Nuo menotyrininkės prie šokio praktikės
Birželio 13 dieną „Meno parko“ galerijoje vyks Vytauto Didžiojo universiteto Judesio studijos premjera – spektaklis „Metamorfozė“. Su jo kūrėja, Judesio studijos vadove, šiuolaikinio ir gatvės šokio šokėja ir kritike Justina Kiuršinaite kalbasi Kristina Apanavičiūtė.
Papasakokite trumpai apie save.
Klausimas „kas aš esu” yra filosofinis. Jeigu žiūrėtume formaliai, pagal diplomą, tai esu Justina Kiuršinaitė, menotyrininkė, baigusi teatrologijos ir scenos menų vadybos magistrantūros programą. Bet jei kalbame apie mane kaip žmogų – noriu būti šokėja. Šiuo metu dėstau Vytauto Didžiojo universiteto Judesio studijoje. Joje kaip tik ruošiamės spektakliui „Metamorfozė“. Kalbant asmeniškiau, šis spektaklis apibūdina ir kalba apie mano transformacijas, kurias aš patyriau studijuodama. Supratau, kad nenoriu savęs susieti su teorija, su mokslininko darbu, o noriu labiau „eiti“ į praktiką ir kurti. Noriu savo kūrybą ir žinias, kurias įgavau studijų metu, panaudoti tam, kad galėčiau skleisti tam tikras idėjas ir įkvėpčiau žmones nebijoti priešintis aplinkai, savo baimėms ir siekti savo svajonės.
Nuo ko prasidėjo Jūsų meilė šokiui?
Viskas prasidėjo nuo to, kai man būnant dvidešimt vienerių metų prasidėjo labai stipri odos alergija. Tąkart daktarai man nudegino veidą. Penkias dienas aš turėjau gulėti lovoje, vartoti įvairius vaistus, kad oda pradėtų gyti ir atsistatytų. Penkias dienas negalėjau prieiti prie lango, penkias dienas turėjau būti visiškoje tamsoje. Kai būklė ėmė gėrėti, vienintelis mano noras buvo išeiti į lauką pakvėpuoti grynu oru. Penktąją dieną supratau, kad esu kalėjime tiek fiziniame, tiek mentaliniame. Supratau, kad iki šiol aš nedariau to, ką norėjau daryti. Save uždariau į kažkokius rėmus, kuriuos suformavo tiek mano baimės, tiek kompleksai, taip pat ir aplinka, kurioje gyvenau. Supratau, kad šiuo jautriu momentu aš neturiu draugų. Nors studijavau, buvau komunikabili, netgi buvau geriausia studentė, bet kai galų gale man atsitiko toks dalykas, neturėjau kam parašyti, paskambinti ar pajuokauti. Supratau, kad tai yra ne toks gyvenimas, kokį aš noriu gyventi, tad turiu keistis. Pusmečio bėgyje, kuomet mano oda gijo, ėmiau žengti įvairius žingsnelius. Pasidariau tatuiruotę, nusikirpau plaukus tam, kad įgaučiau drąsos žengti lemtingąjį žingsnį – pradėti šokti. Būdama dvidešimt dvejų galiausiai nusprendžiau ateiti į Vytauto Didžiojo universiteto akademinį judesio teatrą, užsirašyti į gatvės šokių studiją „Red“. Taip pamažu pradėjau tyrinėti, ar ši sritis man patinka, ar galiu kažko pasiekti. Pradėjau aktyviai dalyvauti įvairiuose šokio seminaruose, kūrybiniuose projektuose. Šiuo metu esu gana tampriai susisiejusi su Kauno šokio teatru „Aura“ ir tikiuosi šią draugystę tęsti. Žengiau tą žingsnį, kuris buvo labai skaudus ir iš to gimė dabartinė mano veikla ir spektaklis „Metamorfozė“, kuris yra tarsi paminklas mano pirmiesiems žingsniams, kuriuos aš žengiau šioje srityje.
Kada ir kaip įvyko lūžis, po kurio perėjote nuo teorijos prie praktikos?
Atsitiko taip, kad per vieną šokio pamoką patyriau kelio traumą. Buvau baisiame skausme, verkiau ir maniau, kad mano šokėjos karjera baigėsi dar net neprasidėjusi (juokiasi). Pamenu, sėdžiu ir galvoju, „Na ir velniop, man skauda, bet nesvarbu“. Nuėjau į vaistinę, nusipirkau tepalą ir nuskausminamųjų. Tą pačią dieną jau ėjau į „Auroje“ vykstančią šokio pamoką. Tuomet supratau, kad moksluose aš neturiu tokio užsispyrimo.
Manote, kad geriau klystantis ir besimokantis šokio praktikas, nei pavyzdingas ir menotyrininkas-pirmūnas?
Yra vienas skirtumas, kuris, ypač man, buvo labai reikšmingas. Šokiuose, skirtingai nei moksluose, aš galiu eiti, griūti, visiškai nepadaryti pamokos, tačiau man užtenka, kuomet kažkas ateina ir pasako, kad bent kažką gerai padariau. Man to užtenka, kad gyvenimas nušvistų naujomis spalvomis ir nesvarbu, kad gal kažkam ir kliūvu, maišausi po kojomis. Minimalus teigiamas atgarsis man yra viskas. Supratau, kad sunkumus, kurie mane ištinka šokyje, noriu patirti. Menotyroje kliūtys mane supykdydavo ar nuliūdindavo, bet galiausiai tai man nebeturėjo didelės reikšmės. Menotyrininkai turi galimybę aprašyti, kritikuoti, vertinti, supažindinti, bet, man atrodo, galų gale jie yra tik informacijos sklaidos priemonės. Tačiau šokis, judesys – tai yra veiksmas. Būtent veiksmas įsirašo į istoriją. Būtent tai paveikia žmones. Tai, ką daro kritikai yra svarbu tam, kad propaguotų šokį, skleistų informaciją, edukuotų, supažindintų žmones su šokio kultūra teoriškai. Tačiau pats šokis yra viso ko centras. Kuomet stebi šokį, jis gali tave paliesti, paveikti, o skaitydamas apie jį gali tik ką nors sužinoti.
Kokiais autoritetais žavitės ar sekate?
Autoritetų neturiu, sektinų žmonių taip pat. Mane žavi žmonės, kurie yra talentingi, draugiški ir kuklūs. Kurie per labai sunkų darbą ir aktyvią kūrybą geba ja dalintis su kitais. Žavi paprastų, nediplomuotų kūrėjų užsispyrimas kurti ir dalintis savo menu bei motyvacija su aplinkiniais. Iš profesionalių šokėjų man patinka tie, kurie nori su tavimi bendrauti, dalintis informacija ir žiūri į tave kaip į lygiavertį asmenį, nors jie ir yra profesionalai. Trumpai tariant, žavi žmogiškumas ir žemiškumas.
Kokie Jūsų tolimai netolimi ateities planai?
Mano gyvenimo svajonė – kurti šokį, rašyti apie šokį ir mokytis šokio. Noriu kuo daugiau išmokti, kuo daugiau sukurti ir kuo daugiau mokyti bei šviesti. Tačiau svarbiausia man yra įkvėpti, motyvuoti žmones aplink mane. Jaučiu, kad būtent per šokį galiu šią žinią perduoti kitiems. Svarbu yra intencija, ko tu nori, ir kaip tu tai bandysi įgyvendinti. Kuomet gyvename tokiame pakankamai tamsiame pasaulyje, reikia mokėti turėti vilties. Ir kartais paprastas judesys gali sukurti didelius stebuklus. Summa summarum – šokis gali pakeisti pasaulį. (juokiasi)
Keliais sakiniais apibūdinkite būsimą spektaklį „Metamorfozė“.
Judesio spektaklyje „Metamorfozė“ vaizduojama žmogaus asmenybės ir jo gyvenimo transformacija, kuri vyksta keturiais etapais: suvokimo, transformacijos, pirmojo atstūmimo ir susitaikymo. „Metamorfozė“ – tai vizualinis paminklas žmogaus kovai dėl savo laimės ir dvasinio išsilaisvinimo. Šiame spektaklyje nesiekiama kurti šokio. Kūrinį sudaro improvizacija paremtos judesių kompozicijos, kuriomis interpretuojama nagrinėjama tema bei įkūnijamos autentiškos atlikėjų patirtys.
VDU Judesio studijos premjera – judesio spektaklis „Metamorfozė“ birželio 13 dieną 18:30 vyks „Meno parko“ galerijoje Kaune