Teatras

 

Ar gali būti suderinamas renesansas ir fašistinė Italija?

„Romeo ir Džuljeta", nuotr. E. Krasuckos

1935-ųjų metų rugsėjį Sankt Peterburgo visuomenės laukė didelė šventė – kompozitorius Sergėjus Prokofjevas publikai pristatė savo naujausią darbą – 3 veiksmų baletą „Romeo ir Džuljeta“. Praėjus daugiau nei aštuoniasdešimčiai metų Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT) Vilniaus publiką taip pat pakvietė į premjerą – ilgai lauktą ir žiūrovų mylimą spektaklį. Dar 1993 m. Vilniuje šį baletą buvo pastatęs rusų choreografas Vladimiras Vasiljevas, o dirigavo genialusis maestro Mstislavas Rostropovičius. Po trumpos pertraukos į teatro repertuarą grįžusio Prokofjevo šedevro ėmėsi LNOBT baleto trupės vadovas Krzysztofas Pastoras, kuris šiam pastatymui sukūrė ir baleto choreografiją.


 

Teatras – gyvenimo dalis

6-oji Tarptautinė jaunųjų teatro kritikų konferencija „(re)FRESH“, nuotr. L. Vansevičienės

„Sirenos‘16“ turėjo dvi pakilimo bangas ir trumpą atoslūgį. Tryliktojo Vilniaus tarptautinio teatro festivalio pradžia buvo svarbi lietuvių teatro kūrėjams ir užsienio svečiams. Antrosios „Sirenų“ dalies – tarptautinės programos – nekantriai laukė teatru besidomintys Lietuvos žiūrovai. Viltis buvo verta. Įsitikinau, kad teatras vis dar pajėgus tapti gyvenimo įvykiu, o ne tik teatro profesijos atstovo darbotvarkės įrašu. Kad diskusijos gali tęstis ilgiau nei cigaretės dūmas po spektaklio, o pokalbiai – persikelti už teatro ribų ir tapti kasdienybės dalimi, kurioje kiekvienas atskirai ir visi kartu mąstome apie save ir supantį pasaulį bei, kaip skelbia „Sirenų“ šūkis, – „kuriame žinias“.


 

Gyvenime svarbiausia susitikimai

Krzysztofas Warlikowskis, nuotr. sirenos.lt

Gyvenime svarbiausia – susitikimai. Tad kviečiu paskaityti apie vieną tokį dviejų žmonių susitikimą, kuris įvyko daugiau nei prieš dvi dešimtis metų. Tada du dar visai jauni lenkų studentai atėjo į filosofijos paskaitą, kuri taip ir neįvyko (neįvykęs susitikimas su antikos mąstytojų išmintimi). Studentai buvo vardu Małgorzata Szczęśniak ir Krzysztofas Warlikowskis. Pastarasis vėliau tapo Lenkijoje ir visame pasaulyje gerai žinomu teatro režisieriumi, o Szczęśniak – jo scenografe.


 

Pirmasis žingsnis savarankiškos kūrybos kelyje

Šokio spektaklis „in/vogue“, Nuotr. Deimantės Piraitytės,  „Miško archyvas"

Kokia pirma mintis šauna į galvą išgirdus žodį „vogue“? Dažnam iškart prieš akis iškyla visame pasaulyje įžymaus mados žurnalo „VOGUE“ viršelis. Kitam žodis „vogue“ – tai tam tikras šokio stilius ir savita kūno kalba. O ką pamanytumėte, jei pamatytumėte šiuolaikinio šokio spektaklio iškabą su joje įraitytu spektaklio pavadinimu „in/vogue“? Nors dažną mūsų visuomenės pilietį terminas „šiuolaikinio šokio spektaklis“ atbaido, galbūt šįsyk bent pavadinimas, keliantis asociacijas su populiariąja kultūra, jam būtų patrauklus?


 

3 x 3 x 3. Jaunieji teatralai

2016-09-19
Teklė Kavtaradzė, D. Weir nuotr.

Pristatome trečiąją pokalbių ciklo su jaunaisiais menininkais dalį. Jiems, kaip ir dailininkams ir muzikams, uždavėme klausimus apie požiūrį į savo kartą, jos santykį su teatro tradicijomis ir kūrybinės motyvacijos šaltinį. Atsakymus pateikia dramaturgė Teklė Kavtaradzė, aktorė Kristina Švenčionytė ir režisierius Alius Veverskis.


 

Nuogas kūnas ir teatras: suderinama?

Artūro Areimos spektaklis „Nevykėlis", nuotr. Donato Stankevičiaus

Galima teigti, kad teatras – atspindys to, kas vyksta realiame gyvenime. Šiandien nuogas kūnas žmonių nebestebina, kadangi jo gausu visur: televizijoje, spaudoje, internete, meno pasaulyje. Teatras nėra išimtis, tad ir spektakliuose vis dažniau galima išvysti apnuogintą kūną. Iškyla klausimas: ar teatro scena yra tinkama vieta nuogo žmogaus kūno vaizdavimui? Nekalbėkime apie dalinai apnuogintą kūną ar intymias scenas su apatiniais, pasvarstykime apie režisierių norą prieš pilną salę žiūrovų aktorių parodyti be rūbų – nuogut nuogutėlį


 

Kai plaukioti savuose vandenyse nebeužtenka

Marius Paplauskas ir Marius Pinigis projekte „(G)round Zero", nuotr. Artūro Bulotos

Marius Pinigis ir Marius Paplaukas – skirtingų šokių stilių atstovai, savo pečius surėmę bendram projektui „(G)round Zero“. Pinigis – profesionalius šiuolaikinio šokio atstovas, savo karjerą pradėjęs Kauno šokio teatre „Aura”. Šiuo metu jis aktyviai atstovauja Lietuvą ir Kauno miestą šiuolaikinio šokio spektakliuose įvairiuose pasaulio kampeliuose. Pinigis taip pat yra „Kaunas 2022” komandos narys, atstovaujantis jaunuosius menininkus. Jo porininkas Paplauskas yra gatvės šokių atstovas, savo pasiekimais gerai žinomas gatvės šokių bendruomenėje bei atstovaujantis Lietuvos vardą įvairiuose užsienio gatvės šokių čempionatuose.


 

Istorija, kaip Timonas nerado laisvės

„Timonas", nuotr. Dmitrij Matvejev, LNDT archyvas

Nuo seniausių laikų žmonės troško laisvės ir bandė ją išsikovoti, kėlė filosofines diskusijas, kaip ją pasiekti. Šiuolaikinis žmogus vis dar ieško atsakymo į klausimą, kas yra laisvė, ir ar ji apskritai įmanoma. Viena iš tokių ieškančiųjų yra režisierė Kamilė Gudmonaitė. Statydama savo baigiamąjį, jau ketvirtąjį, režisūros studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje spektaklį „Timonas“, ji iš visų šioje dramoje užkoduotų problemų daugiausia dėmesio skyrė būtent laisvės temai.


 

Nuo menotyrininkės prie šokio praktikės

Justina Kiuršinaitė. Nuotr. šaltinis http://www.menucentras.lt/vdu-judesio-studija.

Birželio 13 dieną „Meno parko“ galerijoje vyks Vytauto Didžiojo universiteto Judesio studijos premjera – spektaklis „Metamorfozė“. Su jo kūrėja, Judesio studijos vadove, šiuolaikinio ir gatvės šokio šokėja ir kritike Justina Kiuršinaite kalbasi Kristina Apanavičiūtė.


 

Naujo teatrinio asmens gimimas

„Skaičius“, nuotr. Donato Stankevičiaus, NKDT archyvas.

Kiekvienas žmogus yra vienintelis ir nepakartojamas, tačiau tuo pat metu jis yra tik statistinis skaičius, genetiškai panašus į visus kitus planetos žmones, žmogbeždžiones, net į salotas. Tad kas gi padaro žmogų asmenybe? Kas suteikia to unikalumo, kuriuo manome pasižymintys? Kaip elgtumėmės ir suvoktume save, jei lygiai tokių kaip mes būtų daugiau, jei būtume klonuoti? Kaip tada atsakyti į klausimą „kas aš esu“? Tokius klausimus kelia jaunasis režisierius Žilvinas Vingelis, pristatydamas savo diplominį darbą – spektaklį „Skaičius“ (kurso vadovas – Gintaras Varnas).


 

Visų mūsų klasė

 „Mūsų klasė“, nuotr. iš Yana'os Ross archyvo, http://yanaross.com/tadeusz-slobodzianek-our-class/.

Yana’os Ross režisuotas spektaklis pagal Tadeuszo Słobodzianeko dramą „Mūsų klasė“ stebina dar nematytu, šokiruojančiai originaliu Holokausto vaizdavimu. Drama pasakoja apie tragiškus 1941-ųjų metų įvykius Jedvabnės kaimelyje Lenkijoje, kuomet daržinėje buvo sudeginti visi to kaimo žydai. Siaubą kelia ir tai, jog nusikaltimą vykdyti padėjo artimi miestelio žmonės, šalia gyvenę kaimynai, draugai. Bendraklasiai. Sunku patikėti, tačiau šį kraupų nusikaltimą visą XX a. gaubė tyla. Išlikę gyvi jo liudytojai, ar net tiesioginiai vykdytojai, apie tai nekalbėjo, stengėsi nuslėpti ir užmiršti, o ir šiomis dienomis tokia istorija sunkiai skinasi kelią į žmonių sąmonę. Yana Ross apie šią nepatogią ir žeidžiančią tiesą nusprendė papasakoti su laukine ekspresija.


 

Naujai atgimęs „Šventasis pavasaris“

Urbanistinio šokio teatro „Low air“ spektaklis „Šventasis pavasaris“, nuotr. D. Matvejevo.

Po metų pertraukos atgimė naujai. 2015 metų gegužę urbanistinio šokio teatro „Low Air“ pristatyta premjera – šiuolaikinio ir gatvės šokio spektaklis „Šventasis pavasaris“,  praėjus beveik lygiai metams nutarė atgimti ir prisikelti iš naujo. 2016 metų paskutinįjį gegužės savaitgalį buvo pristatyta nauja spektaklio versija pakitusi tiek choreografiniu principu, tiek šokėju sąstatu.


 

Kasdieniškoji Penelopė

G. Aleksynaitės nuotr.

Balandžio 25 d. įvyko spektaklio „Penelopė“ premjera, kurį paruošė Vilniaus Universiteto teatro trupė „Minimum“, vadovaujama režisieriaus Rimanto Venckaus. Aktoriai kalbėjo režisierės Laimutės Pocevičienės parašytu tekstu iš jos pjesės „Penelopė“, pagal kurią ir buvo pastatytas spektaklis.

Žiūrovams įteikiamos programėlė paaiškina, kad spektakliu siekiama aktualizuoti Homero mitą žvelgiant iš Odisėjo žmonos Penelopės pozicijos. Programėlė neišduoda, kad žiūrovo laukia jautrios, tyros ir atsidavusios moters istorija, kuri tokia trapi, kad galima kiaurai, lyg per vandens krislą, pamatyti pažįstamus, tamsius, rutina pakvipusius gyvenimo intarpus. Labai smagu jausti tą šiltą ir skanų moteriškumą, kurio nelyginant prieskonių pribėrė puiki kulinarė Laimutė Pocevičienė.


 

Gražios pabaigos

D. Stankevičiaus nuotr.

Šiųmetis teatro festivalis „Nerk į teatrą“ vėl baigtas su trenksmu. Keturiasdešimties renginių puokštę vainikavo jaunųjų aktorių koncertas „Twist and shout!“. Praeitais metais aktorių koncertas, sulaukęs didelio populiarumo, dabar ir vėl drebino teatro sienas. Sienas įvairiomis prasmėmis. 


Koncertas vyko Rūtos salėje, tradicinėje, aktoriams puikiai pažįstamoje aplinkoje, dėl to jie galėjo jaustis gal kiek laisviau nei bet kurioje kitoje miesto salėje. Tačiau žiūrovai, didžiąja dalimi ir jautėsi žiūrovais, o ne klausytojais. Labai mažai kas leido sau linguoti ar trepsėti į taktą, kas būtų įprasta koncerte, bet nelabai priimtina spektaklyje. Tad konvencinė teatro ketvirtoji siena negriuvo su trenksmu, o tik aptrupėjo, atsivėrė keletas plyšių. 

 


 

Naujasis Artūro Areimos amplua?

Matas Makauskas 2016-02-02
Valerijus Kazlauskas (Nevykėlis). D. Stankevičiaus nuotr.

Naujausias Artūro Areimos darbas – Eduardo Limonovo kūrinio „Nevykėlio užrašai" adaptacija pavadinimu „Nevykėlis". Ne kiekvienas režisierius turi maištininko ar scenos chuligano etiketę, o tokiu būti – nemenkas intelektualinis išbandymas. Juk keiksmažodžių lavinos scenoje jau mažai ką stebina, kaip tik tai tapo įprasta teatrine kalba. Šiandien, kad nustebintum žiūrovą neužtenka tik drąsos, reikia ir išmonės. Nonkonformistinis buvimas scenoje – šio spektaklio moto. Spektaklyje ieškoma teatrinės kalbos be metaforų ir noro lavinti žiūrovą. Ir nors galima ginčytis dėl to, kiek laisvės publikai šiame spektaklyje suteikia režisierius, bet negalima paneigti to, kad jos čia gerokai daugiau negu tradiciniam teatre. 


 

Ar siela plaukia drumzlina upe?

Arūnas Stanionis (Elenos vyras), Dainius Svobonas (Antanas Garšva), Saulius Čiučelis (Enkavėdistas Simutis). D. Matvejevo nuotr.

Aukštyn žemyn. Negalima sustoti tarp dangaus ir žemės. (Atsiremia į lifto sieną, lyg jam svaigtų galva.) Ar tas pasaulis – vadinosi mano žemė? Aukštoji Panemunė, pušys, sakų kvepėjimas? Mažasis didmiestis Kaunas? Tos žvilgančios vitrinos? Ir žemi namai, liepos, Soboras, dramblio kojom įsirėmęs į Laisvės alėją? „Konrado“ kavinė? Dailūs policininkai, trys metrai virvės, kurią pirkau pasikarti. Žmonės... ar jie iš tikrųjų buvo? Mano lifte, atsakyk man.[i]

 

„Esu gimęs du kartus.“ – sako Antanas Škėma. – „Oficiali gimimo data: 1911 m. lapkričio 29. Tikroji – 1910 m. lapkričio 29 d. Du kartus mane pagimdė mano tėvas, nutaręs ilgiau pasinaudoti vaikų priedu.”[ii] Šiemet rašytojui suėjo 105-eri metai (1961-aisiais metais, grįždamas iš Santaros-Šviesos suvažiavimo, rašytojas žuvo autokatastrofoje).

 

[i] Sluckaitė, A. M. 2012. Antanas Škėma. „Balta drobulė“: romano sceninė adaptacija, p 55.

[ii] „A. Škėmai – keturiasdešimt metų“, in: Škėma, A., Rinktiniai raštai, t. 2, p. 494.


 

Septynmyliai žingsniai per istoriją

D. Stankevičiaus nuotr.

Visada kyla klausimas, kaip papasakoti istoriją, kad ji būtų įdomi, įtraukianti, paveiki. Šis klausimas tampa ypač aktualus dar mokykloje, kai nuobodžiose istorijos pamokose sausai mokomasi: karas – data, maras – data, asmenybė – data. Šį sezoną viena iš Nacionalinio Kauno dramos teatro premjerų pasiūlė kitokį, įdomesnį istorijos pasakojimo būdą. Latvių režisierius (Valters Silis), dramaturgas (Jānis Balodis) ir scenografas (Uģis Bērziņš), pasitelkę kauniečių aktorių trupę, pabandė papasakoti žmogaus istoriją. Žmogaus, kuris, regis, niekuo neišsiskiria iš kitų, bet jo likimas pasuko netikėta linkme ir taip jį išskyrė, lyg herojų, iš aplinkinių.

 

 


 

Ne paskutinį kartą Pagalvinis

Sergejus Ivanovas (Katurjanas)

Kai kas sako, kad kapinėse gražu per Vėlines, tačiau jie tikriausiai nėra matę balto pliušinio meškiuko, atremto į šaltą marmurą. Tėvai pasilenkę kažką pasakoja mažai mergaitei – turbūt ji dar nelabai supranta, kodėl čia degamos žvakutės. Aplinkui tylu, matyti kiūtinančių žmonių siluetai, visa lyg ir ramu, sakytum savotiškai šventa, tačiau pliušiniam meškiukui prie antkapio tikrai ne vieta. Juk gaila...

Bet kol kas sugrįžkime į spektaklį.

Pagalvinis yra maždaug trijų pėdų aukščio žmogus, tik visas iš pagalvių. Jo rankos iš pagalvių, kojos iš pagalvių, galva – viena apskrita pagalvė ir net dantys – mažos stačiakampės pagalvėlės. Pagalvinis turi tik vieną darbą: kai koks nors žmogus, nusivylęs savo sunkiu ir nelaimingu gyvenimu, stovi ant daugiaaukščio namo stogo ar ruošiasi atsukti dujas, tuomet Pagalvinis pasirodo to žmogaus vaikystėje, kai jam dar tik penki arba ketveri, ir pasiūlo viską baigti dabar, parodydamas ploniausią ledo vietą ar pakišdamas plastikinį maišelį – juk taip tėvams bus lengviau susitaikyti su netektimi. Minkštas, švelnus Pagalvinis paguos vaiką mirties akimirką ir išvaduos jį nuo sunkaus, nelaimingo gyvenimo, kurį vis tiek būtų nugyvenęs. „Bet aš esu labai laiminga!“ – atsakys maža mergaitė. Tačiau ne visada. 


 

NKDT repertuaro pramoga

,,Varšų opera“, nuotrauka iš NKDT archyvo

 Naujame Nacionalinio Kauno dramos teatro sezone buvo pristatytas režisieriaus Andriaus Kurieniaus spektaklis ,,Vargšų opera” (pagal anglų dramaturgo John Gay  1728 m. kūrinį). Muzikinis spektaklis tarsi tapo tam tikru žingsniu (o gal visgi tik išimtimi?) šio teatro kontekste ir nuo anksčiau analizuotų egzistencinių žmogaus asmenybės problemų, gręžiojimosi į praeitį, buvo pasisukta  link teatrinių linksmybių, pramogos, kurios reikia žiūrovui.

 

,,Vargšų operos” siužetinė linija, kaip ir būdinga daugeliui kūrinių, prasideda poros santykių istorija, kuri vėliau intrigų dėka išsiplėtoja ir į ją įsivelia vis daugiau žmonių. Machitas (Edgaras Žemaitis), vaizduojantis džentelmeną mergišius, susipažįsta ir savo kalbomis suvilioja Poli Pičem (Neringa Nekrašiūtė). Poli yra  Pičemo (Kęstutis Povilaitis), sėkmingai  besiverčiančio  vogtų daiktų prekyba ir ,,bendradarbiaujančio“ su policija, dukra. 

 

Remote Vilnius: kur dingo teatras?

D. Matvejevo nuotr.
Visų pirma norėtųsi nuspręsti, kokiame paviršiuje esame: ar tai spektaklis, ar nauja teatro išraiškos forma, ar tai postdraminio teatro reginys, reiškinys, įvykis? Renkuosi „Remote Vilnius“ (rež. Stefan Kaegi) vadinti spektakliu. Tačiau tai vienas iš retų atvejų, kada spektaklis paneigia ne tik tradicinį teatrą, bet ir nebetelpa į paties spektaklio apibrėžimo rėmus.