Kovo 9 d. Nacionaliniame Kauno Dramos teatre duotas startas festivaliui „Nerk į teatrą“. Festivalis atidarytas eksperimentiniu vyksmu „Kaunas Wi-Fi“. Tai Lietuvos ir Izraelio menininkų simbiozė. Pristatyti šį vyksmą reikėtų nuo fakto, kad pjesė jam buvo sukurta žiūrovų workshop‘ų metu. Šių kūrybinių dirbtuvių metu žmonės galėjo ne tik prisidėti prie teksto kūrimo, bet ir pabuvojo zombiais, tiksliau, mokėsi, kaip juos suvaidinti.

Nacionaliniame Kauno dramos teatre kovo 12–17 d. vyko tradicinis, šiemet tarptautiniu tapęs festivalis „Nerk į teatrą“, skirtas jaunimui ir vaikams. Festivalio programa plati, ją sudaro interaktyvios veiklos, dirbtuvės bei spektakliai – šis tekstas apie juos.

Žiūrėdamas ir įsivaizduodamas spektaklį apsigyveni vienatvėje. Kartais joje lieki ir po spektaklio. Kovo 8 ir 9 d. Valstybiniame jaunimo teatre įvyko Adomo Juškos režisuotų ir inscenizuotų „Fikcijų“ premjera. Tai jau antras jaunojo režisieriaus darbas šiame teatre – prieš metus jis sukūrė „Šveiką“ pagal Jaroslavo Hašeko romaną.

Vokiečių režisierius Nikolas Darnstädtas Valstybiniame Šiaulių dramos teatre aktualizavo Mindaugo mitą, arba, pasak jo, pačią karaliaus Mindaugo idėją. Kuriuo iš Justino Marcinkevičiaus sukurtų metraštininkų – Juoduoju ar Baltuoju – tapo režisierius, palikime spręsti kiekvienam žiūrovui. Praėjusių metų rudenį, tęsiantis valstybės šimtmečiui dedikuotų kūrinių maratonui, sukurtas spektaklis ne tik dekonstruoja Mindaugo mitą, bet ir skatina mąstyti, diskutuoti apie kitus lietuviškumo simbolius.

Tautvydas Urbelis apžvelgia keturis šokio spektaklius, vykusius Kaune: „Tvenkti“, „X ir ateities X“, „Nailed it“ ir „Somaholidays“.

„Menų spaustuvės“ jaunųjų menininkų programos „Atvira erdvė ’18“ spektaklis „This Order Goes Wrong“ nėra spektaklis. Tai filmas, muzika, Loros akys. Tai švelnumas, kuriuo teatre virsta nerimas. Tai miesto, kuris gyvena mumyse, ekspozicija. Miesto, kuris su mumis elgiasi nejautriai, įelektrina, atima ramų žvilgsnį, pakeičia jį tikais, ruminavimu. Tai performatyvi estetika, kurią turime ne žiūrėti akimis, bet suvokti kūnu.

Pastaruoju metu ne kartą teko susidurti su situacijomis, kai bandomas apginti tikrasis à la aukštasis menas. Klasikinės formos, nors daugeliu atvejų jau pasenusios ir nebepaveikios, yra iškeliamos aukščiau eksperimentų. Ne tik valstybės, bet ir teatro šimtmečio fone mintys nostalgiškai nuklysta į buvusį laiką. T. Bernhardo pjesėje „Teatralas“ kaip tik susiduriame su praėjusiame laike įstrigusiu, tradicinėmis formomis bei teatro magija labiau už viską tikinčiu Bruskonu. Tad nenuostabu, kad eksperimentams atviram režisieriui Jonui Terteliui, kaip jis sako interviu, iš pradžių pjesė labai nepatiko.

Agniaus Jankevičiaus spektaklį „Šventė“ inspiravo Juozo Grušo „Trys paradoksinės novelės apie švarą“. Režisierius, rašydamas scenarijų, iš rašytojo novelių pasiskolino tik pagrindinę veikėją ir dalį temų, kurias papildė jam rūpimais kontekstais, aktualijomis ir dabarties simboliais.

Šių metų pradžioje menininkė, teatro kūrėja Jane Arnfield lankėsi Kaune. Lietuvoje ji viešėjo nebe pirmą kartą – praėjusiais metais dalyvavo VDU vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Teatras ir atminties karai“, kurioje pristatė savo performansą „Alavinis žiedas“. Šį kartą menininkė atvyko su edukacine misija. Su J. Arnfield kalbamės apie jos performansą „Alavinis žiedas“, autentiškos, dokumentinės medžiagos adaptavimo scenai ypatumus, teatro menininkų ir teoretikų santykį.

Kai mokiausi mokykloje, per etikos pamokas mokytojai rodydavo filmus, paliečiančius socialines problemas, tikėdamiesi, kad jie paveiks kaip prevencinė priemonė prieš narkotikus, savo kūno pardavinėjimą, patyčias ir kt. Kalbėtis nebuvo priimtina, tik tyliai žiūrėti filmus ir šifruotis jų siunčiamą informaciją.  Tarptautinis festivalis vaikams ir jaunimui „Kitoks“ leido sugrįžti prie neišsemiamos vienišo ir nesuprasto, savo vietos pasaulyje ieškančio jauno žmogaus temos.

Lietuvio pasąmonėje yra įsitvirtinusi nuomonė, jog su G. Verdi opera „Traviata“ privaloma sutikti Naujuosius metus. Net ir tas žmogus, kuris gyvenime nėra buvęs operoje, „Traviatos“ pavadinimą žino ar bent jau yra girdėjęs. Per 98-erius metus LNOBT scenoje „Traviata“ rodyta daugiau nei 800 kartų.

Jaunosios kritikos forumo „M-puslapiai“ autoriai pasidalino 2018-ųjų metų įspūdžiais: labiausiai įsiminusiais jaunaisiais menininkais, projektais ir pastebėjimais, ko šiemet stigo teatro, muzikos, dailės ir kino srityse.

Gruodžio 11d. Menų spaustuvėje svečiavosi Klaipėdos Jaunimo teatras ir lauktuvių vilniečiams atvežė Valentino Masalskio režisuotą spektaklį „Helverio naktis“. Režisieriaus sprendimas dirbti su šia drama nestebina – ji kelia šiandien aktualias temas. Valandos su puse trukmės kūrinys – nuoširdaus žmogiškumo ir absoliutaus antihumaniškumo susidūrimas.

Susitikime su režisieriais, kuriame dalyvavo Gintaras Varnas, Jonas Vaitkus ir Eimuntas Nekrošius, buvo išsakyta mintis, kad jaunieji teatro režisieriai nekuria madų, o jomis seka. Drįsčiau paprieštarauti šiai užkietėjusių teatro vilkų minčiai ir pareikšti, kad šiuo metu lietuviškojo teatro miškuose lizdus ima sukti tikrai įdomi režisierių karta. O Gintaro Varno auklėtinė Kamilė Gudmonaitė yra bene viena perspektyviausių šios kartos atstovių, turinti daug potencialo gan greitai tapti naujų teatro madų kūrėja.

Šiandien „Kably“ žiūrėjau Artūro Areimos pastatytą Heinerio Müllerio „Hamletmachine“ ir net nežinau, nuo ko pradėti. Pasirodo, galima pastatyti spektaklį, kuris būtų mažiau nei nieko. Kuris būtų mažiau nei perskaitymas.

Kauno valstybiniame muzikiniame teatre (KVMT) neseniai įvyko miuziklo „Džekilas ir Haidas“, sukurto pagal mistinę Roberto Louiso Stevensono novelę „Nepaprasta daktaro Džekilo ir misterio Haido istorija“, premjera. Greta tarp gėrio ir blogio besiblaškančio daktaro Henrio Džekilo, kūrinyje nemažiau ryški yra jį pamilusi Liusi Haris, įkūnijanti aistrą ir viltį. Miuzikle šį vaidmenį kuria jaunos solistės: Marija Arutiunova, Gabrielė Bielskytė ir Dagna Kondratavičiūtė.

Režisieriui Gintarui Varnui, su teatru „Utopia“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre pastačiusiam spektaklį „Getas“, pavyko getą suvokti kaip neatsiejamą nuo šiandienos. Čia į teatrinį įvykį žvelgta kaip į individo gyvenimą – žiūrovas nejučia tampa geto dalimi arba siekia jį sugriauti.

Užupio dramos teatro spektaklis „Scenos gražuolė” nukelia į teatrinės revoliucijos laikus, kuomet XVII a., po ilgamečio vyrų dominavimo teatre, į sceną pagaliau leidžiama įžengti moterims. Tai taip pat reiškia, jog nuo šiol vyrams uždraudžiama persikūnyti į moteriškus vaidmenis. Aktorius Edvardas Kynastonas pelnytai galėjo būti pavadintas geriausiu moteriškų vaidmenų atlikėju vyru, tad jam tai buvo vienas sudėtingiausių gyvenimo laikotarpių.

Rugpjūčio 8 d. naktį Meno ir mokslo laboratorija žiūrovams pristatė atmosferinio dangaus stebėjimą – radijo teatro spektaklį „Signalai“. Mediniais laiptais užlipus į renginio vietą, akims dar pilnai nepripratus prie tamsos, pasitiesi pledą šalia kitų susirinkusiųjų ir atsigulęs ant nugaros lauki, kol prasidės ekskursija. Po žvaigždynus ir galaktikas. 

Kauno kameriniame teatre įvyko karštų aktualijų spektaklio premjera pagal Falko Richterio kūrinį „Baimė“. Spektaklis pasakoja apie baimes ir destrukcijas, kurios nukreiptos į kitą ir į patį save. Kokias baimes narplioja jaunieji kūrėjai? Bandyta aprėpti daug aktualių temų – netradicinė orientacija, emigracija, kitataučiai Lietuvoje, Dievas, baimė būti savimi ir priimti kitokį.