Lapkričio 7-osios vakarą Piano.lt salės sceną kviestinis svečias Rogeris Arve Vigulfas dalijosi su styginių kvartetu „Chordos“ . Vigulfas yra norvegų kilmės klarnetininkas, jau beveik trisdešimt metų laisvas menininkas, aktyviai rengiantis solo ir kamerinės muzikos koncertus Norvegijoje bei kitose šalyse. Nors vakaras pavadintas „Julius Juzeliūnas ir pasaulis“, nereikėtų manyti, jog tai – dar vienas kompozitoriaus gimimo metinių paminėjimas. Koncerto muzika buvo derinama su norvegiškais kūriniais, kurie sukūrė be galo skirtingų muzikinių kalbų dialogą. Tai padėjo suvokti bei įvertinti Juzeliūno muziką platesniame, ši kartą norvegiškos muzikos, kontekste.

Šiais metais 26-ąjį kartą rengiamas festivalis „Gaida“ nepaliauja maloniai stebinti. Praėjusį ketvirtadienį turėjome galimybę išgirsti unikalų koncertą pavadinimu „Quartettissimo“. Galima drąsiai teigti, jog to Lietuvoje dar nebuvo – vakaro metu daugelis kūrinių skambėjo ne vienam, bet dviems ar net keturiems styginių kvartetams. Šį unikalų reiškinį išpildyti ryžosi geriausi Lietuvos muzikai: „Čiurlionio“, „Chordos“, „ArtVio“ bei „Mettis“ kvartetai. Koncertas iš septynių orginalių kompozicijų pranašavo net penkis lietuviškus kūrinius, iš kurių trys – pasaulinės premjeros.

Vėjuotai rudenišką penktadienio vakarą jaukioje Vilniaus filharmonijos salėje prasidėjo jau dvidešimt šeštąjį kartą rengiamas aktualiosios muzikos festivalis „Gaida“. Koncertų metu turėsime galimybę išgirsti net septyniasdešimt devynis kūrinius, iš kurių dvylika sudarys lietuvių kompozitorių opusai. Daugelis kompozicijų nuskambės pirma kartą Lietuvoje.

Netipiškas erdves muzikai atlikti renkasi kvartetas „Chordos“, kurio styginių instrumentų sąskambiai jau yra sklaidęsi Vilniaus geležinkelio stoties foje, Alytaus senojoje geležinkelio stotyje, automobilių stovėjimo aikštelėje Tilto gatvėje ir t.t. Šiais metais devynioliktuosius savo veiklos metus minintis kolektyvas rengia keturių koncertų ciklą. Pirmieji trys numatyti Energetikos ir technikos muziejuje, o paskutinysis bus atliktas „Lindyhop.lt“ klube.

Vos tik pamačius renginio skelbimus, mane iš karto sudomino rugsėjo 26 d. Kirtimų kultūros centre vykęs koncertas. Užteko pamatyti Juozo Milašiaus – Lietuvos kompozitoriaus, nepaprastai virtuoziško gitaristo, įvairių performansų atlikėjo – pavardę. Dėl savo eksperimentinių idėjų ir džiazo muzikos atlikėjo patirties, Milašius yra vadinamas konceptualistu ir avangardistu, nors ir susilaukia dviprasmiškų vertinimų dėl savo polinkio jungti itin skirtingus muzikos žanrus ir atlikimo technikas.

Naujas semestras, naujas sezonas ir naujas koncertų rinkinys, kurį galiu vertinti. Kaip gi dar pradėti metus, jei ne su nepriekaištingu Onutės Narbutaitės kūriniu „Centones Meae Urbi” (1997)? Šis ypač įtakingas kūrinys, kuris pasitelkia tekstus iš kelių skirtingų kalbų ir šaltinių, grindžiamų sąsajomis su Vilniumi ir Lietuva apskritai, buvo atliktas didžiosios kompozitorės 60-mečio proga.

Pirmoje pokalbių ciklo su jaunaisiais menininkais dalyje dailininkų klausėme, kaip jie vertina savo kartą, jos santykį su dailės tradicijomis ir individualią kūrybinę motyvaciją. Antrojoje ciklo dalyje tuos pačius klausimus pateikėme muzikams: kompozitorėms Monikai Sokaitei ir Justinai Repečkaitei bei pianistui ir dainininkui Vaidriui Smilinskui.

Ramus marių tyvuliavimas, pušų ošimas ir topolių žiedais, tarsi, apsnigtos vejos. Tai vasaros vidurio ženklai Nidoje, jau dvidešimtą kartą pasitinkantys Thomo Manno festivalio organizatorius, atlikėjus ir bičiulius. Šis intelektualų sambūris kasmet sukviečia ne tik nusipelniusius Lietuvos muzikologus, kompozitorius, profesionalius atlikėjus, bet ir ištikimus festivalio klausytojus. Šių metų jubiliejinio renginio tema – žmogaus orumas. Tai trečioji penkių festivalių ciklo „Modernybės palikimas. 100 metų po Didžiojo karo“ dalis. Minėta tema, atliepianti Thomo Manno humanistines pažiūras, atsispindi visuose festivalio renginiuose: aštuonių koncertų programose, keturiose atidarytose dailės parodose, penkiose paskaitose-diskusijose bei penkiuose Goethe‘s instituto pristatomuose filmų vakaruose.

Benas Lunnas yra anglų kompozitorius, šiuo metu studijuojantis magistrantūrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Be savo kūrybinės veiklos, Lunnas domisi šiuolaikine Baltijos šalių muzika ir rašo tinklaraštį „Baltic Musical Gems“. Publikuojame įrašą iš jo tinklaraščio, parašytą kaip atsaką į Didžiosios Britanijos birželio referendumą. Straipsnyje pristatomi jauni lietuvių kompozitoriai, gyvenantys ir kuriantys Anglijoje, ir pateikiamos nuorodos į jų įrašus.

Kaip ir kasmet vieną gegužės mėnesio savaitę „okupuoja” Tarptautinis šiuolaikinės muzikos festivalis „Druskomanija”: prasidėjęs Vilniuje, jis tradiciškai pratęsiamas Druskininkuose (iš čia kyla ir pavadinimas) ir užbaigiamas Liškiavoje.  Festivalį visuomet organizuoja Kompozitorių sąjunga, o visus rengimo darbus atlieka Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bei kitų įstaigų studentai, todėl „Druskomanija” išlieka jauniausiu, tačiau seniausiai (net 32-ąjį kartą) rengiamu aktualiosios muzikos festivaliu Lietuvoje. Įpusėjus šiųmetinei „Druskomanijai”, norisi apsvarstyti, kodėl anksčiau kone „palaidotas” festivalis ir vėl ryžtingai išnyra pavasarinių renginių ir sesijų sūkuryje.

Praėjo savaitė kupina naujų įspūdžių ir garsų, tyrinėjant elektroninės ir elektroakustinės muzikos klodus. Jau 25-tąjį kartą naujiems potyriams pakvietė šiuolaikinės muzikos festivalis „Jauna muzika“, siūlydamas atrasti ir susipažinti su provokuojančiu menininku iš Berlyno Johannesu Kreidleriu, taip pat lietuvių kompozitorių Juliaus Aglinsko, Monikos Sokaitės, Dianos Čemerytės, Mariaus Baranausko ir Alberto Navicko kūrinių premjeromis, Vidmanto Bartulio ir Džiugo Katino bendru audiovizualiniu projektu „Dekonstrukcija I“ bei elektroninės muzikos kurėju, neabejotinai viena ryškiausių elektroninės muzikos žvaigždžių Davidu Behrmanu.

Festivaliui „Jauna muzika“ pasibaigus

Nesenstanti, veržli ir intriguojanti, tokia jau ji – muzika. Bet ar tikrai? Ar muzika nėra pavaldi laikui? Kiek ji aktuali šiandienos ritme? Balandžio 18–24 dienomis vykęs elektroninės ir elektroakustinės muzikos festivalis „Jauna Muzika‘16“ iškėlė ne vieną klausimą, į kurį atsakyti bandė festivalio svečiai, o gerėtis renginiais galimybę turėjo kiekvienas naujovių ieškantis muzikos mylėtojas.

Festivalio „Jauna muzika“ įspūdžiai

Balandžio 18–23 dienomis Vilniuje vyko šiuolaikinės muzikos festivalis „Jauna muzika“, rengiamas nuo 1992 metų. Koncertų ir paskaitų metu publika buvo supažindinama su užsienio ir Lietuvos elektroninės bei elektroakustinės muzikos aktualijomis. Šiais metais galėjome išgirsti lietuvių autorių - V. Bartulio ir D. Katino, M. Baranausko, M. Sokaitės, J. Aglinsko, A. Navicko, D. Čemerytės - kūrinius akustiniams instrumentams ir elektronikai bei pamatyti užsienio menininkų - Johanneso Kreidlerio ir Davido Behrmano – pasirodymus. Koncertai susilaukė ne mažo susidomėjimo - menų spaustuvės Juodoji salė, kurioje vyko daugelis pasirodymų, būdavo sausakimša.

Prieš keletą savaičių Vilniaus Pranciškonų bažnyčioje nuskambėjo septynios premjeros – religinės muzikos kūriniai chorui, skirti gavėnios laikotarpiui. Jų autoriai – jauni, tačiau pamažu sėkmingai save realizuojantys kompozitoriai iš Lietuvos, Lenkijos, Jungtinės Karalystės bei Jungtinių Amerikos Valstijų. Koncerte publika galėjo išgirsti, kaip skirtingai įmanoma traktuoti chorą, religinę muziką – jaunieji kūrėjai per muziką dalinosi savo šviežiomis kūrybinėmis mintimis, siekė netradicinių sprendimų. Viena iš autorių, taip pat savo kūrinyje vengusi konvencionalios rašybos chorui – lenkė Monika Szpyrka, Krokuvos muzikos akademijos studentė. Viešnios iš kaimyninės šalies buvo įdomu pasiteirauti apie koncerto įspūdžius, pasikalbėti apie religinę muziką ir pačios Monikos kūrybą.

Įžengusi į Šiuolaikinio meno centre vykusios ekspozicijos „Halka/Haitis: sugrįžimas į Vilnių“ salę, nejučia prisimerkiau iš nuostabos – tvyrojo visiška tamsa, tik vienur kitur žybčiojo miniatiūrinės švieselės, turėjusios teisinga linkme nukreipti staiga orientaciją praradusius lankytojus. Lėtai slinkdama koridoriumi ir nepaleisdama užsisukančios sienos, pasiekiau tikslą: prieš akis atsivėrė milžiniška panoraminė vaizdo projekcija. Juodame ekrane bėgo subtitrai: seanso pabaiga. Turėtų tuojau pat prasidėti iš naujo... Apgraibomis susiradau kėdutę tiesiai prieš ekraną.

Po nemažos pertraukos senosios muzikos gerbėjai ir vėl turėjo progą pasigerėti nuostabių barokinių opusų atlikimu ir pianisto Andriaus Žlabio skambinimu. Tik šį kartą ne atlikėjo taip mėgstamo ir puikiai interpretuojamo Bacho. Kovo 23 dieną Lietuvos nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje skambėjo kito didžio baroko muzikos meistro Georgo Friedricho Händelio  muzika. A. Žlabys atliko jo siuitas klavyrui: Nr. 5 E-dur, Nr. 4 e-moll, Nr. 1 A-dur, Nr. 3 d-moll, Nr. 2 F-dur ir Nr. 6 fis-moll.

Klausantis rečitalio išsiskyrė aukšta A. Žlabio atlikimo kultūra, muzikalumas ir savita interpretacija. Ne paslaptis, jog barokas pianistui – viena artimiausių epochų. Nominuotas prestižiniam „Grammy“ apdovanojimui, A. Žlabys yra sukaupęs ištisą eilę reikšmingų profesinių faktų, atvedusių jį į atlikimo meno aukštumas. Koncertas nacionalinėje filharmonijoje vienas to pavyzdžių – Händelio opusų interpretacijos atskleidė ne tik aukštą A. Žlabio skambinimo meistrystę, bet išties leido pasigrožėti barokinės muzikos  šedevrais.

Kaip žinia, dėmesys lietuvių muzikai ir jos autoriams dabarties mokyklose nėra pakankamas. Šias spragas stengiasi užpildyti aktyvios mokyklų (ypač muzikos mokyklų) pedagogės, žingeidūs moksleiviai. Skatindami šią iniciatyvą, prie meninio ugdymo misijos prisijungia ir M-puslapiai, šįkart kviečiantys susipažinti su pirmuoju Vilniaus muzikos mokyklos „Lyra“ mokytojos Jolantos Vaišvilienės 7 klasės moksleivių Vaidilės Aranauskaitės ir Dominykos Makarovaitės darbu bei kompozitoriumi Vytautu Barkausku jaunesniuoju, rašančiu instrumentinę, vokalinę, elektroninę ir kitokių žanrų muziką, taip pat muziką vaikų pasakoms ir dramos spektakliams. „Kurti muziką mane įkvepia meilė žmonėms. Pradedant nuo žmonos, vaikų, katinų...  Muzika yra viskas, be jos nebūtų manęs“ – sako kompozitorius. Apie tai ir pasakoja moksleivių kalbinamas kūrėjas.

Galima pastebėti, jog džiazas daugiau ar mažiau užima svarbią vietą daugelio žmonių gyvenime, nepaisant amžiaus ar išsilavinimo, o tai, natūralu, skatina vis naujų džiazo muzikos atlikėjų, ansamblių ar grupų atsiradimą. Vis dėlto apmaudu, jog kokybiškų džiazo koncertų nėra rengiama tiek daug, ši problema aprėpia ne tik sostinę, bet ir visą Lietuvą. Deja, mes net neturime džiazo klubo... Bet klaidžiojant sostinės senamiestyje, netoli nuėjus nuo Aušros vartų, galima užklysti į iš išorės vinilinėmis plokštelėmis išdekoruotą knygyną, į kurį užėjus netrukus apima euforija: tarp gausybės rinktinės muzikos įrašų bei knygų ilgainiui prarandi net ir laiko nuovoką, o užėjęs susirasti knygos, kurios nerasi jokioje Vilniaus bibliotekoje ar knygyne, net nepastebi, jog užklydai prie naujausių džiazo muzikos įrašų nagrinėjimo arba galbūt įsistebeilijai į šiuo metu eksponuojamą dar negirdėto menininko darbų parodą...

25-tą jubiliejų švenčianti „Gaida“ ir vėl išplėtė savo akiratį ir geografinę amplitudę ganėtinai plačiu masteliu. Sceną puošė ne tik gausiai Europos apdovanoti kolektyvai (Crash Ensemble, Reportorio Zero ir t.t.), bet ir atlikėjai, atvykę net iš už Atlanto ar Azijos. Pirmą kartą Baltijos šalių regione galima buvo išvysti koncertuojantį Terry Riley (įžanginiame koncerte, Vilniaus kongresų rūmuose), taip pat galėjome mėgautis iš tolimųjų rytų, Japonijos, atvykusios Noriko Kawai muzikavimu (atidarymo koncerte, Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje). Šiais metais „Gaida“ smarkiai koncentruota laike: festivalis truko viso labo vieną savaitę (kai įprastai trunka apie dvi), tačiau beveik kiekvieną dieną vyko po kelis koncertus. Spalio 27-osios vakarą Šiuolaikinio meno centre susirinkę klausytojai turėjo progos pasiklausyti orkestro „New Era Orchestra“ atvykusio iš Ukrainos, kurį subūrė dirigentė Tatjana Kaliničenko. Kolektyvo grojamos muzikos spektras įvairus: nuo preciziškų klasicizmo kompozicijų iki šiuolaikinės muzikos sąskambių. Tačiau kolektyvo koncertiniame repertuare vyrauja šiuolaikinės muzikos kūriniai, taip pat „New Era Orchestra“ aktyviai koncertuoja įvairiuose Ukrainos šiuolaikinės muzikos festivaliuose  (pvz., Art Arsenal, Džiazas Kijeve, Melodist, Naujosios muzikos festivalis ir t.t.).

„Atsigręžti ir akimis išvysti balsą, kuris kalbėjo susivijęs stygose“ – tai taikliausias apibūdinimas, kurį galime pasakyti apie antradienį (spalio 27 d.) vykusį aktualiosios muzikos festivalio „Gaida“ koncertą. Kaip ir buvo žadėta festivalio atidarymo metu susitikime su Terry Riley, jog koncertų programose bus gausu lietuvių muzikos, – taip ir įvyko: antradienis tapo išskirtiniu „lietuvių vakaru“. Viso koncerto metu galėjome ne tik išgirsti, bet ir išvysti, retai tėvynėje atliekamą ar visai neatliktą, kraštiečių kūrybą. Dar kartą buvo paliudyta, jei anksčiau Lietuva žengė su pasaulio kultūra pavėluotus žingsnius, šiandien to nebepasakysime – einame „koja kojon“: šiuolaikinės muzikos materijos medžiaga, vizualizacijos, elektronika.

Vakarą pradėjo Justinos Repečkaitės kompozicija „Tapisserie“, sukurta 2014 metais. Justina Repečkaitė – jauna kompozitorė, kompoziciją studijavusi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, o  vėliau, kaip dainininkė, studijas tęsusi Paryžiaus nacionalinėje konservatorijoje (viduramžių muziką ir šiuolaikinę improvizaciją). Tad daugumą autorės darbų inspiruoja Viduramžių kultūra, kuriai buvo svarbios geometrinės ir matematinės koncepcijos. Justina Repečkaitė yra pripažinta ir įvertinta Tarptautinėje kompozitorių tribūnoje, o kūriniai atliekami įvairių prancūzų ansamblių, kaip InterContemporai, Ensemble Court-Circuit, Ensemble 2e2m ir t. t. Kaip išsireiškė Benas Lunnas: „Justinos Repečkaitės muzika yra tarsi deimantas. Griežta forma ir geometrinis perfekcionizmas sukuria nepaviršutinišką smogiamąjį jos muzikos grožį, kuris išskiria autorę iš kitų tos pačios kartos kompozitorių.“ – taikliausias apibūdinimas vertinant J. Repečkaitės kompozicijas.