Meno negalima atskirti nuo likusio pasaulio

Austrų kompozitoriaus, vadybininko ir dirigento Paulo Hertelio kūryba atliekama daugybėje šalių, tokiuose festivaliuose kaip „Aspekte Salzburg“, Štirijos, „Festival de Ville d’Avray“, „Austria Today“ bei kitur. Ilgą laiką greta sėkmingos kompozitoriaus karjeros jis taip pat dirbo kaip režisierius Brėgence, Vienoje, Grace. Kaip filmų ir operų kompozitorius bendradarbiavo su „Deutsche Oper“ Berlyne. Kompozitorių pakalbinau apie muzikos komponavimo subtilybes ir muzikanto gyvenimą Vienoje.

 

Kaip atrodo jūsų kūrybinio darbo procesas?

Paprastai neturiu kasdienės darbo rutinos. Galbūt ramiau man dirbti vakare ir naktį, kai neskamba telefonas. Tada turiu šiek tiek laiko kūrybiniam darbui. Bet mano rutina iš esmės priklauso nuo užsakymo ir termino. Jei turiu parašyti kompoziciją per mėnesį ar kelias savaites, tada žinau, kad geriausia pradėti iš karto. Turiu suskaičiuoti kiekvieną turimą minutę. Jei tai akademinė muzika, tarkime, instrumentiniam ansambliui, tokiu atveju pradėsiu ją komponuoti nuo eskizo. Parašau fortepijonui, o tuomet tiesiog instrumentuoju. Pirmas žingsnis čia yra kūrinio formos ir struktūros kūrimas – tai sudėtingiausia proceso dalis. Vėliau, sukūrus struktūrą ir visą kompozicijos pagrindą, paprasčiausiai suformuoju kūrinio tembrus, skambesį. Man tai atrodo lengva ir paprasta. Dažniausiai rašant fortepijoninę partiją jau matau kokie instrumentai atliks kokias melodines linijas. Suprasti ir išrašyti kūrinio dinamiką – man yra didelis iššūkis. Tai „apdaila“. Vėliau bandau į darbą pažvelgti kitu kampu, ieškoti įvairių klaidų ir jas taisyti. Man svarbu ištaisyti naujas kompozicijas ir jas daug kartų tobulinti. Tačiau, nepriklausomai nuo darbo pobūdžio ar stiliaus, jis visada bus logiškas. Ir jei parašysiu tai, kas neatitinka šių vidinių struktūrų, tai akivaizdžiai pasijaus. Ieškau tokių neatitikimų ir bandau juos išspręsti. Muzikos logikos duomenys visada turi būti ištaisyti. Kai aš esu repeticijose arba atlieku muzikos vadybininko funkciją, galiu lengvai paviršutines problemas išspręsti.

 

Kaip nusprendėte tapti kompozitoriumi?

Pasirinkimas buvo paprastas. Aš aiškiai žinojau, kad muzikos kūrimas yra geriausias dalykas, kurį sugebu. Beje, esu stiprus daugelyje veiklos sričių, pavyzdžiui, jau daugelį metų rašau tekstus. Labai retas reiškinys kai kompozitorius pragyvenimui užsidirba rašydamas tekstus. Rašydavau radijo programas, meninių filmų scenarijus. Taip pat ir atskiras istorijas – esu išleidęs savo pirmąją knygą pavadinimu „Laiko poslinkis: trylika kelionių į kitus pasaulius“ („Time drift: Dreizehn Reisen in andere Welten“, 2017) su trylikos trumpų pasakojimų serija, kuri tam tikra prasme yra skirta filmams. Antroji knyga turėtų pasirodyti netrukus. Dažnai rašau tekstus savo muzikai.

 

Mano gyvenimas susijęs su muzika nuo vaikystės. Nuo penkerių metų pradėjau groti smuiku, grodavau mokyklos orkestre. Kūriniai, kuriuos atliko mokinių orkestras buvo primityvūs. Taigi, nuobodžiaudamas dažnai pradėdavau improvizuoti savo partiją. Ko gero tai buvo mano pirmieji bandymai komponuoti. Kiti moksleiviai mane skųsdavo: „Mokytojau, jis ne pagal natas groja!“. Tačiau mano improvizacijos visuomet derėdavo su atliekamu kūriniu ir nekenkdavo bendram skambesiui. Kiek vėliau, šešiolikos, išmokau groti gitara ir subūriau savo grupę. Tuo metu mes taip pat labai daug improvizuodavome ir atlikdavome savo kūrybą. Pradėjau suvokti, jog nieko neišmanau apie muzikos kūrimą ir improvizavimą. Supratau, jog paprasčiausiai groti tai, kas tau gražiai skamba, neužtenka. Taigi pradėjau profesionaliai mokytis muzikos komponavimo – susipažinau su klasikiniais modeliais bei taisyklėmis, ugdžiau muzikos kūrimo įgūdžius. Šiandieną tai man pasitarnauja ieškant savo kūryboje klaidų ir jas taisant. Dabar žinau, ką konkrečioje situacijoje reikėtų pakeisti, kad kompozicija geriau skambėtų.

 

Jūs studijavote dramą, 1978 m. šioje srityje net apsigynėte daktaro laipsnį. Kokius pėdsakus toks išsilavinimas palieka Jūsų kūryboje?

Tuo metu dar pabaigiau savo teorijos studijas, o vėliau gavau ir muzikos komponavimo diplomą.

Muzikinis teatras, kuris yra muziką ir dramą apjungiantis reiškinys, mane nepaprastai žavi ir traukia. Tokiuose teatruose esu dirbęs ilgą laiką – ir kaip garso režisierius, ir kaip spektaklių kompozitorius. Keliavau po visą vokiškai kalbančią Europą (Vokietiją, Austriją, Šveicariją – O. J. past.). Kurti muziką teatre yra nepaprastai patogios sąlygos. Jeigu yra puikus režisierius, tuomet jis tau suteikia tam tikrus rėmus, o visa kita palieka tavo nuožiūrai. Tuomet kaip kūrėjas jautiesi iš principo laisvas. Galiu rašyti instrumentinę, elektroninę, elektroakustinę muziką. Tokiu būdu aš taip pat įgyju nemažai vertingos patirties ir muzikos komponavimo įgūdžių.

 

Dramos studijos man davė labai daug, tačiau labiau teoriniame, pasaulėvokos formavimo kontekste. Studijuojant mums buvo išsamiai išdėstyta visa teatro ir pasaulio istorija, o juk kultūra ir istorija visuomet persipynusios. Muzikos negalima suvokti atskirai nuo likusio pasaulio, kaip ir teatro ar kokios nors kitos meno šakos. Dramos studijose susikūriau platų pasaulėvaizdį ir kultūrinį-istorinį kontekstą. Siekiant suvokti muziką, netgi geografinis kontekstas gali būti svarbus. Pavyzdžiui, jeigu iš esmės nesuvoki istorinės padėties, susijusios su Williamu Shakespeare’u, negali suprasti serialo „Sostų karai“, kur naudojami Shakespeare’o dramos kūrybos principai ir rodomas to paties laikotarpio istorinis etinis kontekstas, kuriame pateikiama tiesa, jog kiekviena karalystė yra valdoma sekso ir karo. Taip pat dramos studijose mums buvo nupasakota Johanno Wolfgango Goethe’s kelionė po Italiją. Visos geografinės ir istorinės detalės jau leido į jo kūrybą pažvelgti visai kitokiu žvilgsniu. Vienos klasikai taip pat buvo to meto politinės ir istorinės situacijos produktas. Meno niekaip negalima atskirti nuo likusio pasaulio. Muzika visuomet yra susijusi su istorija ir kitu kontekstu.

 

Kuo skiriasi muzika, skirta atspindėti istoriją, nuo kitokių kompozicinių darbų ir projektų?

Komponuodamas muziką filmui aš nesu laisvas. Filmo kūrėjai nori, jog garsu suformuočiau tam tikrą aplinką, būseną, išreikščiau vienokias ar kitokias mintis. Dažnai jie reikalauja vienokio ar kitokio muzikos stiliaus. Negaliu tiesiog paimti ir rašyti kaip norėčiau. Tokią prabangą turiu kurdamas kitus užsakymus, kuriuose idėja nėra taip smarkiai apribojama. Dažnai būna taip, jog aš pats sukuriu istoriją, parašau scenarijų, ir tuomet kuriu šiam veikalui muziką. Taip yra geriausia.

 

Šiais laikais stilistiškai muzika yra sunkiai skirstoma į atskiras kategorijas ir nėra įmanoma atskirti šiuolaikinės klasikinės ir filmų muzikos. Šiuolaikinės akademinės muzikos kompozicijų galima aptikti ir Holivudo filmuose. Viskas priklauso nuo režisieriaus norų. Tarkim, kad ir filmas „Karibų piratai“. Jo garso takelyje keliose vietose skamba motyvai iš Ligeti ir Schönbergo kompozicijų. Aišku, tai yra gana trumpi muzikiniai epizodai, po kurių paprastai seka romantinio pobūdžio holivudinis orkestro skambesys. Nepaisant to, rimtoji muzika ir filmų muzika negali būti laikomos atskiromis kategorijomis. Filmų kūrėjai bet kokios stilistikos muziką naudoja emocijoms perteikti.

 

Kaip pasirenkate istoriją ar tekstą, pagal kurį kuriate muziką?

Paprasčiausiai ieškau to, kas man tiktų. Pasaulyje yra begalės nepaprastai nuobodžių tekstų. Ieškau kažko savo, atsižvelgiu į emocijas, kurios būna užkoduotos istorijoje. Kartais randu man patinkančią poemą, kurios autorius yra vis dar gyvas. Tada stengiuosi su juo susisiekti ir pasiūlau bendradarbiauti. Taip dažnai prasideda nauji meniniai projektai. Šiais metais toks „produktas“ buvo miuziklas „Imperatoriaus rožė“ („Die Rose Des Kaisers“). Anksčiau Requiem ir vaikiška opera „Rabautz“.

Ar Jūsų kūrybos stilius kinta?

Sunku pasakyti. Iš tiesų mane domina daugybė skirtingų muzikos stilių. Vaikystėje buvau mokomas klasikinės muzikos, vėliau grojau populiariąją ir roko muziką. Dar vėliau susidomėjau avangardu. Kai kurie klausytojai sako mano kūryboje girdintys savitą stilių. Tačiau man sunku pasakyti. Kad ir kokią stilistiką paimtum, yra prikurta ir gerų, ir prastų kompozicijų. Jeigu vienu momentu mane sudomina vienokia ar kitokia muzikinė stilistika – išbandau ją.

 

Esate aktyvus Vienos kompozitorių visuomenės narys. Kaip galėtumėte apibūdinti austriškas muzikos tradicijas ir kompozitoriaus kasdienybę muzikos sostine vadinamoje Vienoje?

Mes, austrai, dažnai mėgstame didžiuotis, jog esame muzikos šalis. Bet deja, tai nėra tiesa, ypač jeigu žvelgsime į situaciją iš ekonominės pusės. Galima būtų sakyti, jog Austrija yra muzikos importo šalis. Mes turime labai senas muzikos tradicijas, savitą muzikinį paveldą. Tai yra ir gerai, ir blogai vienu metu. Kai kurie turistai, atvykstantys į Vieną, nori pasiklausyti vien tik Mozarto. Puiku – muzikos mieste, vietoj šiuolaikinės muzikos, net vietoj Beethoveno, visi renkasi Mozartą. Tai paradoksalu, turint omeny, jog Mozartas nėra kilęs iš Vienos, jis čia tik kurį laiką gyveno. Galbūt „muzikos miesto“ etiketė tėra burbulas, kuriame gyvena šio miesto kompozitoriai ir atlikėjai. Tuomet jie, tik vieni kitus matydami, įsivaizduoja esantys pasaulio centras. Galbūt taip pat jaučiasi ir Vienos fizikai, teisininkai ar rašytojai? Sunku pasakyti.

 

Kita vertus yra daugybė čia atsiradusių muzikos stilių – Vienos klasikai, valsas, dodekafoninė muzika. Daugybė žmonių asocijuoja Vieną su valsu. Netgi Schönbergas yra sukūręs kompoziciją „Walzer“, op. 23 Nr. 5. Ne tik Vienoje, ir kituose Austrijos miestuose, yra stipri muzikos scena. Čia rimtoji muzika yra atliekama kartu su populiariąja ar roko, džiazo muzika. Tačiau mano nuomone, šituo aspektu Austrija niekuo neišsiskiria iš kitų šalių. Pavyzdžiui, neseniai buvau Rygoje ir klausiausi vietinių šiuolaikinių kompozitorių. Jaučiau, jog visų jų kūryba yra miksas tarp mainstreamo, avangardinės ir folkloro muzikos. Bent jau toks man susidarė įspūdis. Manau, iš esmės tas pats šiandien skamba ir Austrijoje.

Kompozitoriaus kasdienybė Vienoje yra tokia pati kaip ir visur. Jei esi sėkmingas kompozitorius – tuomet išgyvensi. Tačiau reikėtų paminėti, jog Austrija yra viena tų šalių, kuriose muzikantas gali pragyventi iš savo profesijos. Tai niekur kitur iš esmės nėra įmanoma. Gal dar nebent Berlyne ar Los Andžele. Gal dėl to į Vieną plūsta daugybė muzikantų. Be abejo, atsivėrus sienoms, muzikantų „kaina“ ima kristi. Tuomet labai apsimoka būti kompozitoriumi, arba bandyti burti savo ansamblį – kadangi čia gausu tikrai stiprių atlikėjų. Net ir dirigentai iš užsienio nuoširdžiai stebisi atlikėjų kokybe. Kaip ir entuziastingais klausytojais. Taigi, šia prasme Vieną įvardyčiau kaip muzikos miestą. Ir tikrai linkiu, kad muzikos kultūra šiame mieste ir ateityje būtų puoselėjama.

 

Ką manote apie šiuolaikinės moderniosios akademinės muzikos ateitį?

Čia reikėtų apsibrėžti kas yra šiuolaikinė akademinė (rimtoji) muzika. Ar įvardytum tai kaip klasikinį avangardą? Šitas terminas yra labai slidus. Avangardas yra praeito amžiaus produktas – negali sakyti, jog tai yra šiuolaikinė muzika, kadangi šiuolaikinė reiškia – dabar. O avangardas yra praeito amžiaus atributas ir jame nėra nieko šiuolaikiško. Kita vertus, kas yra ta banali XXI amžiuje kuriama populiarioji muzika? Ar tai taip pat yra ta moderni muzika, kurią turėjai omenyje? Visas šis rimtosios šiuolaikinės muzikos apibrėžimas yra nekonkretus – sunku apčiuopti apie kokią muziką dabar reikėtų kalbėti.

 

Jeigu kalbėtumėm apie XX a. vidurio avangardą, mano nuomone, tai yra tam tikras stilistinis burbulas, kuris puikiai integruojasi į vėlesnę muziką. Jo motyvai skamba filmuose, naudojami populiariojoje muzikoje. Pavyzdžiui, Frankas Zappa, pasisėmęs įkvėpimo iš Schönbergo, savo kūryboje yra naudojęs dodekafonines melodijas. Manau, jog bet kokiai muzikos stilistikai yra svarbu, kaip ji integravusi į likusį kultūrinį ir socialinį kontekstus. Apsižvalgyk, aplinkui pastatai (Wiener Ringstraße – O. J. past.), kurie buvo statyti kažkur 1860–1880 metais. Daugumai žmonių jie nepatiko, juos piktino, jog tai buvo klasikinės ir to meto modernios architektūros mišinys. O dabar XXI a. žmonės dievina šiuos pastatus ir vadina juos „klasikiniais“. Taigi, nėra garantijos, jog tai, ko dabar žmonės nemėgsta, bus garbinama ateityje. Kompozitoriui yra svarbu atitikti savo laikmetį. Jeigu ką nors sukomponuoji per anksti – gali vadinti save pionieriumi, tačiau badausi visą savo gyvenimą. Jeigu sukomponuoji per vėlai – tuomet niekam nebūsi įdomus. Nebent esi Rossini – jam pasisekė. Savo laikais jis buvo laikomas seno kirpimo kompozitoriumi. Kita vertus, Claudio Monteverdi yra sėkmingo pionieriaus pavyzdys. Prieš jį Europoje skambėjo labiau intelektualinė muzika, kuri buvo nuobodoka. Tuomet Monteverdi sukėlė revoliuciją muzikoje, pridėdamas emocingas melodines linijas ir transformuodamas polifoninį stilių į homofoninį, kuris vėliau vedė į barokinės operos žanrą bei jo tobulinimą. Jis sujungė polifoniją ir emocingas melodijas nauju būdu ir taip išrado basso ostinato. Mano muzikoje susiejamos melodingumo ir avangardo stilistikos. Čia mano braižas ir tokia muzika man veikia.

 

Dėkoju už pokalbį!

 

Kalbino ir parengė Ona Jarmalavičiūtė