Pažvelgus, kokius kūrinius imasi statyti mūsų režisieriai, norisi konstatuoti, kad Lietuvoje trūksta šiuolaikinės dramaturgijos.Tikriausiai tą pačią tendenciją pastebėjo dramaturgė Gabrielė Labanauskaitė-Diena, tad ėmėsi iniciatyvos ir prieš trejus metus pradėjo organizuoti festivalį „Dramokratija“. Jo tikslas – supažindinti žiūrovus su jaunaisiais dramaturgijos kūrėjais, kuriems suteikiama galimybė būti pamatytiems ir išgirstiems.

Pasaulinę kultūros dieną norisi švęsti kultūringai. Akis įnirtingai dairosi renginių, kol iš lūpų išsiveržia entuziastingas voilà! Valstybinis Šiaulių dramos teatras Mažosios salės erdvę patikėjo neįprasto žanro pasirodymui – muzikos, šokio ir vaizdo spektakliui „beTono“. Vien toks aprašymas suintriguoja, o kojos pačios nuneša į teatrą visa valanda per anksti.

Lietuvoje, sekant kitų Europos valstybių pavyzdžiu, yra pradėta Vaikų globos institucijų pertvarka, kurios tikslas – perkelti beglobius vaikus į šeimas, kurios jais rūpintųsi. Sunku suvokti, kas turėtų dėtis šių ant gyvenimo ribos balansuojančių jaunuolių galvose, iki ko turėtų privesti ta nežinomybė, kas laukia toliau gyvenime. Šią jauseną suprasti gali padėti jaunos rusų dramaturgės Jaroslavos Pulinovič pjesė „Natašos svajonė“. Pastaraisiais metais pastatyta Klaipėdoje ir Lietuvos rusų dramos teatre, šiemet Nataša tęsia savo kelionę Panevėžyje, įgydama „Mergaitės svajonės“ pavadinimą.

Spektaklis „Visu greičiu atgal“ (rež. Arvydas Lebeliūnas) – apie dviejų pusamžių seserų kelionę ieškant tėvo kapo, mirus jų mylimai mamytei. Nuo to prasideda ramios ir visą gyvenimą gebančios valdytis, nieko sau neleisti Anetės ir vilioklės dramatiškosios Bernadetės pašėlęs nuotykis po Amjeno apylinkes šniukštinėjant kiekvienas aptiktas kapines. Iš pažiūros tai turėtų būti liūdna istorija, persmelkta gedulo ir nostalgijos. Tačiau pasakojama komiškai, į gyvenimą žvelgiant paprastai, džiaugiantis kiekviena akimirka kaip nepakartojama.

Pastaruoju metu taip jau atsitinka, kad Lietuvos teatro ir šokio reiškiniai „nebekabina“. Apsilankai, kantriai išsėdi ar valandą prasiblaškai tamsiame nebūtų prasmių miške, o išėjus pro duris supranti, kad kaip ir nėra prie ko prikibti, bet ant ko užsikabinti – taip pat nėra. 2017 metų kovo 3 dieną režisieriaus Yaseno Vasilevo ir aktoriaus Džiugo Kunsmano bendras projektas – judesio performansas „Nutricula“ – pagaliau supurtė ir išbudino iš žiemos miego.

Žavus ir viliojantis bohemiškas XX a. pradžios Paryžius pasitinka žiūrovą šokiais, absentu „apšilimui“ ir juodai balta estetika. Linksmybės apsuka galvą bei priverčia pamiršti gyvenimo sunkumus. Tokia nuotaika prasideda Liūnės Janušytės romanas „Korektūros klaida“ (1938 m.), nuo to atsispiria bei istoriją ima pasakoti ir režisierė Agnė Dilytė.

Nieko keisto, jog „Vilnius City Opera“ įkūrimo dešimtmečio proga režisierė Dalia Ibelhauptaitė pasirinko būtent „Faustą“ (premjera įvyko 2017 m. vasario 15 d.). Su seniai pažįstama komanda (scenografu Dicku Birdu, šviesų dailininku Peteriu Mumfordu, kostiumų dizaineriu Jonu Morrelliu) Didžiojoje Britanijoje gyvenanti lietuvė Vilniaus Kongresų rūmų scenoje pastatė „Bohemos“ laikus menančią operą. 

 „Post Proceso teatras“ savo naująjį sezoną pradeda spektaklio „Ofelijos“ premjera. Kaip ir kiekvieną sezoną, taip ir šį, režisierius Tomas Lagūnavičius stebina naujomis idėjomis, netikėtomis, neįprastomis mintimis. Su režisieriumi kalbamės apie spektaklį ir darbą su neprofesionaliomis aktorėmis.

„Kada subręsta vandens malūną sukantis mulas? Vandens malūną sukantis mulas subręsta tada, kai jis išmoksta eiti ratu ir nustoja priešintis. Bet tikroji jo branda prasideda kur kas vėliau, kai mulas išėjęs į pensiją suka ir suka ratus po savo pievelę savo malonumui... “ Tai vieno iš personažų – Viktorijos (vaidina Greta Kazlauskaitė) – citata, vienas iš pasakojimų, išvadų, kurių gausu režisierių Eglės Kazickaitės ir Gretos Kazlauskaitės spektaklyje „Nekrozė”. Spektaklyje, kaip ir kituose Apeirono teatro darbuose, režisierės ryžtasi imtis sudėtingo, nevientiso, painaus sceninio teksto kūrimo.

Jaunųjų kritikų platformos „M-puslapiai“ tekstų autoriai dalijasi įspūdžiais, kas įminė teatro, kino ir dailės srityse 2016-aisiais metais. Aptariami aktyviausi jaunieji menininkai ir jų meniniai projektai, meno kritikos situacija ir ryškiausi jaunieji kritikai bei dalijamasi pastebėjimais, ko šiemet pasigesta. Savo mintimis dalijasi Gražina Montvidaitė, Monika Valatkaitė, Ilona Vitkauskaitė ir Astijus Krauleidis-Vermontas.

Nacionalinis Kauno dramos teatras, rodos, kaskart metų pabaigą pasirenka pažymėti naujo spektaklio premjera, kuri žiūrovus nuteiktų gana šventiškai ir pakiliai. Prieš porą metų buvo pristatomas Gintaro Varno spektaklis „Biografija: vaidinimas“, prieš metus – Vido Bareikio „Hamletas“. Pastarasis teatrinis įvykis buvo šventiškas, pompastiškas ir ypač šiuolaikiškas. Būtent postmodernus režisieriaus žvilgsnis į realijas spektaklyje tiko ir rado aiškią vietą. Šių metų naujojo sezono premjerų ratą užbaigė Jono Vaitkaus spektaklis „Fjorenca“, kuris režisierių po dešimties metų pertraukos sugrąžino į Kauno teatrinį gyvenimą.

Teatras neįsivaizduojamas be vieno pagrindinio elemento – aktoriaus. Gerai žinomi aktoriai žiūrovų mėgstami, o jei ir ne, tai bent jau atpažįstami ir matomi. Tačiau įdomu panagrinėti, kokia jaunųjų aktorių situacija, su kokiomis problemomis susiduria jie ir kaip šiems tapti matomiems, išgirstiems, suprastiems? Juk tai yra jų darbo esmė.

Gruodžio pirmosiomis dienomis susimąstyti ir išgirsti vėl kvietė erdvinė opera tamsoje „Confessions“, grįsta septynių mirtinų nuodėmių tema. Susirinkusieji patirti šį kūrinį prieš ateidami turėjo nusiteikti, kad tai nebus tradicinė opera, o greičiau intervencijos į asmeninę erdvę tolerancijos išbandymas. Publikos reakcijos po šio išpažinčių seanso rodė, kad sąžinės inspekcija ir apsivalymas įvyko. Tačiau jo sėkmės įvertinimas – jau individualus dalykas.

Kartas nuo karto pasigirsta jaunųjų kūrėjų, menininkų skundų, kad jie nežino, ką veikti baigus studijas, kur ieškoti darbo. Kultūros sektoriaus tokia specifika, kad kultūros profesionalas atsidaręs Darbo biržos tinklalapį, greičiausiai daug aktualių pasiūlymų neras. Būnant toje terpėje darosi smalsu, o kur visgi eiti su savo idėjomis, genealiais projektais jaunam, dar nespėjusiam pasižymėti ar jau vieną kitą žinomesnį darbą į savo gyvenimo aprašymą įrašiusiam dramaturgui ar teatro režisieriui.

Koks kūrėjo ir jo kūrinio santykis? Ar modelis, pagal kurį kuriamas meno kūrinys yra jo bendrasavininkas, dalininkas ar tik priemonė menininko tikslui pasiekti? Kiek žmogaus aistrų ir norų lieka menininko viduje, kai jis kuria meną? Tokius klausimus sukelia naujasis Monikos Klimaitės režisuotas spektaklis, teatrinio sezono pradžią paminėti žiūrovus sukvietęs į Nacionalinio Kauno dramos teatro Ilgąją salę.

1935-ųjų metų rugsėjį Sankt Peterburgo visuomenės laukė didelė šventė – kompozitorius Sergėjus Prokofjevas publikai pristatė savo naujausią darbą – 3 veiksmų baletą „Romeo ir Džuljeta“. Praėjus daugiau nei aštuoniasdešimčiai metų Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT) Vilniaus publiką taip pat pakvietė į premjerą – ilgai lauktą ir žiūrovų mylimą spektaklį. Dar 1993 m. Vilniuje šį baletą buvo pastatęs rusų choreografas Vladimiras Vasiljevas, o dirigavo genialusis maestro Mstislavas Rostropovičius. Po trumpos pertraukos į teatro repertuarą grįžusio Prokofjevo šedevro ėmėsi LNOBT baleto trupės vadovas Krzysztofas Pastoras, kuris šiam pastatymui sukūrė ir baleto choreografiją.

„Sirenos‘16“ turėjo dvi pakilimo bangas ir trumpą atoslūgį. Tryliktojo Vilniaus tarptautinio teatro festivalio pradžia buvo svarbi lietuvių teatro kūrėjams ir užsienio svečiams. Antrosios „Sirenų“ dalies – tarptautinės programos – nekantriai laukė teatru besidomintys Lietuvos žiūrovai. Viltis buvo verta. Įsitikinau, kad teatras vis dar pajėgus tapti gyvenimo įvykiu, o ne tik teatro profesijos atstovo darbotvarkės įrašu. Kad diskusijos gali tęstis ilgiau nei cigaretės dūmas po spektaklio, o pokalbiai – persikelti už teatro ribų ir tapti kasdienybės dalimi, kurioje kiekvienas atskirai ir visi kartu mąstome apie save ir supantį pasaulį bei, kaip skelbia „Sirenų“ šūkis, – „kuriame žinias“.

Gyvenime svarbiausia – susitikimai. Tad kviečiu paskaityti apie vieną tokį dviejų žmonių susitikimą, kuris įvyko daugiau nei prieš dvi dešimtis metų. Tada du dar visai jauni lenkų studentai atėjo į filosofijos paskaitą, kuri taip ir neįvyko (neįvykęs susitikimas su antikos mąstytojų išmintimi). Studentai buvo vardu Małgorzata Szczęśniak ir Krzysztofas Warlikowskis. Pastarasis vėliau tapo Lenkijoje ir visame pasaulyje gerai žinomu teatro režisieriumi, o Szczęśniak – jo scenografe.

Kokia pirma mintis šauna į galvą išgirdus žodį „vogue“? Dažnam iškart prieš akis iškyla visame pasaulyje įžymaus mados žurnalo „VOGUE“ viršelis. Kitam žodis „vogue“ – tai tam tikras šokio stilius ir savita kūno kalba. O ką pamanytumėte, jei pamatytumėte šiuolaikinio šokio spektaklio iškabą su joje įraitytu spektaklio pavadinimu „in/vogue“? Nors dažną mūsų visuomenės pilietį terminas „šiuolaikinio šokio spektaklis“ atbaido, galbūt šįsyk bent pavadinimas, keliantis asociacijas su populiariąja kultūra, jam būtų patrauklus?

Pristatome trečiąją pokalbių ciklo su jaunaisiais menininkais dalį. Jiems, kaip ir dailininkams ir muzikams, uždavėme klausimus apie požiūrį į savo kartą, jos santykį su teatro tradicijomis ir kūrybinės motyvacijos šaltinį. Atsakymus pateikia dramaturgė Teklė Kavtaradzė, aktorė Kristina Švenčionytė ir režisierius Alius Veverskis.