Muzika

 

Visada – niekada taip pat kitaip

Kirtimų kultūros centro organizuoto koncerto „Susikirtimai" plakatas

Vos tik pamačius renginio skelbimus, mane iš karto sudomino rugsėjo 26 d. Kirtimų kultūros centre vykęs koncertas. Užteko pamatyti Juozo Milašiaus – Lietuvos kompozitoriaus, nepaprastai virtuoziško gitaristo, įvairių performansų atlikėjo – pavardę. Dėl savo eksperimentinių idėjų ir džiazo muzikos atlikėjo patirties, Milašius yra vadinamas konceptualistu ir avangardistu, nors ir susilaukia dviprasmiškų vertinimų dėl savo polinkio jungti itin skirtingus muzikos žanrus ir atlikimo technikas.


 

Jubiliejinis O. Narbutaitės koncertas „Centones Meae Urbi“

Ben Lunn 2016-09-09
Onutė Narbutaitė, nuotr. autorius Martynas Aleksa

Naujas semestras, naujas sezonas ir naujas koncertų rinkinys, kurį galiu vertinti. Kaip gi dar pradėti metus, jei ne su nepriekaištingu Onutės Narbutaitės kūriniu „Centones Meae Urbi” (1997)? Šis ypač įtakingas kūrinys, kuris pasitelkia tekstus iš kelių skirtingų kalbų ir šaltinių, grindžiamų sąsajomis su Vilniumi ir Lietuva apskritai, buvo atliktas didžiosios kompozitorės 60-mečio proga.


 

3 x 3 x 3. Jaunieji muzikai

2016-08-10
Monika Sokaitė

Pirmoje pokalbių ciklo su jaunaisiais menininkais dalyje dailininkų klausėme, kaip jie vertina savo kartą, jos santykį su dailės tradicijomis ir individualią kūrybinę motyvaciją. Antrojoje ciklo dalyje tuos pačius klausimus pateikėme muzikams: kompozitorėms Monikai Sokaitei ir Justinai Repečkaitei bei pianistui ir dainininkui Vaidriui Smilinskui.


 

Nuo marių iki Fausto

 Choras „Aidija" Thomo Manno festivalyje

Ramus marių tyvuliavimas, pušų ošimas ir topolių žiedais, tarsi, apsnigtos vejos. Tai vasaros vidurio ženklai Nidoje, jau dvidešimtą kartą pasitinkantys Thomo Manno festivalio organizatorius, atlikėjus ir bičiulius. Šis intelektualų sambūris kasmet sukviečia ne tik nusipelniusius Lietuvos muzikologus, kompozitorius, profesionalius atlikėjus, bet ir ištikimus festivalio klausytojus. Šių metų jubiliejinio renginio tema – žmogaus orumas. Tai trečioji penkių festivalių ciklo „Modernybės palikimas. 100 metų po Didžiojo karo“ dalis. Minėta tema, atliepianti Thomo Manno humanistines pažiūras, atsispindi visuose festivalio renginiuose: aštuonių koncertų programose, keturiose atidarytose dailės parodose, penkiose paskaitose-diskusijose bei penkiuose Goethe‘s instituto pristatomuose filmų vakaruose.


 

Būtinas atsakas referendumui

Ben Lunn 2016-07-07
Vitalija Glovackytė, nuotr. britishmusiccollection.org.uk

Benas Lunnas yra anglų kompozitorius, šiuo metu studijuojantis magistrantūrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Be savo kūrybinės veiklos, Lunnas domisi šiuolaikine Baltijos šalių muzika ir rašo tinklaraštį „Baltic Musical Gems“. Publikuojame įrašą iš jo tinklaraščio, parašytą kaip atsaką į Didžiosios Britanijos birželio referendumą. Straipsnyje pristatomi jauni lietuvių kompozitoriai, gyvenantys ir kuriantys Anglijoje, ir pateikiamos nuorodos į jų įrašus.


 

Kodėl mums tebereikia „Druskomanijos”?

Druskomanija'16

Kaip ir kasmet vieną gegužės mėnesio savaitę „okupuoja” Tarptautinis šiuolaikinės muzikos festivalis „Druskomanija”: prasidėjęs Vilniuje, jis tradiciškai pratęsiamas Druskininkuose (iš čia kyla ir pavadinimas) ir užbaigiamas Liškiavoje.  Festivalį visuomet organizuoja Kompozitorių sąjunga, o visus rengimo darbus atlieka Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bei kitų įstaigų studentai, todėl „Druskomanija” išlieka jauniausiu, tačiau seniausiai (net 32-ąjį kartą) rengiamu aktualiosios muzikos festivaliu Lietuvoje. Įpusėjus šiųmetinei „Druskomanijai”, norisi apsvarstyti, kodėl anksčiau kone „palaidotas” festivalis ir vėl ryžtingai išnyra pavasarinių renginių ir sesijų sūkuryje.


 

Susitikimas su Davidu Behrmanu „Jaunos muzikos“ festivalyje

Fotografas Tomas Terekas.

Praėjo savaitė kupina naujų įspūdžių ir garsų, tyrinėjant elektroninės ir elektroakustinės muzikos klodus. Jau 25-tąjį kartą naujiems potyriams pakvietė šiuolaikinės muzikos festivalis „Jauna muzika“, siūlydamas atrasti ir susipažinti su provokuojančiu menininku iš Berlyno Johannesu Kreidleriu, taip pat lietuvių kompozitorių Juliaus Aglinsko, Monikos Sokaitės, Dianos Čemerytės, Mariaus Baranausko ir Alberto Navicko kūrinių premjeromis, Vidmanto Bartulio ir Džiugo Katino bendru audiovizualiniu projektu „Dekonstrukcija I“ bei elektroninės muzikos kurėju, neabejotinai viena ryškiausių elektroninės muzikos žvaigždžių Davidu Behrmanu.


 

Amžinai jauna? Tai muzika!

Fotografas Tomas Terekas.

Festivaliui „Jauna muzika“ pasibaigus

Nesenstanti, veržli ir intriguojanti, tokia jau ji – muzika. Bet ar tikrai? Ar muzika nėra pavaldi laikui? Kiek ji aktuali šiandienos ritme? Balandžio 18–24 dienomis vykęs elektroninės ir elektroakustinės muzikos festivalis „Jauna Muzika‘16“ iškėlė ne vieną klausimą, į kurį atsakyti bandė festivalio svečiai, o gerėtis renginiais galimybę turėjo kiekvienas naujovių ieškantis muzikos mylėtojas.


 

Naujasis konceptualizmas

Johannes Kreidler. Tomo Tereko nuotr.

Festivalio „Jauna muzika“ įspūdžiai

Balandžio 18–23 dienomis Vilniuje vyko šiuolaikinės muzikos festivalis „Jauna muzika“, rengiamas nuo 1992 metų. Koncertų ir paskaitų metu publika buvo supažindinama su užsienio ir Lietuvos elektroninės bei elektroakustinės muzikos aktualijomis. Šiais metais galėjome išgirsti lietuvių autorių - V. Bartulio ir D. Katino, M. Baranausko, M. Sokaitės, J. Aglinsko, A. Navicko, D. Čemerytės - kūrinius akustiniams instrumentams ir elektronikai bei pamatyti užsienio menininkų - Johanneso Kreidlerio ir Davido Behrmano – pasirodymus. Koncertai susilaukė ne mažo susidomėjimo - menų spaustuvės Juodoji salė, kurioje vyko daugelis pasirodymų, būdavo sausakimša.


 

„Sakralumas stipriausias, kai jis nėra atskleistas“

Monika Szpyrka

Prieš keletą savaičių Vilniaus Pranciškonų bažnyčioje nuskambėjo septynios premjeros – religinės muzikos kūriniai chorui, skirti gavėnios laikotarpiui. Jų autoriai – jauni, tačiau pamažu sėkmingai save realizuojantys kompozitoriai iš Lietuvos, Lenkijos, Jungtinės Karalystės bei Jungtinių Amerikos Valstijų. Koncerte publika galėjo išgirsti, kaip skirtingai įmanoma traktuoti chorą, religinę muziką – jaunieji kūrėjai per muziką dalinosi savo šviežiomis kūrybinėmis mintimis, siekė netradicinių sprendimų. Viena iš autorių, taip pat savo kūrinyje vengusi konvencionalios rašybos chorui – lenkė Monika Szpyrka, Krokuvos muzikos akademijos studentė. Viešnios iš kaimyninės šalies buvo įdomu pasiteirauti apie koncerto įspūdžius, pasikalbėti apie religinę muziką ir pačios Monikos kūrybą.


 

Opera ant dulkėto kelio. „Halka“ Haityje

C. T. Jasper ir Joanna Malinowska, „Halka/Haiti 18°48'05"N 72°23'01"W“, kadras iš filmo. 2015 m.

Įžengusi į Šiuolaikinio meno centre vykusios ekspozicijos „Halka/Haitis: sugrįžimas į Vilnių“ salę, nejučia prisimerkiau iš nuostabos – tvyrojo visiška tamsa, tik vienur kitur žybčiojo miniatiūrinės švieselės, turėjusios teisinga linkme nukreipti staiga orientaciją praradusius lankytojus. Lėtai slinkdama koridoriumi ir nepaleisdama užsisukančios sienos, pasiekiau tikslą: prieš akis atsivėrė milžiniška panoraminė vaizdo projekcija. Juodame ekrane bėgo subtitrai: seanso pabaiga. Turėtų tuojau pat prasidėti iš naujo... Apgraibomis susiradau kėdutę tiesiai prieš ekraną.


 

Klavyrinės muzikos perlai. Apie Andriaus Žlabio rečitalį

Andrius Žlabys. D. Matvejevo nuotr.

Po nemažos pertraukos senosios muzikos gerbėjai ir vėl turėjo progą pasigerėti nuostabių barokinių opusų atlikimu ir pianisto Andriaus Žlabio skambinimu. Tik šį kartą ne atlikėjo taip mėgstamo ir puikiai interpretuojamo Bacho. Kovo 23 dieną Lietuvos nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje skambėjo kito didžio baroko muzikos meistro Georgo Friedricho Händelio  muzika. A. Žlabys atliko jo siuitas klavyrui: Nr. 5 E-dur, Nr. 4 e-moll, Nr. 1 A-dur, Nr. 3 d-moll, Nr. 2 F-dur ir Nr. 6 fis-moll.

 

Klausantis rečitalio išsiskyrė aukšta A. Žlabio atlikimo kultūra, muzikalumas ir savita interpretacija. Ne paslaptis, jog barokas pianistui – viena artimiausių epochų. Nominuotas prestižiniam „Grammy“ apdovanojimui, A. Žlabys yra sukaupęs ištisą eilę reikšmingų profesinių faktų, atvedusių jį į atlikimo meno aukštumas. Koncertas nacionalinėje filharmonijoje vienas to pavyzdžių – Händelio opusų interpretacijos atskleidė ne tik aukštą A. Žlabio skambinimo meistrystę, bet išties leido pasigrožėti barokinės muzikos  šedevrais.


 

„Muzika yra viskas“

2016-03-02
Nuotr. iš mokyklos „Lyra“ archyvo.

Kaip žinia, dėmesys lietuvių muzikai ir jos autoriams dabarties mokyklose nėra pakankamas. Šias spragas stengiasi užpildyti aktyvios mokyklų (ypač muzikos mokyklų) pedagogės, žingeidūs moksleiviai. Skatindami šią iniciatyvą, prie meninio ugdymo misijos prisijungia ir M-puslapiai, šįkart kviečiantys susipažinti su pirmuoju Vilniaus muzikos mokyklos „Lyra“ mokytojos Jolantos Vaišvilienės 7 klasės moksleivių Vaidilės Aranauskaitės ir Dominykos Makarovaitės darbu bei kompozitoriumi Vytautu Barkausku jaunesniuoju, rašančiu instrumentinę, vokalinę, elektroninę ir kitokių žanrų muziką, taip pat muziką vaikų pasakoms ir dramos spektakliams. „Kurti muziką mane įkvepia meilė žmonėms. Pradedant nuo žmonos, vaikų, katinų...  Muzika yra viskas, be jos nebūtų manęs“ – sako kompozitorius. Apie tai ir pasakoja moksleivių kalbinamas kūrėjas.


 

Naujas langas į džiazą

Liudas Mockūnas Rūdninkų knygyne. N. Voitovo nuotr.

Galima pastebėti, jog džiazas daugiau ar mažiau užima svarbią vietą daugelio žmonių gyvenime, nepaisant amžiaus ar išsilavinimo, o tai, natūralu, skatina vis naujų džiazo muzikos atlikėjų, ansamblių ar grupų atsiradimą. Vis dėlto apmaudu, jog kokybiškų džiazo koncertų nėra rengiama tiek daug, ši problema aprėpia ne tik sostinę, bet ir visą Lietuvą. Deja, mes net neturime džiazo klubo... Bet klaidžiojant sostinės senamiestyje, netoli nuėjus nuo Aušros vartų, galima užklysti į iš išorės vinilinėmis plokštelėmis išdekoruotą knygyną, į kurį užėjus netrukus apima euforija: tarp gausybės rinktinės muzikos įrašų bei knygų ilgainiui prarandi net ir laiko nuovoką, o užėjęs susirasti knygos, kurios nerasi jokioje Vilniaus bibliotekoje ar knygyne, net nepastebi, jog užklydai prie naujausių džiazo muzikos įrašų nagrinėjimo arba galbūt įsistebeilijai į šiuo metu eksponuojamą dar negirdėto menininko darbų parodą...


 

Kontrastų pliūpsnis „New Era Orchestra“ koncerte

„New Era Orchestra“. D. Matvejevo nuotr.

25-tą jubiliejų švenčianti „Gaida“ ir vėl išplėtė savo akiratį ir geografinę amplitudę ganėtinai plačiu masteliu. Sceną puošė ne tik gausiai Europos apdovanoti kolektyvai (Crash Ensemble, Reportorio Zero ir t.t.), bet ir atlikėjai, atvykę net iš už Atlanto ar Azijos. Pirmą kartą Baltijos šalių regione galima buvo išvysti koncertuojantį Terry Riley (įžanginiame koncerte, Vilniaus kongresų rūmuose), taip pat galėjome mėgautis iš tolimųjų rytų, Japonijos, atvykusios Noriko Kawai muzikavimu (atidarymo koncerte, Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje). Šiais metais „Gaida“ smarkiai koncentruota laike: festivalis truko viso labo vieną savaitę (kai įprastai trunka apie dvi), tačiau beveik kiekvieną dieną vyko po kelis koncertus. Spalio 27-osios vakarą Šiuolaikinio meno centre susirinkę klausytojai turėjo progos pasiklausyti orkestro „New Era Orchestra“ atvykusio iš Ukrainos, kurį subūrė dirigentė Tatjana Kaliničenko. Kolektyvo grojamos muzikos spektras įvairus: nuo preciziškų klasicizmo kompozicijų iki šiuolaikinės muzikos sąskambių. Tačiau kolektyvo koncertiniame repertuare vyrauja šiuolaikinės muzikos kūriniai, taip pat „New Era Orchestra“ aktyviai koncertuoja įvairiuose Ukrainos šiuolaikinės muzikos festivaliuose  (pvz., Art Arsenal, Džiazas Kijeve, Melodist, Naujosios muzikos festivalis ir t.t.).


 

Drugeliai riešutų kevaluose

Simas Sapiega 2015-11-02
„Lietuvos ansamblių tinklo“ koncertas festivalyje „Gaida“. D. Matvejevo nuotr.

„Atsigręžti ir akimis išvysti balsą, kuris kalbėjo susivijęs stygose“ – tai taikliausias apibūdinimas, kurį galime pasakyti apie antradienį (spalio 27 d.) vykusį aktualiosios muzikos festivalio „Gaida“ koncertą. Kaip ir buvo žadėta festivalio atidarymo metu susitikime su Terry Riley, jog koncertų programose bus gausu lietuvių muzikos, – taip ir įvyko: antradienis tapo išskirtiniu „lietuvių vakaru“. Viso koncerto metu galėjome ne tik išgirsti, bet ir išvysti, retai tėvynėje atliekamą ar visai neatliktą, kraštiečių kūrybą. Dar kartą buvo paliudyta, jei anksčiau Lietuva žengė su pasaulio kultūra pavėluotus žingsnius, šiandien to nebepasakysime – einame „koja kojon“: šiuolaikinės muzikos materijos medžiaga, vizualizacijos, elektronika.

Vakarą pradėjo Justinos Repečkaitės kompozicija „Tapisserie“, sukurta 2014 metais. Justina Repečkaitė – jauna kompozitorė, kompoziciją studijavusi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, o  vėliau, kaip dainininkė, studijas tęsusi Paryžiaus nacionalinėje konservatorijoje (viduramžių muziką ir šiuolaikinę improvizaciją). Tad daugumą autorės darbų inspiruoja Viduramžių kultūra, kuriai buvo svarbios geometrinės ir matematinės koncepcijos. Justina Repečkaitė yra pripažinta ir įvertinta Tarptautinėje kompozitorių tribūnoje, o kūriniai atliekami įvairių prancūzų ansamblių, kaip InterContemporai, Ensemble Court-Circuit, Ensemble 2e2m ir t. t. Kaip išsireiškė Benas Lunnas: „Justinos Repečkaitės muzika yra tarsi deimantas. Griežta forma ir geometrinis perfekcionizmas sukuria nepaviršutinišką smogiamąjį jos muzikos grožį, kuris išskiria autorę iš kitų tos pačios kartos kompozitorių.“ – taikliausias apibūdinimas vertinant J. Repečkaitės kompozicijas.


 

Muzika, trunkanti amžinai

Klaipėdos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.

Įsibėgėjus 25 aktualios muzikos festivaliui ,,Gaida“ turime galimybe net du kartus per vakarą išgirsti gyvai atliekamos lietuviškos bei užsienio šalių kompozitorių muzikos. Vienas iš tokių koncertų įvyko spalio 25-ąją, 19 val., Šiuolaikinio meno centre. Renginio metu klausytojai buvo apdovanoti net keliomis premjeromis: pirmoji – Egidijos Medekšaitės kūrinys „Akasha“, antroji – Ričardo Kabelio „Bole LT“, trečioji – LMTA Muzikos inovacijų studijų centro autorinis erdvinio garso projektas ir paskutinioji premjera – solidus Klaipėdos kamerinio orkestro (vadovas Mindaugas Bačkus) debiutas ,,Gaidos“ festivalio scenoje. Koncerte, greta jau minėtų kūrinių, nuskambėjo ir vienos ryškiausių šių dienų Suomijos kompozitorės Kaijos Saariaho opusas ,,Nymphea reflection“ bei jos amžininko, žymaus amerikiečių kompozitoriaus Davido Lango koncertas „Pierced“ solistams ir orkestrui.


 

Tarsi smilkalai vyniojosi ore

Terry Riley ir Gyan Riley. D. Matvejevo nuotr.

Įpusėjus nuostabiam lietuviškam rudeniui turime vėl galimybę džiaugtis prasidedančiu 25-tuoju aktualiosios muzikos festivaliu ,,Gaida“. Tai pagrindinis ir didžiausias šiuolaikinės muzikos festivalis Lietuvoje, kuris Vidurio bei Rytų Europoje laikomas vienu svarbiausių naujosios muzikos forumų. Šių metų ,,Gaidoje“ nuskambės net 16 lietuvių kompozitorių kūrinių, iš kurių 10 – pasaulinės premjeros. Festivalio metu didesnis dėmesys bus skiriamas kviestinių kompozitorių Francesco Filidei ir Terry Riley kūrybai. Pastarąjį klausytojai jau turėjo galimybę pamatyti bei išgirsti spalio 13-ają, Vilniaus Kongresų rūmų salėje.

Minėtas renginys – neeilinis dėl dviejų priežasčių. Visų pirma, tai pirmasis festivalio ,,Gaida“ koncertas, tarsi, introdukcija į visą savaitę (spalio 23–30 dienomis) vyksiantį koncertų maratoną. Taip pat, tai unikali galimybė pamatyti bei išgirsti improvizuojant gyvąją JAV muzikos legendą Terry Riley, kuris muzikos istorijoje minimas kaip minimalizmo pirmtakas bei nepralenkiamas indiškų ragų žinovas. Šis išskirtinis koncertas yra kompozitoriaus gastrolių po Europą, rengiamų jo 80-mečio proga, dalis. Turo metu įvyks tik keturi koncertai – du Švedijoje bei po vieną Danijoje ir Lietuvoje. Taigi, tai buvo vienintelis ir nepakartojamas pasirodymas Baltijos šalyse, pritraukęs žiūrovus iš užsienio.


 

Ukrainiečių muzikos ambasadorius

Roman Yusipey
Šiuolaikinės muzikos atlikėjus vienijantis ir kasmet Lietuvos visuomenei naujus vardus pristatantis Lietuvos ansamblių tinklas (LAT) šiemet pasikvietė svečią iš Ukrainos – akordeonininką Romaną Jusipejų (Roman Yusipey), kuris, padedamas mūsų muzikantų, pristatys Ukrainos kompozitorių muziką.
Akordeonininkas Romanas Jusipejus aktyviai bendradarbiauja su įvairiais kompozitoriais, yra atlikęs ne vieną premjerą, inspiravęs naujų kūrinių atsiradimą. Greta koncertinės veiklos R. Jusipejus inicijavo keletą meno projektų, tarp kurių – Accordion Extreme, De Profundis su Sofijos Gubaidulinos kūriniais, ONLY YOUsipey. Susidomėjusi muzikanto veikla nutariau jį pakalbinti. Apie tai, kaip gyvenime atsirado muzika bei ką veiks Lietuvoje, atlikėjas pasakoja Vaidai Urbietytei-Urmonienei.

 

Aštuonios liūdesio formos

Aivaras Dočkus 2015-06-01
Rita Mačiliūnaitė. MIC archyvo nuotr.

Kuo gali nustebinti aštuonios dainos Druskininkuose, kai Lietuvos vasaros muzikos festivalių žemėlapyje trenksmingai įrašyti pasaulinio garso vardai ir pavadinimai – Roisin Murphy, „The Chemical Brothers”, Jessie Ware ar „Rudimental”? Pusvalandžio trukmės beveik vien liaudies dainų koncertas net prieš lietuviškos muzikos scenos lyderių dviejų valandų programas atrodo kaip atsitiktinis gitaros stygų brūkštelėjimas gatvės muzikos dienos šurmulyje. O pavadinimas „Liūdnos dainos“ primena susigūžusią našlaitėlę, pamotės išsiųstą į naktinį šokių klubą parnešti užburtosios fleitos. Gyvename pop ir roko legendų, monstrų, dinozaurų, supertalentų, karalių ir karalienių laikais. Lietuviškos popmuzikos (nors ją kažkodėl pasąmoningai norisi aptempti kultinio grupės „Empti” albumo pavadinimo – „estrada” pižama ir pasakyti labanakt) aristokratai nesikuklina nusagstyti save tarpgalaktiniais komplimentais: beveik kiekvienas turas paženklintas nokautuojančiu dvižodžiu „Grand Show“. Vienas skandalais apšerkšnijęs devyngalvis vietinės popindustrijos slibinas kaskart nusikerta galvą, dievagodamasis, kad tokio įspūdingo reginio šalis dar nematė, kita – charizmatiškai nusidainuojanti estrados senbuvė, išlipusi iš skudurinio popso laužų ir staiga persirengusi roko ragana, žiniasklaidos trimitais skelbiasi esanti neginčijama muzikos pilių valdovė. Tokiame grandiozinių renginių ir muzikos istorijos vadovėlių vertų personų užnugaryje tyliai pasirodo projektas, apie kurį nesivargins užsiminti nei riebiausi, nei pusriebiai, nei liesiausi bulvaraščiai, o tirštų televizinių barščių gamintojai atsižegnos per aštuonis šimtus mylių.