Naujasis konceptualizmas

Balandžio 18–23 dienomis Vilniuje vyko šiuolaikinės muzikos festivalis „Jauna muzika“, rengiamas nuo 1992 metų. Koncertų ir paskaitų metu publika buvo supažindinama su užsienio ir Lietuvos elektroninės bei elektroakustinės muzikos aktualijomis. Šiais metais galėjome išgirsti lietuvių autorių - V. Bartulio ir D. Katino, M. Baranausko, M. Sokaitės, J. Aglinsko, A. Navicko, D. Čemerytės - kūrinius akustiniams instrumentams ir elektronikai bei pamatyti užsienio menininkų - Johanneso Kreidlerio ir Davido Behrmano – pasirodymus. Koncertai susilaukė ne mažo susidomėjimo - menų spaustuvės Juodoji salė, kurioje vyko daugelis pasirodymų, būdavo sausakimša.

Balandžio 22-osios vakarą turėjome galimybę gyvai išvysti Johanneso Kreidlerio pasirodymą. Tai vokiečių kilmės naujojo konceptualizmo meno srovės skleidėjas, aktyviai dalyvaujantis įvairiuose festivaliuose, konferencijose ir workshop‘uose.

Per visą pasirodymą buvo rodomos skaidrės, o pats autorius sėdėjo prie kompiuterio scenoje ir moderavo visą vyksmą. Pradžioje žiūrovams buvo pristatytos, tikriausiai, visos įmanomos metalo muzikos stiliaus rūšys – įvardinama ir kelioms sekundėms paleidžiama muzikinė iliustracija. Publika buvo atvira ir tolerantiška, stengėsi priimti ir suprasti, kas vyksta. Paskui buvo pateikta nesusijusi su ankstesniu turiniu video medžiaga, kurioje buvo rodoma, kaip daužant per įvairias kūno vietas midi klaviatūra yra išgaunami bereikšmiai garsai. Pirmąkart tai žiūrint, atrodė gana šmaikštu ir priminė šiuolaikinių kompozitorių kančių, norint parašyti kažką originalaus, imitacijas. Tačiau, kai tai tęsėsi gana ilgai ir vis buvo banaliai kartojama, nepasakant tuo nieko naujo, publikos humoro jausmas po truputį blėso. Vėliau projekcijose buvo rodoma, kaip ardomi muzikos instrumentai; nukerpamos ir kramtomos gitaros stygos; paimama sava ranka ir paleidžiama, kad trenktųsi į klaviatūrą; klaviatūra grojamas vienas do garsas ir garsiai skaičiuojama, kiek kartų jis buvo pagrotas. Salėje tvyrojo tyla. Žiūrovai bandė suprasti, kas vyksta, ir ar tai turi kažkokią gilesnę prasmę, bendrą mintį ar idėją.

Stebint pasirodymą, galėjo kilti įvairių minčių: galbūt tai paskaita? Tačiau joje nebuvo aiškinamųjų intarpų. Galbūt tai monospektaklis? Tačiau iki aktorystės meno gana toli. Gal taip buvo norima šokiruoti, tačiau nepamatėme nieko naujo. Didžioji dalis rodomos medžiagos buvo lėkšta ir vulgaraus turinio. Argi juokinga, kai rodoma Popiežiaus nuotrauka ir leidžiama jo kalba per mikrofoną, kuris yra apmautas prezervatyvu? Ar tai šokiruoja ir verčia XXI amžiaus žmones pasibaisėti, atsistoti ir šventeiviškai iškulniuoti iš salės? Tikriausiai, ne, juk šiais laikais lėkštokais juokeliais žmonių nebenustebinsi. Jei tai buvo akustinės garso paieškos, tai reikėjo pateikti studiją „Kaip skamba garsas perėjęs per įvairias gumas“ ar kažką panašaus ir daugelį bandymų, kuriems nebūtina Popiežiaus kalba. Tai liečia visus pasirodymo metu pateiktus video, kurie tarpusavyje neturėjo jokių loginių sąsajų. Galiausiai buvo paleisti failai, kuriuose gal per sekundę nuskambėjo „sukompresuoti“ F. Nietzsche’s, I. Kanto knygų garso įrašai, taip pat Tora ar kiti šventraščiai. Pasirodymo pabaigoje autorius perskaitė keliolika sąvokų, aiškinančių kas yra muzika. Apibrėžimai buvo tokie skirtingi, kad kartais net vienas kitam prieštaravo. Tuo, matyt,  norėta pasakyti, kad šiais laikais nebėra aišku, kas iš tiesų yra muzika ir, galiausiai, kiekvienas turi pats rasti ar susikurti sau priimtiną muzikos apibrėžimą, kaip ir atsakyti į klausimą – ar tai, kas vyko vakaro metu, buvo muzika?

Tam, kad pavyktų atsakyti į šį klausimą, derėtų daugiau pasigilinti į naująjį konceptualųjį meną. Ši meno srovė gyvuoja nuo 1980-ųjų iki šių dienų. Jo skleidėjai teigia, kad svarbiausia yra idėja, kuri dažniausiai atitinka kūrinio atlikimo principą. Kaip pavyzdį galime paimti Johanneso Kreidlerio paskaitose dažnai minimą Patricko Lidello sukurtą video „I am sitting in a YouTube room“. Jame  autorius pristato metodą, kaip bus gautas galutinis šio video variantas:  filmuotą medžiagą jis įkels į youtube ir šį įkėlimą atsisiųs atgal į kompiuterį. Taip darys, kol dėl atsisiuntimų gausos taip nukentės failo kokybė, kad video garsas ir vaizdas bus nebeatpažįstami. Taigi, tai ir yra visa idėja, kuri kartu yra ir jos realizavimo metodas. Naujojo konceptualizmo šalininkai dažniausiai savo šedevrus įkelia į internetą ir didėjant peržiūrų skaičiui sulaukia vis didesnio pripažinimo. Ar to, ką pristato šie „menininkai“ negalėtų sukurti eilinis meno studijų nebaigęs žmogus? Tikriausiai galėtų. Tuomet kyla klausimas, kas yra menas? Ir ar tikrai nebėra jokių objektyvių kriterijų, kurie leistų sąmoningai atskirti, kada skambantys garsai yra muzika, o kada ne? Kas tuomet yra meno kūrinys?

Tik susipažinę su praeities meno lobynais, galime teigti pasauliui kažką naujo. Kitaip tariant, sukuriame kažką naujo tik tuomet, kai abstrahuodami tradiciją, kūrybiškai išreiškiame savo mintis ir idėjas. Apgalvojame ir daug kartų taisome, tobuliname, kol pagal esamą išprusimą suvokiame, kad padarome geriausiai, kaip galime. Taigi, kuriant naują kūrinį, ar tai būtų nauja knyga, muzikos, meno kūrinys, visuomet vyksta šie etapai: idėjos iškėlimas;  domėjimasis ir studijavimas ankstesnių panašios tematikos kūrinių; būsimo kūrinio įgyvendinimo metodų apgalvojimas, kurių dėka bus atskleista pirminė idėja; darbas su turima medžiaga (redagavimas, formos ir vidinių ryšių kūrimas), kol kūrinys meistriškai nugludinamas. Taigi, tokiais etapais buvo kuriami visi pasaulyje egzistuojantis kūriniai. Meno kūrinys turi dar papildomą kūrybos dimensiją, tai - pasirinktų idėjos realizavimo priemonių, metodų kūrybiškumas. Kiekvienas menininkas ieško paveikiausių meninės išraiškos priemonių, kurios geriausiai išreikštų jo idėją ir komunikuotų su žiūrovais, jiems teiktų dvasinio peno.

Taigi, visais laikais žmonės kėlė panašias idėjas, tik kiekvieną kartą, priklausomai nuo gyvenamojo laikotarpio, jos būdavo išreiškiamos skirtingomis meninės raiškos priemonėmis. Naujojo konceptualaus meno šalininkai teigia kiek kitaip. Pasak jų, darbas su muzikine medžiaga (komponavimas) yra vienas iš nereikšmingiausių kūrybos etapų. Jų kūryboje svarbiausiu tikslu tampa tiesioginis idėjos pateikimas, negalvojant apie meninės raiškos priemones, kas kaip tik lemia meno kokybę. Kitaip tariant, tai primena norą kalbėti, neturint ką pasakyti. Svarbiausiu tikslu tampa menininko ego, noras parodyti save. Konceptualiame mene tarsi nebelieka savikritikos ir savikontrolės tam, kas kuriama.

Nesinorėtų tikėti, kad koncepcija be jos meninio pateikimo, kai atmetama muzikos dėstymo logika, išgludinta mūsų pasąmonėse per ilgus amžius, yra šių dienų menas. Sakyčiau, kad konceptualiame mene labiau žongliruojama nebe meno, muzikos kalbos parametrais, kaip kompozicinės medžiagos dėstymo, plėtojimo, organizavimo, o visuotinai žinomais socialiniais simboliais – rodomas Hitleris, girdimi šventraščiai ar Popiežiaus kalba. Galbūt kažkas pasakytų, kad taip elgtis drąsu. Sutinku, tikrai ne kiekvienam užtektų įžūlumo išprususiai auditorijai rodyti vulgariai banalius vaizdus. Mene svarbiausia yra estetiškas ir kūrybiškas idėjos perteikimas, todėl kiekviena deklaracija tikrai negalėtų vadintis menu, net tuomet, kai tai sau leidžia daryti išsilavinęs kompozitorius.

Dar vienas meno indikatorius yra meno istorijos tęstinumas. Visi laiko patikrinti muzikos kūriniai yra paremti tradicija ir toliau ją tęsia – jie tampa syvais naujiems kūriniams. Žinoma muzikos kūrinys, ypač šiais laikais, gali būti ir iš ne muzikinių garsų, tačiau jis tampa kūriniu tik tuomet, kai iš šios medžiagos tam tikra kompozitoriaus pasirinkta logika yra sukomponuojamas kūrinys. Šios meistrystės mokomasi žvelgiant į jau turimą, laiko patikrintą muzikos kūrybos palikimą. Taip sukurtas kūrinys gali pretenduoti tapti pavyzdžiu ir kompozicine studija ateities kartoms. Ar gali jaunas menininkas pasimokyti kompozicinės meistrystės iš konceptualaus meno? Jame nėra nei garsų organizavimo sistemos, nei meniškų idėjos sprendimo būdų, nei kompozicinių technikų. Tai labiau kraštutinis muzikos egzistencializmas, kuris turėtų suveikti lyg antausis atsitokėti ir kurti kokybiškus, tradiciją pratęsiančius meno kūrinius.

Menas išreiškia amžinąsias, egzistencines idėjas, o jų kūrybiškas išskleidimas, įvaldžius muzikos ar kitą meno kalbą, kylančią iš tradicijos, lemia kūrinio paveikumą ir išliekamąją vertę. Konceptualaus meno atveju turime tik idėją ir jos tiesioginį realizavimą. Svarbiausias kūrimo etapas, kūrybiškas darbas su turima medžiaga, yra sąmoningai eliminuojamas. Nebėra mąstoma apie pateikimą ir jo paveikumą, kokią emocinę, dvasinę naudą šis kūrinys teiks klausytojui. O juk meno paskirtis kaip tik tokia ir yra, ypač šiandieniniame, įtemptame, pilname streso pasaulyje – suteikti žmogui atokvėpį, leisti apsivalyti nuo kasdienybės. Ar nevertėtų jauniesiems kūrėjams investuoti savo laiką į kūrybingų idėjų, įtaigių meninės raiškos priemonių paieškas ir sekant amžių patikrinta tradicija kurti tikrąjį šiuolaikinį meną? Žinoma, galima priklausyti kokiai nors bendraminčių grupei, kuri teigia, kad menui nebėra kur daugiau evoliucionuoti, tik kažin, ar nuo tokių pesimistinių nuostatų tapsime laimingesni ir kokybiškai pratęsime muzikos istorijos raidą. Menas, kūryba turi pakylėti, suteikti vilties ir tikėjimo.

Žinoma, kaip ir kiekvienas koncertas, taip ir šis baigėsi gausiais aplodismentais. Gaila, kad publika vis dar nėra tokia sąmoninga, kad drįstų aplodismentais (arba jų nebuvimu) išreikšti savo nuomonę, vertinimą. Kadangi ne kiekvienas yra muzikologas ar, tuo labiau, kompozitorius, suprantantis muzikos inžinerines sąrangas, dažnai pasiduodame aplinkinių įtakai. Po koncerto yra priimtina ploti, suprantant tai kaip būtinybę. Užsienyje publika santūriau žiūri į plojimus. Aplodismentų garsumas leidžia žiūrovams išreikšti savo didesnę ar mažesnę simpatiją, suteikia atlikėjui ar kompozitoriui objektyvesnį grįžtamąjį ryšį bei padeda identifikuoti koncerto kokybę. Svetur po koncerto nebijoma ne tik neatsistoti, bet ir neploti, o štai Lietuvoje ši praktika dar labai reta. Nuskambėjus minėtam Johanneso Kreidlerio performansui dalis publikos pasidavė kelių žmonių įtakai, kurie buvo sužavėti atlikėjo drąsa ar netradiciniu koncerto formatu bei turiniu. Visą salę užliejo aplodismentai. Ko gero, tai buvo subjektyvi ir impulsyvi reakcija.

Šių metų „Jaunos muzikos“ festivalis pasižymėjo atvirumu naujovėms. Kiekvienas koncertas buvo skirtingas ir įdomus, pritraukęs nemažą būrį žiūrovų. Džiaugiuosi, kad tokie festivaliai vyksta Lietuvoje, ir visuomenė turi galimybę susipažinti su elektronine ir elektroakustine muzika, gyvai išgirsti naujausius lietuvių kompozitorių bei užsienio svečių kūrinius. Taip pat noriu padėkoti atlikėjams, kurie muziką įkūnijo itin profesionaliai ir meniškai. Tai aukšto lygio meistrai. Šis festivalis – tai niša jauniesiems kompozitoriams pasireikšti ir būti išgirstiems. Taip pat tai galimybė studentams išlįsti iš laboratorinės studijų terpės ir pamatyti, kaip kūrybiniai bandymai išvysta šviesą, yra sutinkami visuomenės. Be abejo, tai taip pat puiki galimybė jauniesiems muzikologams ir kompozitoriams apmąstyti patirtus įspūdžius ir mokytis išreikšti savo argumentuotą, savitą nuomonę. Lieka tik palinkėti „Jaunos muzikos“ festivaliui eiti pirmyn ir toliau skleisti šiuolaikinės muzikos idėjas.