Dryžuotam muzikos pasauly

 Pagaliau sulaukto pavasario šiltas ir saulėtas sekmadienis. Tokių pat vidinių nuotaikų kupini į Kauno valstybinį muzikinį teatrą lydimi tėvelių skuba vaikai. Čia jų laukia premjerinis spektaklis „Dryžuota opera“ (režisierius – Vaidotas Martinaitis). Vaikai spektaklyje tampa ne tik žiūrovais, bet ir geriausiais jo „natūraliais“ vertintojais. Kiek gi laiko vaikas įdėmiai stebės veiksmą, jei pastarasis bus nuobodus? Žinoma, kad itin trumpai. Tuomet salėje pasigirdę šnabždesiai bei blaškymasis kėdėse vis stiprės, kol galiausiai ausis pasieks įsismarkavusius vaikus bandančių sutramdyti tėvų balsai. Tai tenka regėti ne viename vaikiškame spektaklyje. Vaikams niekada nepavyksta meluoti, kad ir kaip suaugusieji jų reikalautų prisidengti mandagumo ir etiketo kaukėmis. „Dryžuotoje operoje“ prieš žiūrovų salei paskęstant tamsoje tarp kai kurių vaikų atsiradusi irzulio gaidelė staiga nutrūksta – mažųjų dėmesį (visam, o ne tokiam ir trumpam, spektakliui) prikausto pasaka apie princesės Melodijos nuotykius.

 
Nepaleisti mažųjų žiūrovų žvilgsnio spektaklyje stengiamasi visais jo elementais – siužetu, scenografija, apšvietimu, kostiumais, grimu, vaizdo projekcijomis, solistų balsais, judesiais ir, žinoma, muzika. Pagal Agnės Dilytės libretą pastatytame spektaklyje pasakojama istorija nukelia į muzikos karalystę, kurioje gyvena muzikos ženklai ir terminai. Karalius Ritmas ir karalienė Harmonija susilaukia dukters Melodijos, kurią vieną dieną pagrobia Komercijus, šią išvaduoti ryžtasi Triukšmutis. Šioje laimingai pasibaigusioje istorijoje netikėčiausia yra gal net ne pati fabula, o scenoje atgiję natos, smuiko ir boso raktai, tokios sąvokos kaip triukšmas, tonacija ir kt. Kiekviena personifikuota muzikos pasaulio sąvoka įgyja tik jai būdingą išvaizdą ir charakterį. Neįprasti kostiumai ir grimas žadina smalsulį. Muzikos pasaulio gyventojai yra kamuojami tokių pat rūpesčių, kaip ir žmonės, todėl mažieji žiūrovai turi galimybę susitapatinti su princese Melodija ir kartu su ja patirti tai, kas yra draugystė, tėvų barnis, bausmė, pareiga ir kiti aktualūs vaikystės aspektai. 
 
Nenuspėjama originali istorija mažiesiems leidžia ne tik išgyventi nuotykį, bet ir pasimokyti iš svetimų klaidų, o kartu su žaviąja princese – ir pačios muzikos. Spektaklis žadina domėjimąsi muzikos menu apskritai. Visgi neproporcingai dėliojami įvykiai neleidžia iki galo atsiskleisti Komercijaus personažui ir jo keliamos grėsmės svarbai. Pirmoje spektaklio dalyje gana išsamiai vaizduojama aplinka, kurioje gimsta Melodija, kaip ji auga, mokosi, susipažįsta su Triukšmučiu, susidraugauja su Zebru Indigo. Tuo tarpu antroje dalyje Melodijos įkalinimas Komercijaus šaltame, bejausmiame pasaulyje bei jos išvadavimas įvyksta itin greit, nenatūraliai. Blogasis veikėjas užburia jaunąją princesę, liepia jam vergauti, tačiau kuo jis yra toks blogas pasakoma tik probėgšmais. Taip pat nėra iki galo išryškinta Zebro Indigo funkcija vaidinime. Šis veikėjas kalba ne žodžiais, o kūno kalba, šokinėja ir strykčioja kaip tikras zebras. Kontrastuodamas su kitais veikėjais jis į vaidinimą įveda chaotiškumo, taip patinkančio vaikams. Bet koks gi jo vaidmuo lieka paslaptimi (fortepijono metafora?).  
 
Kompozitoriaus Antano Jasenkos kurta muzika įdomi, intriguojanti, juntamas didelis autoriaus susidomėjimas savuoju darbu. Muzikoje atsiskleidžia ne tik kūrėjo talentas, bet ir nemenka patirtis kuriant muziką vaikų spektakliams. Tą patį būtų galima pasakyti ir apie scenografę, kostiumų dailininkę Giedrę Brazytę. Jos kurtame scenovaizdyje bei kostiumuose dominuoja muzikos pasaulį nusakantys juodai balti dryžiai ir geometrinės figūros, Komercijaus niūrioje ir apgaulės pritvinkusioje karalystėje – pilka spalva ir blizgančios detalės. O reginiui papildomų spalvų suteikia Rimo Sakalausko kurtos taip pat dryžuotai dryžuotos vaizdo projekcijos.  
 
Vaikai aktoriaus Vaidoto Martinaičio režisūrinį debiutą vienbalsiai įvertino teigiamai. Spektaklį, regis, buvo įdomu žiūrėti ir tėveliams. Nenuobodus jis turėtų būti ir teatro žinovams...