Istorija, kaip Timonas nerado laisvės

Nuo seniausių laikų žmonės troško laisvės ir bandė ją išsikovoti, kėlė filosofines diskusijas, kaip ją pasiekti. Šiuolaikinis žmogus vis dar ieško atsakymo į klausimą, kas yra laisvė, ir ar ji apskritai įmanoma. Viena iš tokių ieškančiųjų yra režisierė Kamilė Gudmonaitė. Statydama savo baigiamąjį, jau ketvirtąjį, režisūros studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje spektaklį „Timonas“, ji iš visų šioje dramoje užkoduotų problemų daugiausia dėmesio skyrė būtent laisvės temai.

Režisierės pasirinktas kūrinys – Williamo Shakespeare‘o drama „Timonas Atėnietis“ – sujungia trijų skirtingų laikų žmonių mintis. Drama pasakoja apie Senovės Graikijos polio Atėnų gyventojus ir jų gyvenimo būdą, tačiau parašyta ji jau renesanso laikais, kurie pasižymi romantizuotu prisilietimu prie Antikos. Spektaklis statomas XXI amžiaus pradžioje, kai kapitalizmas klesti ir visuomenė mano, kad esame technologinių laimėjimų viršūnėje. Gali kilti mintis, kad tarp šių trijų šimtmečiais nutolusių vienas nuo kito laikotarpių nieko bendro nėra. Tačiau ir šiandien skaitant Shakespeare‘o  pjesę, nepaisant eiliuotos kalbos, atrodo, kad tai yra šiuolaikinis tekstas apie šiandien gyvenantį žmogų. Tad žmogus yra tas elementas, kuris laikams keičiantis iš esmės lieka toks pat. Dėl šios priežasties ir Antikos dramos, filosofiniai raštai išlieka aktualūs, jie atliepia žmogiškas problemas, dažnai parodo galimas išeitis.

Kita vertus, kiekvienas laikotarpis atsineša savitą pasaulėžiūrą ir turi savų aktualių problemų, kurias atskleisti ir narplioti padeda menas. Nors drama „Timonas Atėnietis“ tematikos prasme yra daugiasluoksnė pjesė, tačiau režisierė pasirinko kalbėti apie aktualią šiems kapitalizmo laikams temą – laisvę nuo turtų, daiktų. Idėjiškai tai skamba gražiai ir kursto vaizduotę svarstyti, kokiomis išraiškos priemonėmis ši tema bus atskleista, kas bus išryškinta kalbant apie tokią specifinę laisvės rūšį. Tačiau rezultatas nebuvo toks stiprus, koks buvo idėjinis užtaisas – katarsis neįvyko.

Pirmoji dramos dalis, kaip pripažino pati režisierė [1], jai buvo mažiau įdomi. Tai juntama spektaklyje: nors pradžioje ir stengiamasi išlaikyti gana ramų tempą, tačiau aktorių vaidyboje po truputį atsiranda užskubėjimas, matyti jų noras greičiau pereiti į antrąją dalį. Šis netolygumas jaučiamas iki pat Timono ir Flavijaus dialogo apie finansinę padėtį, kuris įvyksta kreditoriams atėjus reikalauti skolų grąžinimo. Vėliau spektaklio ritmas išsilygina ir tampa nuoseklus. Spektaklį pažiūrėjus tik vieną kartą, sunku pasakyti, ar tai spektaklio pastatymo, ar tik šio vaidinimo problema. Tačiau norint tai išsiaiškinti teks laukti kito teatrinio sezono, kadangi birželio 13-ąją spektaklis šį sezoną buvo vaidintas paskutinį kartą.

Skaitant pjesę bei atsižvelgiant į nepamatuotą Timono dosnumą susidaro įspūdis, kad jis yra jaunas žmogus, todėl Gudmonaitės sprendimas surinkti jaunų aktorių trupę – tinkamas. Kita vertus, aktoriai yra režisierės bendraamžiai, dauguma jų parinkti iš jai gerai žinomos aplinkos – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos. Juos vienija panašus požiūris į išsikeltas problemas, dėl to pats kūrybinis procesas tikriausiai buvo lengvesnis. Taip pat nebuvo vaidybos technikų ir stilių kontrasto, kuris kartais pasitaiko trupę surinkus iš įvairaus amžiaus aktorių. Taigi režisierės sprendimas pasirinkti jaunus aktorius padėjo išlaikyti vientisumą spektaklyje vaidybos prasme.

Stipri spektaklio pusė buvo muzikiniai sprendimai. Jie padėjo kurti atmosferą, papildė prasmes, o pabaigoje net veikė kaip atskiras veikėjas. Buvo pasirinkta dviejų tipų muzika: viena – elektroniniai Domo Strupinsko muzikos takeliai, leisti kaip intarpai Timono rengtuose pasilinksminimuose, antra – trijų būgnininkų (Gedimino ir Manto Augustaičių ir Pauliaus Vaško) gyva perkusijų muzika, atliekama šalia scenos. Nors Strupinsko garso takelis buvo tinkamai įpintas į veiksmą, greičiausiai dėl gyvo muzikantų buvimo scenoje paveikesni buvo būgnų intarpai. Ypač efektinga paskutinė scena, kai būgnininkai išsiveža savo instrumentus į scenos vidurį ir energingai atlieka paskutinį, kone ritualą primenantį, senųjų Atėnų atmosferą kuriantį kūrinį. 

Kitas spektaklio elementas, įrodantis, kad režisierė surinko stiprią kūrybinę grupę – tai apšvietimas, sukurtas Viliaus Vilučio. Šviesa naudota labai įvairiai, buvo pasirinkta daug skirtingų kampų, iš kurių krito spinduliai, tai atrodė originaliai ir taikliai atspindėjo veiksmą, jo metu vyraujančias emocijas. Šviesos srautas gerai sužaidė su scenografijos objektu – virš scenos pakabintu dideliu lęšiu, kuris simbolizavo saulę ir mėnulį, apie kuriuos kalbėjo Timonas savo monologuose. Žvelgiant ne taip filosofiškai, kyla ir kita mintis, kad tai didelis padidinamasis stiklas, pro kurį pagrindiniam veikėjui reikėjo pažvelgti anksčiau, kad pamatytų su kokiais žmonėmis susidėjo. Šviesos dailininkui lęšis tapo dar viena erdve kūrybai. Apšvietus objektą vienu šviesos šaltiniu arba trimis gaunamas skirtingas efektas, kuris gali pagilinti ir pakeisti spektaklio prasmes.

Pagiriamąjį žodį verta pasakyti ir scenografijos ir kostiumų dailininkei Beatričei Mockevičiūtei. Kostiumai buvo puošnūs ir šiuolaikiški, iškart parodantys, kad istorija bus pasakojama žvelgiant per šiandieninio žmogaus prizmę, nebus stengiamasi imituoti Antikos ar renesanso. Veikėjų apranga padėjo rasti sąsajų su dabartiniais visuomenėje gajais veikėjų tipažais, tokiais kaip politikai ar barakudos. Scenografija sukurta racionaliai, kiekvienas daiktas scenoje turi prasmę ir veikia pagal funkciją. Geriausiai išnaudotas scenografijos elementas buvo stalai. Jie kūrė veiksmo erdvę: pradžioje simbolizavo rūmų menę pobūvio metu, o antroje dalyje sustumti ir paversti ant šono reiškė olą – Timono buveinę.

Visų šių elementų bendras rezultatas – įdomus jaunos kūrybinės grupės sukurtas spektaklis, parodęs, kas aktualu šiandieniniam kūrėjui ir įrodęs, kad kai kurios temos yra amžinos, o klausimai, nors ir neatsakomi, bet bent jau diskutuojami ne vieną šimtmetį.

Stebint spektaklį akivaizdu, kad režisierei labai svarbi yra muzika, tačiau svarbesnis akcentas galėtų būti dedamas ant pagrindinės plėtojamos temos – laisvės. Paradoksalu, kad laisvė tarsi pasislėpė po visomis meninėmis klostėmis ir taip ir liko neišlaisvinta.

 

[1] Daiva Šabasevičienė, „W. Shakespeare‘o pjesė kūrėjai kėlė baimę – lyg parašyta šiandien“, lrytas.lt,  2016 05 18, http://kultura.lrytas.lt/scena/w-shakespeare-o-pjese-kurejai-kele-baime-lyg-rasyta-siandien.htm