Kasdieniškoji Penelopė
Balandžio 25 d. įvyko spektaklio „Penelopė“ premjera, kurį paruošė Vilniaus Universiteto teatro trupė „Minimum“, vadovaujama režisieriaus Rimanto Venckaus. Aktoriai kalbėjo režisierės Laimutės Pocevičienės parašytu tekstu iš jos pjesės „Penelopė“, pagal kurią ir buvo pastatytas spektaklis.
Žiūrovams įteikiamos programėlė paaiškina, kad spektakliu siekiama aktualizuoti Homero mitą žvelgiant iš Odisėjo žmonos Penelopės pozicijos. Programėlė neišduoda, kad žiūrovo laukia jautrios, tyros ir atsidavusios moters istorija, kuri tokia trapi, kad galima kiaurai, lyg per vandens krislą, pamatyti pažįstamus, tamsius, rutina pakvipusius gyvenimo intarpus. Labai smagu jausti tą šiltą ir skanų moteriškumą, kurio nelyginant prieskonių pribėrė puiki kulinarė Laimutė Pocevičienė.
Nuotykių ištroškusio Odisėjo (aktorius Algimantas Frankonis) nesulaiko švelnios Penelopės rankos: jis, vedamas aistros gyvenimui ir pačiam sau, palieka moterį ir mažą sūnų Telemachą (Enrika Andzevičiūtė). Nors noras pažinti pasaulį jį veda į priekį, tačiau atsisveikinant su mylima žmona, regis, jam sudreba rankos bei suvirpa širdis. Tai ne tik vidinis išgyvenimas, visa tai puikiai galima pamatyti stebint aktorių Frankonį, kuris susijaudina tardamas sudie, o sutikęs Nepasiekiamąją ar Kerėtoją užsidega ne tik akimis, bet ir visu kūnu.
Iš Odisėjo laivo išlaipinta Penelopė (Eglė Kukcinavičiūtė) lieka kartu su ją visur lydinčiomis seserimis Meile, Motinyste, Viltimi ir broliais: Egoizmu, Pavydu bei Pykčiu. Nei vienas iš jų nenori nugalėti, tačiau kiekvienas nori būti išgirstas, todėl Penelopė prašo Odisėjo pasilikti, „pasilikti dar vieną naktį ir visą gyvenimą“. Tačiau, kai parklumpa prieš savo vyrą, stengiasi kuo greičiau atsistoti, nes Viltis (Agnė Kuginytė) neleidžia žemintis ir išduoti savęs. Pavydas ir Pyktis nori rėkti garsiau nei Meilė ir Viltis, tačiau seserys nepasiduoda, todėl Penelopė net 19 metų laukia grįžtančio Odisėjo. Egoizmas (Dominykas Bolšakovas) skeptiškai ir ciniškai viską stebi ir nelabai kišasi į moteriškus reikalus, tik kartais iš šalies kažką tyliai tarsteli Penelopei. Ji simbolizuoja ištikimybę, jaučia meilę ir skausmą, sunkų akmenį kažkur širdyje. Aktorei Kukcinavičiūtei, rodos, tikrai skauda, kai Odisėjas nusisuka, kai Telemachas vis teiraujasi tėvo, bet ji labai švelniai, labai subtiliai neša sunkų gyvenimo akmenį ant savo gležnų pečių.
Liko nepaminėtas sūnus Telemachas, kuris idealizuoja tėvą ir, nors nenori bijoti tamsos, visgi negali baimei nepasiduoti. Telemachas susapnuoja tėvą, kuris šaukiasi sūnaus pagalbos ir tuo metu iš mažo berniuko entuziazmu spindinčiomis akimis jis tampa jaunu vyru, kuris pasiryžęs palengvinti motinos dalią. Sapne pasirodęs Odisėjas žymi gal kiek per daug dramatišką savo sūnaus metamorfozę, kai skambant griausmingai muzikai mažasis Telemachas ir didysis Telemachas (Vytautas Naujokas) pečiais susirėmę sukasi ratu viduryje scenos. Tačiau galbūt šiuo dramatiškumu siekiama pavaizduoti iš ties sunkų vaiko, kuris neturi tėvo, brendimo procesą. Subrendusį jaunuolį, kuris veržiasi į nežinomybės pilną kelionę puošia sudrėkusios akys ir aukštai iškelta galva.
Odisėjo nuotykis susideda iš kelionių jūromis bei charizmatiškų ir savais burtais Odisėją buriančių kelyje sutiktų moterų: Nepasiekiamosios, kuri priverčia nertis iš kailio, Kerėtojos, kuri apsuka galvą ir panaikina laiko nuovoką, bei Nekaltosios, kurios baltasis kaspinas parodo kelią namo.
Spektaklis – ne tik vaidinantys aktoriai, tai veiksmus ir jausmus dengianti muzika, bei paruošti kostiumai, kurie gali būti be galo iškalbingi, tik šį kartą buvo nutildyti. Muzika (kompozitorė Karolina Adelbergytė) kalba už moterišką, raudoną ir be jokių priemaišų kraują, kuris dažnai nepastebimas verda trapiame kūne, tačiau arbatinis niekada neužverda ir nepradeda švilpti. Grynoji emocija lieka neišsakyta, todėl ją reikia išgirsti ir, kai pradeda skambėti muzika, tenka įsitempti, pajausti galimai artėjančią grėsmę. Populiariosios muzikos ritmas prisiderina prie mitologinio pasakojimo ir kviečia išsidabinusius aktorius lengvam šokiui. Sumanymas švelniuosius jausmus (Meilę, Motinystę, Viltį) papuošti natūralaus audinio, žemės spalvų rūbais, o aštriąsias emocijas (Egoizmą, Pavydą, Pyktį) įsupti į ryškiaspalvius, sintetinius ir pūkuotus apdarus, kurie ne taip gerai pritapo prie mitologinio virpesio scenoje, buvo lengvai pastebimas ir akivaizdus. Sunku nuspręsti, ar sukurti rūbai turėjo simbolizuoti kažką daugiau. Ir kodėl nebuvo sukurto kostiumo Penelopei? Panašu, kad skirtingos medžiagos ir spalvos parinktos tam, kad žiūrovui palengvintų spektaklio stebėjimą, padėtų vaizdžiai atskirti Penelopę užvaldančius jausmus. Jeigu Penelopės kasdienes pilkas timpes pakeistume į deramą tokiai moteriai aprėdą – baltą suknią, apgobtume ją šilku, galbūt ji sušoktų dar kartą savo pirmą ir paskutinį šokį, moters šokį, kuris uždegtų ugnį ir suteiktų vilties.