Rasa Dzimidaitė: „Visada norėjau studijuoti specialybę, kurioje reiktų nuolatos tobulėti"

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos magistrantė, antrojo kurso studentė Rasa Dzimidaitė šiuo metu baigia mokslus ir ruošiasi pakilti į didžiąją gyvenimo sceną. Po didelių iššūkių siekiant svajonių, po nusivylimų ir džiaugsmingų akimirkų, po gilių apmąstymų suvokus, jog geriausios gyvenimo dienos mokslo ir žinių pasaulyje baigiasi, ši jauna ir perspektyvi studentė sutiko pasikalbėti apie ateities planus, jau nuveiktus darbus ir svajones, kurių kol kas dar neišpildė.

 

Ką tik sukūrei Fiordilidžės vaidmenį V. A. Mocarto operoje „Visos jos tokios“. Tai buvo tavo baigiamasis magistro studijų darbas. Papasakok, kaip sekėsi, su kokiais iššūkiais susidūrei?

Paskutinį mėnesį dirbome be galo daug, kartais mus net iš akademijos išvarydavo (juokiasi). Sunku buvo įsidėmėti visas detales, nes režisierė Jūratė Sodytė reikalavo tikslumo. Žiūrovas gal ir nepastebi visų smulkmenų, tačiau jos kuria spektaklio harmoniją ir ne ta puse pastatyta kėdė ar ne toje pusėje atsistojęs veikėjas sugadina veiksmą. Svarbu buvo pajausti, kad esame ne atskiri solistai, o vienas kolektyvas, išmokti padėti vienas kitam, netrukdyti, girdėti ir jausit vienas kitą scenoje. Tai reikalavo nemažai pastangų.

Operos veiksmas prasideda universiteto bibliotekoje, o vėliau persikelia į universiteto barą. Fiordilidži – mergina, kurios gyvenimas yra suplanuotas ir apgalvotas, o jeigu kas nors vyksta ne pagal planą, ji sugriūna. Taip įvyksta ir operoje. Nelengva buvo įsikūnyti į šį personažą, nes pati gyvenime tokia nesu. Taip pat negalėjau slėptis po jokiomis butaforijomis ar gestais. Labai ilgai ieškojau būdų, kaip savo mintis galėčiau ištransliuoti žiūrovams, kokiais veiksmais ir kaip bendraudama su kitais personažais galėčiau atskleisti savo vidų. Nes viskas virė jos viduje. Manau, man tai pavyko.

Kitas nelengvas dalykas buvo muzikinė medžiaga. Jos buvo labai daug ir pati partija yra labai plataus diapazono. Jaučiu, kad kol kas tai nėra tas vaidmuo, kurį galėčiau atlikti operos teatro scenoje, man ir mano balsui dar reikia laiko. Tačiau džiaugiuosi, kad galiu šią partiją „turėti kišenėje“ ir manau, yra garbinga pabaigti akademiją tokiu vaidmeniu.

Tai buvo pirmas rimtas operos išbandymas?

Ne. Baigdami bakalaurą mes statėme G. F. Hendelio operą „Kserksas“. Tai buvo pirmasis rimtas išbandymas. Atlikau Romildos partiją, kuri taip pat sudėtinga, labai judri. Ir pastatymas reikalavo nemažai pastangų, daug judėjome, fechtavomės ir teko dainuoti neįprastoje aplinkoje – „Kablio“ skate parke. Tačiau tai buvo labai įdomi ir įsimintina patirtis.

Papasakok, kokia buvo tavo muzikinio kelio pradžia? Kur pradėjai mokytis muzikos?

Muzikos mokytis pradėjau būdama šešių metų. Metus mokiausi M. K. Čiurlionio menų gimnazijos parengiamojoje klasėje. Mano tėveliai nėra muzikantai, bet senelis buvo labai muzikalus, vadovavo gamyklos pučiamųjų orkestrui Šiauliuose, gamino gitaras ir labai mylėjo meną. Todėl mama turėjo slaptą svajonę, kad mudvi su sese išmanytume muziką, bet kad ji būtų mūsų hobis. Pradėjus lankyti mokyklą, nieko nesakiusi nuvedė į stojamuosius egzaminus Balio Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje. Atsimenu, tada labai pykau, man buvo netikėta, kad tarp minios vaikų turėsiu kažką padainuoti, mušti ritmą. Tačiau, kai mane priėmė į chorinį dirigavimą, labai apsidžiaugiau ir visus dešimt metų mokiausi šios specialybės. Muzikos mokykloje taip pat mokiausi groti fortepijonu ir kitų teorinių disciplinų.

Nuo ketvirtos klasės dainavau muzikos mokyklos chore „Viva voce“ (vadovai Virginija ir Raimondas Katinai), kadangi mano balsas buvo pakankamai ryškus, dažnai gaudavau padainuoti solo. Paskutiniaisiais metais ruošėmės važiuoti į Austriją, atstovauti Vilnių kaip Europos kultūros sostinę. Tuo metu mūsų chore pradėjo dirbti vokalo pedagogė Laima Domikaitė ir aš, kaip dainuojanti solo, pradėjau lankyti jos pamokas. Neilgai trukus užsimezgė stipri draugystė ir keliolika minučių per savaitę peraugo į kelias pamokas. O po pusės metų apsisprendžiau, kad noriu dainuoti, noriu stoti į akademiją, noriu tapti operos soliste. Per pusantrų metų pasiruošėme stojamiesiems į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Tokia ir buvo mano muzikinio kelio pradžia, nors atvirai pasakius, niekada negalvojau, jog stosiu į akademiją ir savo gyvenimą atiduosiu muzikai.

O kur norėjai stoti?

Mano planuose buvo medicina. Nuoširdžiai ja domėjausi ir kryptingai siekiau savo tikslo. Visada norėjau studijuoti specialybę, kurioje reiktų nuolatos tobulėti, gilintis į save ir į žmogų, bendrauti ir nepaskęsti rutinoje. Visa tai ir dar daugiau atradau muzikoje, todėl ir pasukau šiuo taku.

Kaip sekėsi stojamieji į LMTA?

Pradžioje aš stojau į Parengiamuosius dainavimo kursus LMTA, nes jaučiau, jog man trūksta dainavimo įgūdžių. Įstojau į doc. Aušros Stasiūnaitės dainavimo klasę. Pirmuosius metus prisimenu, kaip vienus sunkiausių. Atrodė, kad nieko nesuprantu, niekas neišeina, tačiau dėstytojų, šeimos palaikymas ir mano pačios užsispyrimas vedė į priekį. Po metų pajutau, kad esu pasiruošusi tikrosioms studijoms.

Prieš stojant į LMTA, buvau nuvykusi pabandyti savo jėgų į Zalcburgą (Austrija). Ten susipažinau su labai puikiais dėstytojais pianiste ir vokalo pedagoge prof. Gaiva Bandzinaitė ir prof. Andreas Macco. Tai buvo milžiniška patirtis ir pirmoji mano savarankiška kelionė į užsienį. Per pusę metų išmokau kalbėti vokiškai ir pasiruošiau stojamiesiems. Deja, tais metais neįstojau, tai buvo labai skaudus smūgis, atsimenu, sėdėjau po egle miesto parke ir gailiai verkiau. Tačiau teisingi profesorių žodžiai, patarimai ir pastabos po kiek laiko leido suvokti, kad toks bus artisto gyvenimas ir kiekvienas nepasisekimas turi skatinti mus atsikelti ir žengti toliau.

Grįžusi stojau į LMTA. Stojamieji egzaminai tais metais vyko Kaune, buvo labai graži, saulėta ir karšta diena. Stipriai jaudinausi, nes tais metais su manimi kartu laimę bandė net septyniasdešimt studentų.

Komisijai paruošiau Kerubino ariją iš V. A. Mocarto operos „Figaro vedybos“, vieną lietuvių liaudies dainą ir vokalizę. Buvo be galo baisu, žinojau, kad po padainavimo dar laukia pokalbis su komisija, kuris taip pat labai svarbus. Puikiai pamenu, kaip prof. Virgilijus Noreika manęs paklausė, ar aš tikrai noriu būti dainininke. Aš jam atsakiau, jog man be galo patinka šitas darbas ir aš noriu jį dirbti. Tuomet jis nustebęs paklausė – „argi dainavimas yra darbas?“ Aš atsakiau, kad taip, nes už jį yra mokami pinigai. O jis šyptelėjęs atsakė, jog tai ne darbas, bet gyvenimo būdas. Šiandien, žiūrėdama į dabarties taško, visiškai su juo sutinku – tai nėra darbas! Darbas yra kiti dalykai, o pats dainavimas iš tiesų yra gyvenimo būdas.

Po šio klausimo laukė dar vienas. Prof. Regina Maciūtė paklausė, koks yra mano svajonių vaidmuo. Dėl jaudulio tada galvoje buvo vienas vardas Toska, nors apie operą labai mažai žinojau, buvau girdėjusi tik žymiąją ariją, kuri man labai patiko. Tai nuskambėjo kaip rimtas pareiškimas. Keisčiausia, kad studijuojant iš tiesų labai pamėgau Dž. Pučinį ir jaučiu, kad tai yra mano kompozitorius ir kad ateityje tikrai padainuosiu „Toską“.

O kaip prabėgo tie septyneri metai akademijoje?

Tai buvo vieni geriausių metų mano gyvenime. Tai sakau labai nuoširdžiai. Žinoma, buvo visko, nuo nusivylimo  iki džiaugsmo ašarų. Tačiau kiekviena diena, kiekvienas pasisekimas  man teikė be galo daug laimės. Čia pažinau tiek daug nuostabių žmonių ir dėstytojų, patyriau ir išbandžiau dalykus, kurių niekada nesitikėjau darysianti, atradau daugybę bendraminčių. Matau didelį savo pačios vystymąsi, gavau iš studijų tai, ko ir norėjau ir baigiu akademiją pakylimu aukštyn.

Buvo kilę minčių nestudijuoti dainavimo?

Žinoma. Visi kartais suabejojame, ypač jeigu nepasiseka, jei lūkesčiai skiriasi nuo rezultatų. Pradžioje opera ir pats dainavimas man atrodė prabanga, koncertai ir gražios suknelės, tačiau vėliau supratau, kiek darbo slypi po tuo, koks turi būti atlikėjas, kiek pastangų jis turi įdėti. Kartais pagalvodavau, ar man užteks jėgų ir ryžto, tačiau tikėjimas, mano mokytojų palaikymas ir malonumas, kurį teikė net ir mažos pergalės, neleido mesti studijų.

Besimokydama Lietuvoje stažavaisi užsienyje?

Taip. Pavasarį grįžau iš Estijos, metus pagal Erasmus mainų programą mokiausi Estijos muzikos ir teatro akademijoje pas prof. Nadežda Kurem. Šie metai man suteikė ypatingo pasitikėjimo savo jėgomis. Tai buvo šuolis į priekį ir mano muzikiniame, ir asmeniniame gyvenime. Daug dirbau savarankiškai – tai padėjo geriau suvokti save, permąstyti savo poelgius ir ateities perspektyvas. Kiekvienam studentui linkiu išvykti pasimokyti svetur.

Kaip manai, kiek dainavime reikia sėkmės, o kiek – darbo pastangų?

Manau, rezultatas didžiąja dalimi priklauso nuo įdėto darbo. Nors yra tokių atlikėjų, kurie išsisuka dėl įgimto muzikalumo, charizmos ar sukauptos patirties. Tačiau kuriant personažą, jo charakterį, reikia nuolatos apie jį galvoti, kad jis nebūtų tuščias. Taip ir mokantis muzikinę medžiagą, reikia atkreipti dėmesį į daugybę detalių, jas įsidėmėti, o tai reikalauja laiko ir pastangų.

Užsiminei, jog per stojamuosius pusiau juokais papasakojai apie savo norimą sukurti vaidmenį. O kaip yra iš tikrųjų? Į kokį personažą labiausiai norėtum įsikūnyti?

Labai norėčiau padainuoti Manon arba ManonLesko. Abi partijas, tiek Ž. Masnė, tiek Dž. Pučinio. Abi operos mane labai žavi, pasakoja apie tą patį personažą, tačiau jis skleidžiasi ir plėtojasi skirtingai. Nežinau, ar mano balso galimybės leistų šiai svajonei išsipildyti, bet mane labai jaudina ši istorija – perskaičiusi A. F. Prevo romaną, įsimylėjau šį personažą.

Turi scenos baimę?

Anksčiau labai bijojau scenos, o dabar jaudulys yra labai natūralus pojūtis prieš kiekvieną pasirodymą. Per tiek laiko išmokau su juo kovoti, save nuteikti ir mėgautis buvimu ant scenos. Labai padeda ir pasitikėjimas savimi, gerai paruoštas muzikinis tekstas, personažo suvokimas. Tai padeda įsijausti ir užlipus ant scenos palikti save ir savo baimes už durų.

Ko sau palinkėtum?

Pirmiausia sveikatos (šypsosi), nes be jos nebus nieko. Labai praverstų ir sėkmė, nuo jos taip pat daug kas priklauso. Ir žinoma, linkiu sau atrasti savo klausytoją.

Ačiū už pokalbį.