Teatro kūrėja Jane Arnfield: Svarbu palaikyti dialogą tarp teatro ir mokslo

Šių metų pradžioje menininkė, teatro kūrėja Jane Arnfield lankėsi Kaune. Lietuvoje ji viešėjo nebe pirmą kartą – praėjusiais metais dalyvavo VDU vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Teatras ir atminties karai“, kurioje pristatė savo performansą „Alavinis žiedas“ („The Tin Ring“). Šį kartą menininkė atvyko su edukacine misija – vedė interaktyvų seminarą apie istorijų pasakojimą ir suvokimą Kauno „Saulės“ gimnazijos mokiniams. Menininkės planuose daugiau teatro kūrinių  rodyti užsienio scenose, taip pat ir Lietuvoje.

J. Arnfield gimė Stokporte (Anglijoje), baigė Dartingtono menų koledžą, teatro praktiniame lauke dirba daugiau nei dvidešimt metų. Menininkė ne tik stato spektaklius, performansus bei juose pati  kuria vaidmenis, bet ir atlieka teorinius tyrimus, kurių dauguma fokusuojasi į tikrų patirčių, įvykių, liudijimų transformavimą į teatro sceną; taip pat jos tyrimuose paliečiamas ir tokio teatro poveikis žiūrovui.

Su J. Arnfield kalbamės apie jos performansą „Alavinis žiedas“, autentiškos, dokumentinės medžiagos adaptavimo scenai ypatumus, teatro menininkų ir teoretikų santykį.

Mačiau Jūsų performansą „Alavinis žiedas“, kurį sukūrėte pagal Zdenkos Fantlovos autobiografinę knygą. Knyga kalba apie holokausto įvykius, autorės istorija skausminga, žinoma, ypač aktuali mūsų šalies kontekste. Norėčiau paklausti, koks buvo šios knygos pasakojimo perkėlimo į sceną procesas. Ar performansą galima vadinti bendradarbiavimo su autore rezultatu?

Zdenkos Fantlovos pjesę „Alavinis žiedas“ scenai adaptavome kartu su režisieriumi Mike‘u Alfredsu. Sceninis tekstas sudarytas iš memuarų knygos ir mano interviu su Z. Fantlova, kurių medžiagą autorė leido naudoti. Knygoje aprašomi įvykiai susiję su daugelio istorija, bet pateikiami iš ypatingai individualios, asmeninės perspektyvos. Žinojau, kad yra kitų liudijimų iš šio laikotarpio, taip pat pateiktų knygos pavidalu, dėl to nusprendžiau kurti monospektaklį. Norėjau leisti žiūrovui išgirsti Zdenkos istoriją su jos pačios mintimis, filosofija apie savo patirtį.

Kartu su Alfredsu prie šios medžiagos ir spektaklio kūrimo praleidome beveik dvejus metus. Kiekvienas naujas pasirodymas atskleidžia galimybes redaguoti, išryškinti, tobulinti tekstą, kad jis leistų žiūrovui geriau pasinerti į Zdenkos liudijimą. Kaip sakė pati Zdenka, jos istorija – meilės istorija, dokumentas tiems, kurie to nepatyrė ar neišgyveno tuometinių  įvykių apsuptyje. Manau, spektaklio kūrimas tikrai yra bendradarbiavimo procesas. Mano tyrimai akademiniame lauke fokusuojasi į tikrą teatrą[1] ir kaip aktoriai gali jame veikti, veikti kaip pavaduojantys įvykio liudytojai, norintys pasidalinti pasakojimu su jį priimančiais žiūrovais.

Kartą iš dokumentinio kino prodiuserės girdėjau pasakymą: „Nieko įdomiau už tikrąjį gyvenimą nebus“. Dėl šios priežasties ji pasirinko dokumentinio kino kryptį. Jūsų kuriamas teatras, paremtas biografijomis, autobiografijomis, kitaip sakant, – dokumentika. Kodėl Jūs renkatės kurti tokį teatrą?

Teatras yra vieta, kur galima tyrinėti, ką reiškia būti žmogumi. Mano tyrimai yra orientuoti į tai, kaip įprasti žmonės susidoroja su ypatingomis aplinkybėmis ir pokyčiais, kurie kyla iš sunkių, sudėtingų  įvykių, išgyvenimų. Taip pat man aktualios ir šių įvykių pasekmės – pokyčiai įvykę žmoguje, jo viduje.

Jane Arnfield, „performansas Alavanis žiedas“, nuotr. šaltinis thetinring.com

Kuo skiriasi grožinės – fikcinės literatūros ir dokumentinės medžiagos adaptavimas teatro scenai? Ar nėra taip, kad dokumentika yra jautresnė, sudėtingesnė kupiūravimui, režisieriaus intervencijoms?

Įdomus klausimas. Kartu su M. Alfredsu neseniai kūrėme Geraldine Brooks kūrinio – romano „Stebuklų metai“ („Year of Wonders“) adaptaciją kitam monospektakliui. Nemanau, kad yra skirtumas tarp knygos formų – ir romanas, ir memuarai turi būti pritaikomi scenai. Tačiau tai, kas gali pasirodyti dramatiška ir kelti didelį susidomėjimą knygos puslapyje, nebūtinai yra „išverčiama“  į dramatišką momentą scenoje. Pati istorija yra adaptuojamo pasakojimo šerdis, o istorijai papasakoti yra daugybė būtų, kuriais galima ją suaktyvinti scenoje.

Tenka girdėti, kad teatro mokslininkai, teatrologai, kritikai yra nutolę nuo teatro praktikos, dėl to, teatro menininkams  jų nuomonė ne visuomet atrodo svarbi, kartais tiesiog ignoruojama. Ką jūs manote apie šią situaciją, atstovaudama abi sritimis?

Manau, labai svarbu palaikyti dialogą. Kaip rašo Richardas Schechneris[2], praktikoje teorija yra teigiama, o teorija daro teigiamą įtaką praktikai. Bendrai sakant, dialogą lyg ir bandoma puoselėti, bet, man atrodo, konferencijose trūksta tos jungties tarp mokslininkų ir menininkų. Galbūt reiktų daugiau dėmesio skirti praktikai.

Žinau, kad lankėtės Kauno Valstybiniame lėlių teatre ir žiūrėjote spektaklį „Kudlius ir miško broliai“ (autorė ir režisierė Agnė Sunklodaitė). Kokie jūsų įspūdžiai? Gal teko matyti daugiau lietuvių autorių teatro darbų Lietuvoje, o galbūt kur nors užsienyje?

Rodydama savo performansą VDU teatre, susipažinau su šio spektaklio aktore, studente Dominyka Budinavičiūte, kuri mano pasirodymo metu buvo atsakinga už garsą. Taip sužinojau apie kitą dieną rodomą spektaklį. „Kudlius“ buvo nuostabiai gražus. Nekalbu lietuviškai, bet jaučiau glaudų ryšį su spektakliu, tikiu, kad supratau kūrinį. Istoriją puikiai pristatė aktoriai ir teatre jau dirbantys studentai. Pastatymas pasižymėjo ir ypatingais kostiumais, muzika, be to, kiekvienas elementas pasakojo istoriją. Aš stebėjau ir auditoriją, buvo daugybė įsisiautėjusių, aktyviai reaguojančių vaikų. Daugiau spektaklių matyti neteko, bet ateityje tikrai norėčiau.

Dėkoju už pokalbį.