik tradicinį teatrą, bet ir nebetelpa į paties spektaklio apibrėžimo rėmus.
 

 

Dryžuotam muzikos pasauly

L. Brundzos nuotr.
Pagaliau sulaukto pavasario šiltas ir saulėtas sekmadienis. Tokių pat vidinių nuotaikų kupini į Kauno valstybinį muzikinį teatrą lydimi tėvelių skuba vaikai. Čia jų laukia premjerinis spektaklis „Dryžuota opera“ (režisierius – Vaidotas Martinaitis). Vaikai spektaklyje tampa ne tik žiūrovais, bet ir geriausiais jo „natūraliais“ vertintojais. Kiek gi laiko vaikas įdėmiai stebės veiksmą, jei pastarasis bus nuobodus? Žinoma, kad itin trumpai. Tuomet salėje pasigirdę šnabždesiai bei blaškymasis kėdėse vis stiprės, kol galiausiai ausis pasieks įsismarkavusius vaikus bandančių sutramdyti tėvų balsai. Tai tenka regėti ne viename vaikiškame spektaklyje. Vaikams niekada nepavyksta meluoti, kad ir kaip suaugusieji jų reikalautų prisidengti mandagumo ir etiketo kaukėmis. „Dryžuotoje operoje“ prieš žiūrovų salei paskęstant tamsoje tarp kai kurių vaikų atsiradusi irzulio gaidelė staiga nutrūksta – mažųjų dėmesį (visam, o ne tokiam ir trumpam, spektakliui) prikausto pasaka apie princesės Melodijos nuotykius.