Nebaigtųjų simfonijų ciklas su estiška pranašyste
Savotiškai vieningas, tačiau kartu labai kontrastingas. Toks buvo spalio 6-sios koncertas, vykęs Lietuvos nacionalinės filharmonijos didžiojoje salėje. Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras įgarsino didžiųjų romantikų nebaigtuosius šedevrus: Franzo Schuberto simfoniją Nr. 8 h-moll ir Gustavo Mahlerio simfoniją Nr. 10, kurios tapo koncertą rėminančia tema. Visgi, mano nuomone, koncerto centru tapo Algirdo Martinaičio simfonija ir estų šiuolaikinio kompozitoriaus Erkki-Sveno Tüüro kūrinys orkestrui ir akordeonui „Pranašystė“. Šių dviejų skirtingų epochų kūrėjų įtraukimas skatina permąstyti, kodėl buvo pasirinkti tokie kūriniai, kas tarp jų bendro.
Mahleris ir Shubertas simfonijų neužbaigė dėl skirtingų priežasčių. Pastarasis kompozitorius, sukūręs tik dvi simfonijos dalis, taip jas ir paliko. Neaišku, ar planavo jas pratęsti ateityje, ar tiesiog nenorėjo toliau vystyti kūrinio. Visgi tai pirmasis romantinės lyrinės simfonijos pavyzdys, kuriame išgirstame jautrią Schuberto sielą ir iškalbingumą. Mahleris savo simfonijos nespėjo užbaigti, netikėtai susirgęs kraujo užkrėtimų ir miręs. Simfonija turėjo būti penkių dalių, o kompozitorius spėjo parašyti tik keturias. Koncerte išgirdome pirmąją dalį Adagio. Ji laikoma visiškai išbaigta ir pilnai išpildyta atlikti dalimi. Rašydamas šią simfoniją Mahleris išgyveno asmenines dramas. Sužinojęs apie žmonos Almos neištikimybę, be galo sielvartavo ir šiuos jausmus įgarsino ypač disonansiškai skambančioje simfonijoje.
Antrojoje koncerto dalyje skambėjusi Algirdo Martinaičio nebaigtoji simfonija, priešingai, nei ką tik aptartos, skamba lyg pilnai užbaigta. Tačiau ją sudaro tik dvi dalys – tuo ji artima Schuberto simfonijai. Kompozicija nuskambėjo 1997 metais „Gaidos“ šiuolaikinės muzikos festivalyje. Kūrinys turi begalę aliuzijų į praeities kompozitorių kūrinius: jau pradžioje aiškiai galima girdėti Wagnerio Valkirijų skrydžio temos parafrazę. Taip pat kūrinyje randama Brahmso, Mahlerio, Brucknerio, Mozarto, Sibeliaus ir kitų kompozitorių intonacijų. Ši simfonija laikoma vienu sėkmingiausių Martinaičio kompozicijų, kurioje apstu neoromantinio ilgesio ir puikiai supintų skirtingų kompozitorių kūrinių romantiškų intonacijų.
Koncertas „Nebaigtoji simfonija", nuotr. D. Matvejevo
Koncerto pabaigoje išgirdome labiausiai išsiskiriančią kompoziciją – estų šiuolaikinės muzikos kūrėjo Erkki-Sveno Tüüro koncertą orkestrui ir akordeonui „Pranašystė“. Kūrinį atliko ne taip dažnai filharmonijos didžiojoje scenoje pasirodantis akordeonistas Martynas Levickis. Prieš koncertą vykusiame LRT radijo interviu laidoje „Pakeliui su klasika“ atlikėjas teigė, kad nors daugiau veikia kaip populiariosios muzikos atlikėjas, džiaugiasi galėdamas groti filharmonijos salėje. Būtent šio atlikėjo dėka estų kompozitoriaus kūrinys atkeliavo į filharmonijos didžiąją salę. Levickis sakė, kad kūrinį atrado visai netikėtai ir susižavėjo jo sodriu skambesiu bei kontrastinga dinamika. Pasak atlikėjo, egzistuoja pakankamai mažai tokių kūrinių, skirtų konkrečiai akordeonui.
Essti-Svenas Tüüras yra pripažintas estų kompozitorius, jo kūrinius leidžia tokios žymios leidyklos kaip „Edition Peters“, „Antes edition“ ir kitos. Jo ankstyviesiems kūrybiniams ieškojimams būdinga polistilistika, vėliau kompozitorius pasuko sudėtingesnės muzikinės kalbos link. Ji įvardijama kaip energinga, primenanti abstrakcijas. Kompozitorius nori, kad jo muzika keltų egzistencinius klausimus, pavyzdžiui, apie žmonių misiją. Gilinantis į kompozitoriaus kūrybai būdingą stilių matyti, kad jis ypač domėjosi tokiomis technikomis kaip minimalizmas, mikrotonalumas, taip pat stengėsi sugretinti atonalumą ir tonalumą. Galima pastebėti, jog jo darbuose ypač svarbus tampa kontrastų gretinimas.
Koncerte „Pranašystė“ atsiskleidžia minėti bruožai. Jis sudarytas iš 3-jų dalių, tačiau dalys sujungtos taip, jog jų pokyčio pastebėti beveik neįmanoma. Kūrinyje apstu kontrastingos faktūros, aštrių dinamikos pokyčių, galima pastebėti ir sąsajas su roko muzika. Tai puikus kūrinys akordeono atlikėjui, kadangi suteikia daug galimybių išreikšti meistriškumą. Kūrinys intriguojantis ir pranašauja vis kintančią muzikinę istoriją. Muzikinėje faktūroje apstu klasterinio skambesio, o akordeonas neužgožiamas orkestro šešėliu.
Kaimyninių valstybių kūrinių atlikimas mūsų koncertų salėse ne toks ir dažnas. Tuo labiau, ne taip dažnai pasitaiko proga išgirsti šiuolaikinę estų muziką. Tad norisi pagirti akordeonistą Martyną Levickį už iniciatyvą paįvairinti mūsų repertuarą ir palinkėti suteikti daugiau šansų filharmonijos publikai gyvai išgirsti šio instrumento muziką.