Viduramžiško skambesio prisiminimas

Rugsėjo mėnesį Vilnių pavergė 28-asis tarptautinis senosios muzikos festivalis „Banchetto musicale“, tapęs gražia miesto tradicija. Šiemet festivalis buvo sudarytas net iš 11-kos koncertų ir kiekvienas iš jų siūlo iš naujo pamilti pamirštą senosios muzikos grožį. 

Festivalyje koncertavo viduramžiškos muzikavimo tradicijos mylėtojai – svečiai iš Lenkijos. Atvyko 2014 m. debiutavęs profesionalus vokalinis ansamblis „Jerycho“. Jo atlikėjai – Wawrzyniecas Dąbrowskis, Rafałas Grozdewas, Mateuszas Grzybas, Bartoszas Izbickis, Łukasz Kaliszas, Rafałas Kanowskis, Maciejus Królikowskis, Leszekas Kubiakas, Pawełas ir  Stanisławas Szczycińskiai – per savo akademinę bei artistinę veiklą siekia atsigręžti į senovinius vokalinius žanrus ir formas.

Rugsėjo 17 dienos „Banchetto musicale“ koncerte „Vox nostra“ (lot. mūsų balsas) skambėjo įvairių tipų organumai – griežtasis, laisvasis, melizminis, metrizuotas. Juos atliekant buvo demonstruojamos viduramžių sakraliosios vokalinės muzikos skambesio platybės, gerai aidinčios giliuose Pranciškonų vienuolyno bažnyčios skliautuose. Šis taurus, labai tyras ir tikras skambesys nešė klausytojus į jau užmirštas vietas, praėjusį laiką. Matant susikaupusius klausytojų veidus ir užmerktas akis, buvo galima justi šio patyrimo apvalomąja galią, kurią būtų galima suvokti kaip asmeninę maldą ar ramybę teikiančią muzikinę meditaciją. „Vox nostra“ koncerto publika susidūrė su iš tiesų turinčią galią pakeisti žmogų muziką – tiek archajišką, naivią, tiek ir nepaprastai gilią bei rimtą. Šis skambesys, regis, kilo iš visai kito pasaulio – pasaulio, kurį pamiršome ir niekaip negalime rasti kelio atgal. Šiais laikais gana reta sutikti tokio aukšto meninio lygio vokalinį ansamblį, kuris pašvęstų save viduramžiškai muzikavimo tradicijai ir autentiško organumo atlikimo paieškoms. O ir klausytis to, ką tokie muzikai surado ir atkūrė, proga nedažnai pasitaiko.

Vokalinis ansamblis „Jerycho“, nuotr. šaltinis jerycho2013.tumblr.com

Ansamblio vadovas Bartoszas Izbickis, viduramžių sakralinės dainavimo idiomos ekspertas – mokslų daktaras, muzikologas, besispecializuojantis ties ankstyvąja muzikine kultūra – vakarą praturtino savo solo numeriais, kelis kūrinius atlikdamas atkurtais tradiciniais viduramžių instrumentais – fideliu bei organeliu. Abu juos būtų galima įsivaizduoti kaip savotiškus smuiko ir vargonų analogus. Vis dėlto šie tolimi dabartinių pagrindinių klasikinių muzikos instrumentų giminaičiai pasižymi unikaliu skambesiu, o ir jų atlikimo principai turi tam tikrų subtilybių. Antai, grodamas fideliu, Izbickis tyčiomis nepataikydavo į natą, nesiekė švaraus ir tolygaus skambėjimo. Priešingai – instrumento tonas buvo šiurkštus, natos keičiamos stačiokiškai, o intonacinius neatitikimus galėjo pajusti bet kuris salėje sėdintis klausytojas. Vis dėlto tai nebuvo atlikėjo meistriškumo stoka. Būtent toks, kitoniškas grojimas rodė muziko ilgos ir kruopščios paieškos, skirtos kuo autentiškesniam senosios muzikos atlikimui atrasti, rezultatus. Jie buvo įspūdingi, o autentiškas atlikimas klausytojams kėlė susižavėjimą.

Nors užsimerkusi publika viso koncerto metu buvo pasinėrusi į muzikos keliamus potyrius ir savo dvasinius išgyvenimus, atsimerkus vėl iš naujo teko atrasti modernų pasaulį. Jo atributika priminė, kad šių taip mus masinančių praprastų tradicijų, istorijų ir ankstesnio pasaulio veido niekuomet nebesusigrąžinsime. „Banchetto musicale“ 28-ojo festivalio organizatoriai leido mums dar bent vieną akimirką sustoti ir nostalgiškai pasigerėti laiko amžinybėje prarastais viduramžiškos muzikos lobiais.