Šv. Velykų proga – kelionė 300 metų atgal

Neseniai teko pasikalbėti su naujai susikūrusio ansamblio nariais: Gabriele Ašmontaite, Lukrecija Stonkute, Emile Ribokaite ir Zbignevu Levickiu, rengiančiais koncertą Šv. Velykų proga. Pokalbis jaukioje Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vargonų auditorijoje buvo linksmas ir šiltas. Atlikėjai dalinosi tuo, kas paprastai lieka užkulsiuose: iškilusiais organizavimo, atlikimo iššūkiais, taip pat savo muzikinėmis įžvalgomis.

Kaip kilo idėja suburti tokios neeilinės sudėties (smuikas, vokalas, arfa ir vargonai) ansamblį? 

Zbignevas Levickis: Tokį pasirinkimą lėmė tikrai skirtingos priežastys. Arfą norėjau įtraukti, nes šis instrumentas kūriniuose atskleidžia dar neregėtas spalvas, ją naudojame kaip cifruotą bosą. Na, o vargonai pajėgūs padaryti daugiau nei styginių orkestras. 

Prie projekto įgyvendinimo prisidėjo daug žmonių. Labai padėjo Vilniaus savivaldybės švietimo, kultūros ir sporto departamento vyr. specialistė Patricija Survilo, mat visų pirma svarbu sugalvoti, ką būtent norime pateikti, kaip tai paviešinti, kaip įgyvendinti, kad visi būtų patenkinti rezultatu. Tad užduočių buvo labai daug, vienam tai suorganizuoti būtų sudėtinga.

Kodėl pasirinkote atlikti Antonio Vivaldi ciklą „Metų laikai”?

Z. L.: Todėl, kad tai turbūt vienintelis kūrinys, kurį moku neblogai atlikti (juokiasi). Jei rimtai, šis kūrinys pasirinktas dėl metų laikų kaitos, be to, Vilniuje jau senokai teko jį girdėti. Galbūt čia vengiama tokių ryškių kūrinių. Nors susidūriau su nuomone, kad „ir vėl gros metų laikus“, bet pats manau priešingai. Žmonės pasiilgsta žinomų kūrinių. Be to, visada įdomu išgirsti naują gerai žinomo kūrinio interpretaciją.

Ne tik pasirinktų instrumentų sudėtis yra neeilinė, bet ir pačių atlikėjų sudėtis yra tikrai verta dėmesio. Šiame koncerte susivienija dvi atlikėjų kartos, kurios dalinasi patirtimi ir talentu. Sakykite, kaip atradote vienas kitą? Kaip sekėsi susiburti? Ar ilgai teko ieškoti kurio nors instrumento profesionalo tarp jaunųjų? 

Z. L.: Gabrielę suradau per internetinį pažinčių portalą (krizena). Nieko negaliu padaryti, kad ji tokia jauna – ji vienintelė iš visų arfininkių buvo pasiruošusi eksperimentams. Žinau ir kitas arfininkes Lietuvoje, viena iš jų – profesionalė Aistė Baliunytė, kuri šiuo metu yra Paryžiuje. Visgi laimė, kad naršydamas internete laiku pamačiau Gabrielę. Mūsų vokalistė Emilija ansamblyje taip pat atsirado dėl interneto sklaidos – ten išgirdau jos įrašą. Lukreciją rekomendavo mano sūnus, taigi vasarą nuvykau į jos trumpą koncertą Vilniaus katedroje ir man labai patiko jos atlikimas vargonais. Žinoma, sunku klasifikuoti vargonininkus pagal jų meistrystę, nes jie gali klausytojų širdis užimti garsumu, didybe, tačiau aš gerai girdžiu, kuriems sekasi gerai.

Emile ir Lukrecija, jūs šiame ansamblyje esate čiurlioniukės, tad neabejotinai aktyviai koncertuojate ne vienerius metus. Pirmiausia norisi paklausti Emilės. Tavo vaidmuo koncerte ypatingas. Didinguosius A. Vivaldi „Metų laikus”, lyg koks leitmotyvas, vis primenantis mums dieviškųjų jėgų įsitraukimą į gamtos ciklą, tu atskirsi žymiausiomis visų laikų „Ave Maria“ giesmėmis. Papasakok apie tokio pasirinkimo subtilybes. Ką klausytojai turėtų pasistengti išgirsti? 

Emilė Ribokaitė: Visų pirma, labai gražu, kad visos „Ave Maria“ giesmės yra skirtingų epochų. Tad iš muzikinės pusės jas galima visiškai skirtingai interpretuoti; nors tekstas ir tas pats, kompozitoriai, gyvendami įvairiose epochose visai kitaip girdėjo giesmes. Mane žavi, kad paėmus tą pačią literatūrinę medžiagą, galima sukurti kažką naujo.

Lukrecija, vargonais aktyviai koncertuoji jau nuo 2016 metų, esi daugelio konkursų laureatė. Sakyk, kokie sunkumai iškyla grojant vargonais tokioje instrumentų sudėtyje? Ar daug laiko teko praleisti renkantis tinkamą vargonų registruotę? Su kokiais akustikos padiktuotais iššūkiais teko susidurti?

Lukrecija Stonkutė: Visų pirma, kadangi repetuojame toje pačioje plotmėje, registruotė čia nėra gausi ir  mes jau esame apsipratę. Praeitą savaitę Rotušėje repetavau viena, tad bandžiau įsivaizduoti, kaip viskas galėtų skambėti drauge su arfa, dainininke ir smuiku – tai dalis mūsų, vargonininkų, darbo. O štai pirmąkart nuvykus į Rotušę parepetuoti drauge su ansamblio nariais, buvo labai sunku. Teko išsirinkti geriausią vietą visiems atlikėjams. Buvo sumanymas arfą, smuiką ir solistę statyti apačioje, o vargonininkę palikti viršuje. Bėda ta, jog dėl akustinių niuansų kolegas girdėjau sekunde vėliau, tad galiausiai visi sutarėme būti viršuje. Ir klausiusieji apačioje pritarė šiam variantui, nes garsas sklido iš vienos pusės, skambėjo tauriau. Na, o mes vieni kitus matėme ir, svarbiausia, jautėme. Patys vargonai, beje, nėra itin galingi, kadangi barokiniai, tačiau lipnūs, patogūs rankai. Įdomiausia, jog jų garsinis derinimas kitas, tad su arfa šiek tiek prasilenkia – tai tarsi barokinis ansamblio skambesys. Būtent taip ir skambėdavo muzika tuo laikotarpiu.

Galiausiai noriu pakalbinti paslaptingiausią šio ansamblio narę – Gabrielę. Sakyk, kur tu pradėjai savąją arfininkės karjerą? Kuo tau ypatingas šis projektas?  

Gabrielė Ašmontaitė: Aš esu iš pajūrio krašto, iš Nidos, dėl to galbūt sunkiau rasti informacijos apie mane. Mokiausi Stasio Šimkaus konservatorijoje, o po jos įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Kalbant apie projektą, arfai pritaikyti A. Vivaldžio „Metų laikus“ buvo pakankamai sudėtinga, kadangi originalus kūrinys nėra skirtas arfai ir vargonams. Vargonininkei  buvo kiek paprasčiau, nes iš fortepijoninių natų daug ką galima sugroti ir vargonais, o arfai tiesiog reikėjo labai daug aranžuoti. Bus labai daug įvairių spalvų, kurių publika šiame kūrinyje nesitikėtų išgirsti.

Koncertas „Keturi metų laikai ir Ave Maria“ vyks 2018 m. balandžio 2 d. 16:00 val. Vilniaus Rotušėje. Įėjimas nemokamas.