Šviesos fenomeno apmąstymai. Didingumas ir deprivacija

Paulius Šliaupa 2018-09-21

Pirmąją teksto dalį „Šviesos fenomeno apmąstymai. Vaizduotė ir didingumas“ galite rasti čia.

 

Didigumas religijoje ir potyriuose, artimuose mirčiai

Šviesa mistiška, paslaptinga, ji – didingumo apraiška, todėl ją siejame su Dievo sąvoka. Anglų kalboje dažna frazė to see the light, reiškianti kelio į Dievą radimą. Ėjimas į šviesą virsta Dievo paieškomis, kurias bandoma išreikšti tekstais, atvaizdais, dainomis, ritualais. Egiptiečių, budistų, hinduistų, krikščionių religijose šviesa vaizduojama įvairiomis formomis. Egiptiečių reljefuose šviesa vaizduojama daiktiškai, ji tampa pirštais tą akimirką, kai prisiliečia prie žmonių. Taip pabrėžiamas jos taktiliškumas, pojūtis, kad esi liečiamas gyvybės, jog ji visada šalia tavęs. Budizme Buda vaizduojamas turintis trečiąją akį kaktos viduryje, iš jos švyti šviesa – akcentuojama sąmonės ir dvasingumo galia suvokiant pasaulį. Tą suvokimą turime kiekvienas, o mūsų gyvenimo tikslas yra tapti sąmoningu, turėti šviesą viduje. Krikščionių religijoje šviesa tampa apvaizdos akimi, kuri kartu ir spindi, ir mato – saulė ir akis susijungia į vieną, kuris mus stebi, kurio dalelę nešiojamės savyje. Apvaizdos akies simbolis atsiranda net ant JAV vieno dolerio kupiūros kaip Amerikos didybės išraiška. Lietuvoje trejybės akis pavaizduota Šiaulių herbe. Šviesos simboliai įvairiai interpretuojami kiekviename tikėjime, šalyje, amžiuje, tačiau visada išlieka kai kas nekintančio – ji – didingumo raktas.

Thomas Weiskelas didingumo akimirką tiesiogiai sieja su Dievo nedalyvavimu žmogaus gyvenime: „Didingumas atgimsta, kai Dievas pasitraukia iš tiesioginio dalyvavimo žmonių patirtyse“[1]. Tai reiškia, kad patyrimo metu pojūčiai tampa tokie galingi, jog leidžia žmogui likti visiškai vienam, nebestebimam ir neprižiūrimam aukštybių. Jis netenka prievaizdo, kuris ir saugo ir baudžia jį, įgauna visišką laisvę, žmogus akimirkai užauga ir tampa visiškai atsakingas už savo poelgius, kurie jį pastūmėja pokyčių link. Įvairiose religijose šviesos potyriai skirtingai siejami su dievybe, tačiau jiems visiems būdingi už sąmonę stipresni pojūčiai. Hinduizme Bhagavata Purana pasakoja istoriją apie porą, kuri meldėsi Didybės pagalbos, prarado sąmonę ir „staiga nušvito šviesa“[2]. Tokie žodžiai palieka didelę laisvę interpretacijoms – ar nesąmoningumo akimirką jie išvydo dievybę, ar kaip tik atitrūko nuo gyvenimo? Žydų kanoninėje tradicijoje aprašyta „spindinti šviesa“ Abraomo Apokalipsėje ir „neišmatuojama šviesa danguje“ Enocho paslapčių knygoje bei Dvylikos Patriarchų Testamente. Budizme Saddharma Smrityupasthana Sutra rašo, kad kai žmogus priartėja prie mirties, „jis mato ryškią šviesą ir, kadangi nėra prie jos pripratęs, apstulbsta ir sutrinka“[3]. Tokia šviesos interpretacija artimiausia kūniškumui, girdėtiems pasakojimams apie NDE (angl. Near Death Experience – potyris, artimas mirčiai), kuriuos nupasakojo išgyvenusieji. Toks priartėjimas prie didingumo kartais įkvepia žmones radikaliai pakeisti gyvenimą, skelbti savo žinojimą. Dažnai jų pasakojimai įgauna religinį toną, minimas Dievas arba Aukštesnioji būtybė.:

Staiga mano kambarys nušvito nenusakomai balta šviesa. Aš buvau apimtas neapsakomos ekstazės. Kiekvienas pasitenkinimas, kurį buvau patyręs anksčiau, nublanko. Šviesa, ekstazė – kai kurį laiką aš jaučiau tik juos.[4]

Kaip matome, abiem pasakojimams būdinga, kad šviesa sukelia itin stiprų malonumą, kuriam sunku atsispirti. Ekstazė tampa tokia įtraukianti, kad sukuria grėsmę. Bernardo Werberio fantastinėje knygoje „Tanatonautai“ tyrinėjamas pomirtinis pasaulis. Autorius dažnai remiasi iš įvairių pasaulio religijų paimtomis citatomis, kurios turi nemažai sąlyčio taškų tikėjimo plotmėje, maldose, mitologijoje, kaip ir bendrų vaizdinių ir potyrių turi įvairūs išgyvenusiųjų NDE pasakojimai. Romane veikėjai, pasitelkdami iki gyvos galvos nuteistus kalinius, kurie už bausmės sutrumpinimą sutinka panirti į dirbtinę komą, pradeda tyrinėti pomirtinį pasaulį. Tie, kuriems pasiseka išgyventi, nupasakoja savo potyrius. Knygoje minima, jog būtent šviesos sukelta ekstazė ir pasitenkinimas skatina nebegrįžti į kūną, likti atpalaiduojančioje džiaugsmo šviesoje: „Mirties akimirką ektoplazma, viliojama šviesos pakyla į dangų ir patenka į žydrą piltuvą“, „Kuo labiau traukia šviesa, tuo sausesnė darosi virvė. Ji tampa trapi ir kieta“[5]. Pomirtinis pasaulis nuo senovės yra tapęs fantazijos ir vaizduotės geismo šaltiniu, jis siejamas su didingiausia patirtimi – šviesa, kuri skleidžia pažinimą, kuris kiekvieną akimirką išsprūsta. Visaip bandome šią šviesą įkalinti. Senuosiuose piramidžių tekstuose rašoma:

Ra laivas buvo siejamas su saule. Tekstai nurodo, kad po teismo siela keliaudavo Ra laivu pro tamsų požeminį pasaulį, tačiau visada kildavo iki dangaus zenito ir toliau keliaudavo į Nendrių lauką, kuriame galėjo džiaugtis amžinu gyvenimu krašte, kuris buvo labai panašus į sielai jau pažintą žemėje...[6]

Tokie vaizdingi pasakojimai perkeliami į filmus, animacinius serialus, literatūrą, žaidimus, įgauna subjektyvius pavidalus, kurie, pasklidę po pasaulį, ima rodytis universalūs, panašūs, pasikartojantys.

Ironiška, jog patiriant šviesą, nebegalint nuo jos atsiriboti, ištirpstant pasaulyje, prarandame savo požiūrį ir aiškumą. Tapant kartais nustoju matyti drobę priešais save. Tam, kad vėl ją išvysčiau, įgaučiau estetinės distancijos pojūtį, privalau nusifotografuoti darbą. Tuomet bent aparato objektyvumas suteikia aiškesnį požiūrį į pasaulį. Toks supaprastinimas būdingas daugeliui: studijuojant Vilniaus dailės Akademijoje ir tapant gyvus modelius, studentai pasidalindavo į dvi grupes: vieni tapė tiesiai iš natūros, o kiti rėmėsi nuotrauka, kartais žvilgtelėdami į gyvąjį modelį. Iš tokių potyrių kyla dvilypis jausmas: rodosi, kad kasdien naikini ir tirpdai savo objektyvumą tam, jog būtum atviras pasauliui, nuomonėms, naujoms mintims, svajonėms, tačiau kai tenka ginti savo poziciją pasirodo, jog nieko už jos nėra. Tai sukelia nerimą ir paniką, kuriuos kartais bandome įveikti fotografija. Aplankius sėkmei, ieškant ir bandant nufotografuoti didingą akimirką, ištinka matymo sąmoningumas (angl. perception of seeing), kuris bando išsprūsti, nes racionalumo valdžią nori perimti pasąmonė ir jausmai. Kaip kovoti su nežinia, kuri lydi kasdien, tam, kad galėtum keistis? „Esame taip pasinėrę į postmodernizmo užpildytus ir persotintus tūrius, kad mūsų postmodernūs kūnai prarado sugebėjimą orientuotis erdvėje ir praktiškai (juolab teoriškai), nebesugeba atsiriboti“. [7] Tokia neįmanomybė atitolti, grįžti į saugų vidinį pasaulį tampa problema, silpnybe, kurią menininkai stengiasi iškelti, parodyti, pagydyti, tačiau ji taip pat sėkmingai gali būti panaudojama ir kankinimui.

Deprivacija ir šviesa

Sensorinė deprivacija – tai vienas stipriausių poveikių, kuriuos gali sukelti šviesa. Deprivacija – nepriteklius, trūkumas, netektis. Šviesa gali būti panaudota padėti žmogui, kaip terapija, būdas pažadinti vidinį balsą. Tokio panaudojimo pavyzdys būtų menininko Jameso Turrellio darbai. Arba ji gali būti pasitelkta kaip būdas kankinti žmones, kaip kad darė JAV armija – kalinio vienutėje nuolatos laikydavo įjungtas mirgančias, spalvotas, trikdančias šviesas. Tokie potyriai žmogų gali privesti iki kraštutinių būsenų.

James Turrell, „Tewlwolow Kernow", 2013, nuotr. šaltinis jamesturrell.com/

Su šviesos sukeliama sensorine ir suvokimo deprivacija glaudžiai susijęs terminas ganzfeld effect. 1920–1390 vokiečių psichologas Wolfgangas Metzgeris vykdė vientiso lauko (Ganzfeld) tyrimus, kurie vėliau susilaukė gan plataus atgarsio. Tyrimų metu „pastebėti vizualinio suvokimo fenomenai, kylantys dėl įdėmaus žiūrėjimo į nediferencijuotą vientisą regos lauką. Efektas apibūdinamas kaip regos praradimas, dėl to, jog smegenys atmeta nekintantį signalą, ateinantį iš akių, dėl kurio atsiranda tam tikras aklumas, matymo netikslumai.“[8] Tokie matymo suvokimo neatitikimai patiriami įžengus į Turrellio instaliaciją – tampa nebeaišku, kur prasideda ir baigiasi sienos, grindys, lubos, aplinka atrodo plokščia ir švytinti. Mes esame pripratę nuolat būti apsupti išlenktos erdvės, tad kai nebegalime lyginti, kur viena prasideda, o kita baigiasi, sutrinkame – aplinka priešinasi įprastinei pasaulio suvokimo sistemai. Nors tai tiesiog tuščia erdvė, ji išvalyta tiek, jog kiekvienas spalvos ar tono pokytis sugestijuoja asociacijas su dangumi, vandeniu, saule, medžiais, ekranu, filmu – bet kuo, ką esame patyrę gyvenime. Aplinka prašosi suvokimo ir vaizduotės interpretacijų. Susiduriame su savo materialiu inertiškumu – lyginti aplinkos daiktus, ieškoti ryšių ir kontrastų. Tokioje susintetintoje erdvėje virtualioji fantazija atsiskleidžia visu savo didingumu. Patenkame į erdvę, tiek kupiną didingumo nuotaikos ir virsmo, jog nebeprivalome stengtis – mūsų fantazijai nebereikia darbuotis, galime mėgautis jau sukurta tobulybe priešais. Tai trumpam panaikina baimę tapti XXI amžiaus afantaziku. Tačiau nedingsta jausmas, jog tokia sakralizuota erdvė tėra tranzitinė vieta, kaip skaistykla.

Turrellis įkvėpimo semiasi iš potyrių realioje dykumoje, o kurdamas instaliacijas susintetina pojūčius – perkelia žiūrovą į virtualią dykumą. Mus supa milžiniškos švytinčios erdvės, kurios rodosi kaip begaliniai besimainantys tušti ekranai. Tokios erdvės – tai mūsų skaitmeninė tikrovė, išreikšta visiškai išgrynintoje formoje. Kasdien mus supa seniausioji aplinkos šviesa – saulės ir mėnulio, vėlesnės – laužo, žvakės, lempos, lemputės ir naujausia iš visų – ekrano. Čia ji atsiveria savo didybe. Kai kuriose instaliacijose Turrellis palieka angą į išorę, pro kurią žiūrovas gali matyti aplinką. Tai kažkiek ironiška – toks supriešinimas yra nuoroda į nerealumo jausmą, kai po daugelio valandų ekrano stebėjimo pagaliau grįžti į tikrovę, o ji rodosi mažiau tikra nei ekranas, akyse tvinksi informacija. Plokščias, bet interaktyvus ekranas, kuriame nuolatos kas nors tampa vizualiai paveikesnis nei sudėtinga tikrovė. Galbūt Turrellis net siekia įteisinti abi tikroves – pašalinti nesaugumą, mums kylantį iš vienos vietos keliaujant į kitą; padaryti mus tobulesniais virtualiais keliautojais, kuriems net nebūtina užsidėti virtualios realybės akinių. Tai gali padėti įveikti kasdienį nerimą, nerealumo jausmą, kai jaučiamės atitrūkę nuo aplinkos. Instaliacijoje susidurdami su kardinaliu netikrumo pojūčiu, esame priversti įsikibti į savo kūniškumą, susiimti ir atrasti save iš naujo, kad neištirptume aplinkoje. Visgi išlieka pavojus dar stipriau panirti į alternatyvųjį pasaulį. „Virtuali realybė paprasčiausiai apibendrina šitą procedūrą – produkto be substancijos pasiūlymą. Ji sukuria realybę, kuri pati neturi substancijos, besipriešinančio kieto tikrovės branduolio, panašiai, kaip kava be kofeino. Ji kvepia ir turi tą patį skonį, nors nėra tikra kava. Šis virtualizacijos procesas baigiasi tuo, jog pačią „tikrą realybę“, imame suvokti kaip virtualią.“[9] „Tikrovės branduolio“ nebuvimą čia galima būtų suvokti kaip baltos galerijos erdvės ekspozicijos svarbos iškėlimą, kai visiškai izoliuojamas išorinis pasaulis ir paliekamos tik išgrynintos nuorodos į jį. Taigi Turrelio instaliacijos turi dvigubą poveikį: pasitelkus sąmoningumą padeda atskirti realybes arba leidžia joms dar labiau susilieti sąmonėje ir aplinkoje.

***

Deprivacijos akimirką žiūrovas stoja į akistatą su savo žvilgsniu į pasaulį. Jam nebėra ką stebėti, nebeįmanoma reflektuoti begalės objektų priešais save. Šiuolaikinio filosofo Slavojaus Žižeko žodžiai apie Holivudo strategijas, kuriomis žiūrovai įtraukiami į ekrano pasaulį, taikliai įvardija, kodėl šviesos menininkų kuriamos erdvės, kuriose, rodos, nieko nėra, sukuria absoliutų bendrumo jausmą: „Tikrasis universalumas yra ne kokia nors nepasiekiama neutrali vertimo iš vienos kultūros į kitą erdvė, bet, veikiau, intensyvus patyrimas, kad, nepaisant kultūrinių skirtumų, mums visiems būdingas tas pats antagonizmas.“[10]

Rafael Lozano-Hemmer, „Pulso kambarys", 2006, nuotr. O. Santanos, šaltinis lozano-hemmer.com/

Noras tapti svarbiam, ypatingam, mylėti save būdingas visiems; erdvės, kuriose aplinka rodosi lyg ir svarbi, lyg ir ne, dominuojanti, bet kartu ir tuščia, leidžia mums mėgautis šia būsena ir panirti į save. Tokią akimirką susiduriame su matymo suvokimo galybe, gebėjimu matyti tuštumą. Šie sunkiai nusakomi ir apčiuopiami potyriai menininkus domina jau seniai: „1960 m. Šiaurės Kalifornijoje grupė menininkų siekė sukurti kūrinius, kurie sukeltų užaštrintą būties potyrį, leidžiantį žiūrovams stipriau suvokti šviesą ir erdvę. Vadinamojo „Šviesos ir Erdvės“ judėjimo darbai redukuoja meną iki pirminių elementų – šviesos ir erdvės – pašalinant hierarchiją, kuri yra neatskiriama nuo naratyvinių atvaizdų ir žiūrovui reprezentuoja tiesioginį kūnišką patyrimą, o ne kūno potyrio reprezentaciją.“[11] Siekis perteikti gyvenimiškus potyrius, ugdyti matymo suvokimą, esaties jautrumą pasireiškia ir kasdienybėje ir permąstytuose, išgrynintuose meno kūriniuose.

Išgrynintos erdvės, kur svarbiausi tampa mūsų potyriai, atrodo antgamtiškos, neįprastos. Tačiau kartais panašių erdvių galima rasti ir gamtoje – keliaudamas Graikijoje, Milos saloje patekau į kreidos urvą. Kelių metrų gylio ola apakino. Šalia urvo ošė pasaulis, kupinas spalvų ir detalių, galėjai jį stebėti iš ramybės gelmių. Toks išryškintas kontrastas tarp efemeriško išorės pasaulio ir stingdančio baltumo atrodė sintetinis. Atrodė keista, jog tokia ola nėra meno kūrinys. Vasarą Graikijoje labai karšta, todėl žmonės dažnai kreidos mišiniu perdažo savo namus. Taip buvo iškasta ši švytinti erdvė. Jausmas įžengus į urvą yra nenusakomas – totalus baltumas, visiška garso izoliacija. Paėjus kelias pėdas gilyn pasinėriau į absoliučią tylą – išorės garsai dingo, o žingsnių čežėjimą sugėrė kreidos minkštumas. Galbūt šis urvas nepasirodytų ypatingas salos gyventojui, tačiau atvykus į jį iš Lietuvos, nemačius nei urvų, nei kreidos kasyklų, jis pribloškia. Gamtos skirtumai, prie kurių nesame pripratę, sukrečia, pakylėja, leidžia patirti grožį, o kartais net ir didingumą. Matydami mąstome ir atsimename įvairius vizualinius kontrastus, kuriais paremta mūsų pasaulėjauta. Kai viso to nerandame, atsipalaiduojame ir suvokiame, jog tai, ką matome kasdien, tėra viena iš begalės galimybių.

Menininko Rafaelio Lozano-Hemmerio instaliacija „Pulso kambarys“ (2010) pasižymi kitokia nei Jameso Turellio kūrybos strategijai. Turrellis panardina žmones į vientisą aplinką, kurioje jie gali dalyvauti tik judėdami ir matydami, o Lozanas-Hemmeris teikia didesnę reikšmę kiekvieno žmogaus individualumui ir leidžia jam pačiam daryti įtaką erdvei, kurioje juda visi žiūrovai. Instaliacijoje žiūrovas paima į rankas detektorių, kuris išmatuoja jo pulsą ir pagal jį automatiškai ima mirksėti viena iš daugelio salėje kabančių lempučių. Stebėtojo širdies ritmas tampa vizualia šviesa ir apšviečia salę. Jis tampa vienu iš daugelio būtybių, kurios įgalino apšviesti erdvę. Kiekviena lemputė išlieka unikali ir kartu be tapatybės. Žmogus, žvelgdamas į savo individualų šviesos šaltinį, gali pasijusti vienas iš daugelio, persikūnijęs į kitą formą. Kitas, naujesnis pavyzdys – 2016 m. menininkės Kira Zhi sukurta interaktyvi instaliacija „Simbiozė“, kurioje „du žiūrovai sėdi vienas priešais kitą, o jų kvėpavimas yra vizualizuojamas įvairių spalvų spiralėmis, kurios juda iš skirtingų tunelio pusių. Kai spiralės susitinka, jos susilieja į vieną baltą šviesą“[12] Tai dar kitoks šviesos panaudojimas – dviejų žiūrovų kvėpavimas matuojamas sensoriniu diržu ir taip formuojamas objekto apšvietimas. Žiūrovai tampa dalyviais, aktoriais, kuriančiais reginį stebėtojams. Toks šviesos panaudojimas tampa grožio apraiška, kuri irgi veikia atpalaiduojančiai, tačiau mažiau asmeniškai.

Kankinimai pasitelkiant šviesą

Šviesos patirties sutirštėjimą gali sukelti ne vien meno kūriniai, o ir erdvės gamtoje. Tačiau juos galima paversti ir neigiama patirtimi. Amerikiečių tarnybos šviesą pasitelkdavo priešų kankinimui. Toks šviesos panaudojimas būdingas ir Iranui, kur dažnai naudojamas „baltasis kankinimas“ – įkalintieji aprengiami baltais rūbais, juos supa baltos sienos, maistui patiekiami balti ryžiai, patalpoje nėra langų. Laikas sustoja, nebelieka jokių būdų jį sekti. Pradžioje gali kliautis savo fiziologiniu laikrodžiu, tačiau greitai jis išsiderina, tuomet prarandi bet kokį ryšį su išoriniu pasauliu. Nureikšmintoje aplinkoje subjektas tampa pats svarbiausias ir ima tyrinėti save. Vienintelės spalvos, kurias jis gali matyti – jo kūno spalvos: oda, plaukai, seilės, kraujas, mėlynės. Tai paskatina dar labiau gilintis į savo mintis ir kūną. Tokia patirtis paveikia net žmogų, kuris užaugo dykumoje, kuri pasižymi ypatinga vienove, nuolatinėmis ribinėmis būsenomis. „Kiekviena pastanga „daugiau nebegalvoti“ spontaniškai transformuojasi į obsesyvų mąstymą“[13]. Maniakiška priklausomybė nuo mentalinius turinius generuojančios dinamikos mus ištinka kaip pasmerkimas: neįmanoma neįsivaizduoti“[14]. Tokia prievarta įsivaizduoti, aplinkui neturint nieko, į ką galima būtų reflektuoti, varo iš proto. Tampi svarbiausias nesvarbioje aplinkoje. Esi vienintelis gyvas, judantis, turintis spalvą objektas, kuris išsiskiria. Visi kiti skirtumai aplink tave dingsta, visa susilieja į vieną. Tačiau tai ne į pozityvus pojūtis, turintis lėtą kitimą, moduliacijas, judėjimą ir raminantį poveikį, kaip Turrellio instaliacijose, o į statiškas, nejudantis, sustingęs vienis, kuris stingdo ir tave patį, kankina ir neleidžia keistis su pasauliu. Prarandama brangiausia – pokyčio ir laiko laisvė. Laikas sustoja – jį galima skaičiuoti tik pagal tai, kada atnešamas maistas. Žmogui nebėra jokių galimybių reflektuoti į išorę, pripildyti ją savo žvilgsniu. Tuomet jis sulenda į savo vidinį pasaulį. Kankintojams tampa paprasta įtikinti, jog gretimoje kameroje kankinama kalinio motina arba sesuo. 2015 m. apie tai buvo sukurtas trumpametražis filmas, kuriame rodyta, kad baltieji kankinimai dažnai sustiprinami šalčiu, izoliacija nuo pasaulio, garsia muzika.

Taigi šviesa ir balta spalva gali būti panaudojama ne vien atpalaidavimo, meditacijos, medicinos[15] tikslams. Informacijos stoka arba šviesos kraštutinis sustiprinimas gali radikaliai keisti mūsų pasaulėjautą.

 

 

[1] Thom Weiskel, The Romantic Sublime, Baltimore: John Hopkins University Press, 1976, p. 3.

[2] F. H. Holck. „Life revisited: Parallels in death experiences“, Omega: Journal of Death and Dying, 1979, Nr. 9, p. 8.

[3] Ten pat, p. 1–11.

[4] R. M. Bucke, Cosmic Consciousness: A Study in the Evolution of the Human Mind, Philadelphia, PA: Innes., 1901, p. 152.

[5] Bernard Werber, Tatantonautai, vertė Vita Malinauskienė, Tyto Alba, 2006, p. 181, p. 153

[6] http://www.ancient.eu/article/148/, [Žiūrėta 2017-05-30].

[7] Hal Foster, op. cit., p. 73.

[9] Slavoj Žižek, Sveiki atvykę i tikrovės dykumą, vertė Edgaras Klivis, Audronė Žukauskaitė, Nida Vasiliauskaitė, Vilnius: Kitos Knygos, 2010, p. 21–22.

[10] Ten pat, p. 92.

[11] Friel Megan, Robert Irwin, Lecture for Richard Grey Visual Art Series, Moscow: Garage Center for Contemporary Culture, 2011 08 04.

[13] Ten pat, p. 297.

[14] Kristupas Sabolius, Įnirtingas miegas, Balto, 2012, p. 251

[15] Medicinoje naudojama fototerapija – kūdikiai apšviečiami fluorascentine šviesa, kad jų kūnuose esantis bilirubinas normalizuotųsi.