Plačios šiuolaikinio meno erdvės
Rugsėjo 7 d. Panevėžio miesto gimtadienio metu, vyko Monikos Dirsytės performansas „Kamuolys“. Miestų šventės neretai susideda iš itin gausios renginių įvairovės. Įprastiniai komponentai yra prekybininkų mugės, vietinių ir (respublikinio masto) „mega“ žvaigždžių koncertai. Šiuo aspektu Panevėžys, jau ne pirmi metai iš eilės, bando šiaip jau masinei publikai skirtą renginį papildyti šiuolaikinio meno intarpais. Miesto gimtadienio programoje vis atsiranda atskiras punktas „šiuolaikinio meno erdvė“, kuriame, lyg ir turėtų rastis tai, kas traukia ir profesionalų meną vertinantį miestietį. Tačiau supratimas, kas yra šiuolaikinis menas, rodosi labai jau platus.
Bendroje, gana nedidelėje erdvėje kartu turi išsitekti visi: nuo savivaldybės išlaikomų kultūrininkų iki specialiai šventei pasikviestų performansų menininkų (minėtoji M. Dirsytė, Vilniaus buto šokio teatro „Okarukas“ spektaklis „Birds“, na, o kitų gal ir nesiverstų liežuvis vadinti performansais). Edukaciniai užsiėmimai maišosi su lėlių teatro spektakliais, kažkur girdėti podiumu žygiuojančių mažųjų modelių kulniukų kaukšėjimas, kampe užsikertančiais roboto judesiais kažką bando pasakyti veidrodinė mergaitė (Rūtos Animos spektaklis „Veidrodžių atspindžiai“), galiausiai atsimuši į barzdaskučių pavėsinę, kur šiandienos hipsteriui tiesiog vietoje atlieka prabangią grožio procedūrą. Plati ta šiuolaikinio meno erdvė.
Platus ir aplinkybių, formuojančių asmenybę, diapazonas. Kokią žinutę apie meną toks šventės organizatorių suvokimas perduoda potencialiam kultūros vartotojui? Įdomu, ar visų šių be galo skirtingų veiklų maišalynėje žiūrovas lengvai susivokė, kas vyksta, matydamas žmonių grupės, tampriai surištos gimnastikos guma, desperatišką blaškymąsi.
Monikos Dirsytės performansas „Kamuolys“ kalba apie asmenybės buvimą kitų apsuptyje, jos priklausomybę ir neišvengiamai patiriamą įtaką. Supančiojimui pasirinkta guma gana smarkiai riboja individualius judesius. Pati autorė (kuri atlieka pagrindinio veikėjo vaidmenį) bando judėti nepriklausomai nuo surištos minios, tačiau pasipriešinimą kelianti virvė neleidžia to daryti lengvai. Bandydama vis bėgti į priešingą pusę nei kiti, ji vis grįžta ir grįžta ten, kur pradėjo. Toks veiksmas atrodo kaip beprasmis bandymas atitrūkti, pabėgti, atsiriboti, bet nuolatinis grįžimas atgal sufleruoja apie begalinę priklausomybę nuo aplinkos. Dabar yra įprasta kalbėti apie laisvę, nepriklausymą nuo nieko kito kaip tik savęs paties. Bet kas tuomet daro įtaką mūsų pasirinkimams, kas formuoja asmenybę? Ar ne tos pačios aplinkybės ir asmenybės, nuo kurių taip populiaru bėgti?
Populiaru bėgti ir į didmiesčius, kur kažkaip stebuklingai turėtų išsipildyti visos kūrybinės ambicijos, kurioms, tarsi nemandagu būtų pildytis kažkur provincijoje. Performansas vyko po truputį bandant įveikti distanciją tarp Kultūros centro ir J. Miltinio dramos teatro. Distancija nuo objekto iki objekto žymi vidinę migraciją iš mažesnių miestų į didesnius. Bet esama ir atvirkštinių reiškinių. Simboliška, kad „Kamuolys“ vyko autorės gimtajame mieste, kuriame po įvairių klajonių ji šiuo metu yra apsistojusi. Taip pat simboliška, kad performansas užsibaigė dramos teatre, kurio dabartiniai vadovai (Leonas Blėdis ir Andrius Jevsejevas) taip pat iš didmiesčių grįžo dirbti į gimtąjį miestą. Gumos įsitempimas ir grįžimas į pradinį tašką kartu yra ir nuoroda į grįžimą prie šaknų, prie savęs. M. Dirsytės nuomone, žmonės neretai išvažiuoja, bet vis tiek vienaip ar kitaip grįžta ten, kur namai.
Trys valandos „judančios“ monotonijos Monikos Dirsytės performanse yra tartum tarpinis variantas tarp trumpučių veiksmų ir ilgai, kad ir pusę paros („Veidaknygė“) vykstančių meninių akcijų. Per tiek laiko aktyvaus fizinio veiksmo nejuokais pavargstama, kaip ir pavargstama kovojant su vėjo malūnais arba tiesiog braunantis per švenčių skruzdėlynus. Šį nuolatinį bandymą atitrūkti nuo minios protarpiais persmelkia autorės juokas. Žvelgiant į gana rituališką ir iš pažiūros rimties reikalaujantį veiksmą, juoko pliūpsniai kiek trikdo. Panašu, kad menininkei jos perteikiamas aktas pačiai atrodo juokingas. Šmaikštumo intarpus kuria ir komplikuotas judėjimas, suvaržytas būtent gumos. Bėgimas su ja kartkartėmis panašesnis į smagų straksėjimą. Bet ir gyvenime pasitaiko absurdiškai juokingų situacijų.
Verta atkreipti dėmesį į aplinką. Jei kituose M. Dirsytės kūriniuose erdvė būna gana apribota („Aš tavo saulė“, „Monika Monikai“), tai dabar ji išsiplečia iki begalybės. Toks amžinas judesys galėtų vykti be laiko ir erdvės ribų. Be to, anksčiau žiūrovas taip ir likdavo stebėtojo vaidmenyje. Šiuo atveju, aplinka tiesiog neišvengiamai paskatino praeivius ir žiūrovus tapti vyksmo dalimi, būti įpainiotiems, priverstiems keisti savo judėjimo trajektoriją, kas taip pat sustiprina mintį apie priklausomybę nuo aplinkos. Menininkė savo simboliniu judesiu bando įrodyti, kad visa mus supanti aplinka ir jos komponentai yra asmenybių formuotojai, o žmogus, kad ir kiek stengtųsi bėgti, vis tiek yra veikiamas šių įtakų: savo šaknų, sutiktų žmonių, įvykių. Ne visada jie yra malonūs, kartais trukdantys judėti pasirinkta kryptimi.
Kita vertus, tik buvimas tokioje grupėje susisaistymas su kitais, tam tikrose situacijose suteikia galimybę apskritai judėti, kaip kad performanso metu bandymas brautis per švenčiančių miestiečių spūstį mugėje. Būdamas vienas greitai pasimestum, tuo tarpu buvimas grupėje neleidžia nuklysti nuo tikslo.
Kad ir kiek skirtingų veiksnių daro įtaką, norėtųsi, kad asmenybes formuotų ir profesionali kultūrinė aplinka. Šiųmetės Panevėžio miesto šventės makalynė savotiškai atliepia M. Dirsytės performanso esmę. Viena vertus, liūdnoka, kad vis dar negebama išgryninti idėjų, veiklų ir jų kuriamo rezultato. Kita vertus, džiugu, kad į tokias programas pagaliau įtraukiama ne vien popkultūros elementų.