Muzika, trunkanti amžinai
Įsibėgėjus 25 aktualios muzikos festivaliui ,,Gaida“ turime galimybe net du kartus per vakarą išgirsti gyvai atliekamos lietuviškos bei užsienio šalių kompozitorių muzikos. Vienas iš tokių koncertų įvyko spalio 25-ąją, 19 val., Šiuolaikinio meno centre. Renginio metu klausytojai buvo apdovanoti net keliomis premjeromis: pirmoji – Egidijos Medekšaitės kūrinys „Akasha“, antroji – Ričardo Kabelio „Bole LT“, trečioji – LMTA Muzikos inovacijų studijų centro autorinis erdvinio garso projektas ir paskutinioji premjera – solidus Klaipėdos kamerinio orkestro (vadovas Mindaugas Bačkus) debiutas ,,Gaidos“ festivalio scenoje. Koncerte, greta jau minėtų kūrinių, nuskambėjo ir vienos ryškiausių šių dienų Suomijos kompozitorės Kaijos Saariaho opusas ,,Nymphea reflection“ bei jos amžininko, žymaus amerikiečių kompozitoriaus Davido Lango koncertas „Pierced“ solistams ir orkestrui.
Koncertas prasidėjo Egidijos Medekšaitės kūriniu ,,Akasha“. Kaip pati autorė teigia, kūrybinė inspiracija kilo iš perskaityto akasha‘os aprašymo Swami Vivekananda‘os knygoje „Raja-Yoga and Patanjali‘s Yoga Aphorisms“: „Visata sudaryta iš dviejų medžiagų, iš kurių viena vadinama akasha. <...> Kūrimo ciklo pradžioje buvo tik Akasha, o jo pabaigoje visos kietosios medžiagos vėl susilydo į Akasha“. Taigi, ši idėja tapo kertiniu atspirties tašku: iš pradinės garsinės medžiagos kompozitorė nuosekliai užaugino septynis savarankiškus tembrinius sluoksnius, kurie sudarė monolitinį garsovaizdį. Kūrinys prasidėjo šniokštimo garsais, kurie buvo išgaunami braukiant strykais per instrumentų derinimo kuoliukus, stygų laikiklius bei atramėles. Kartais pasigirsdavo tylūs ir neprognozuojamai užgaunami aukšti styginių garsai, obertonai. Sukurtas erdviškumo jausmas klausytojus nukėlė, tarsi, į visatos sukūrimo pradžią. Po truputį tyliomis trelėmis spalvinamas šniokštimas panardino klausytus į lėtą laiko tėkmę, atitolinančią nuo įtempto šių dienų gyvenimo ritmo. Visas orkestras palaipsniui įsijungė į trelinį grojimą, kuris suteikė muzikai mirgėjimo ir gyvumo įspūdį, ir vis labiau garsėdamas užpildė akustinę erdvę. Klausytojus supantis sonorinis laukas – tai ta pati pasaulio kūrimo tyla, skambėjusi kūrinio pradžioje, tik dabar ji prisipildė įvairiais tembriniais atspalviais. Pasigirstantys laipsniški visų styginių tremolo garsėjo iki mezzoforte, o violončelių ir kontrabosų grojami glissando girdėjosi ne tik nuo scenos, bet ir iš garso kolonėlių. Susidarė įspūdis, tarsi, sėdėtume viduryje orkestro. Skambesys toliau intensyviai buvo spalvinamas, tik jau nebe pastelinėmis kreidelėmis ar liejant akvarele, bet tirštai tepant detache štrichu. Vis garsiau ir stipriau orkestro atliekamas tremolo vedė į kulminaciją, kuri galiausiai, grojant strykais prie atramėlių ir perspaudžiant garsą, virto kurtinančiu triukšmu. Staiga orkestras nutilo ir liko tik sferinio garso erdvėje sukomponuotas nutolstantis aidas bei apstulbę klausytojai.
Antrasis vakaro kūrinys – Davido Lango koncertas „Pierced“ violončelei, perkusijai ir fortepijonui solo bei styginiams. Fortepijonu skambino Guoda Gedvilaitė, perkusija – Pavelas Giunteris, o violončele griežė Klaipėdos kamerinio orkestro vadovas Mindaugas Bačkus. Nuo pirmųjų kūrinio taktų muzika pasižymėjo aštria ritmika, kuri ypač buvo juntama violončelės, perkusijos bei fortepijono partijose. Likę styginiai sudarė, tarsi, foną ar audinį, ant kurio, lyg kokioje stenogramoje, dėliojosi kampuotas ritminis piešinys. Besikartojantys minimalistiškai skambantys motyvai kūrinyje buvo įvairiai varijuojami, perakcentuojami. Nors kūrinyje minimaliai ir keitėsi grojimo štrichai, tačiau instrumentų pasiskirstymo principas išliko tas pats – bendras muzikinis audinys buvo grojamas orkestro, o aštrus ritminis piešinys dėliojamas solistų dėka. Kadangi faktūra keitėsi labai minimaliai, kūriniui grėsė stagnacija. Nuo to išgelbėjo orkestro crescendo bei laiku pradėta antroji dalis. Instrumentų pasiskirstymo principai išliko tokie patys, tik šį kartą styginiai savo tremolo medžiagą grojo grupėmis, tarsi estafete perduodami ją vieni kitiems. Violončelė griežė dainingą, jautrią solo melodiją, didysis būgnas griausmingai mušė likimo dūžius, o fortepijonas liejo akordus. Jausminga violončelės aimana ir šiurkštus muzikinis fonas itin kontrastavo tarpusavyje, sukeldami aliuziją į dviejų pasaulių – žmogaus ir gyvenamojo laikmečio – konfliktą. Muzikantai grojo taip atsidavę, kad plyšinėjo net strykų plaukai. Kulminacijoje didžiojo būgno dūžius pakeitė šaižūs ir įkyrūs būgnelio garsai, kurie fanfariškai užbaigė kūrinį.
Koncerto metu turėjome neeilinę galimybę išgirsti pasaulinę erdvinio garso premjerą. Tai skaitmeninių garso technologijų valdoma virtuali akustinė erdvė, kuri šiuolaikiniam kompozitoriui leidžia išskleisti kūrinį kelių ar kelių tūkstančių garso šaltinių erdvėje – erdvinio garso sferoje. Virtuali garso erdvė tampa dar vienu muzikinės kompozicijos parametru, o klausytojui leidžia išgirsti kūrinio architektoniką iš vidaus. Koncerto metu girdėjome gyvai grojantį orkestrą bei tuo pačiu metu jo retransliaciją iš kolonėlių, kurios supo klausytojus iš visų pusių. Kadangi ant kiekvieno instrumento buvo pritvirtintas mikrofonas, tai leido garso dizaineriams tik ką pagrotą garsą modifikuoti ir projektuoti sferinę muzikos akustiką. Erdvinio garso sferos kūrimo dėka girdėjimo laukas buvo praplėstas: turėjome galimybę girdėti orkestrą ne vien tik sklindantį nuo scenos, bet ir iš arčiausiai mūsų stovinčių kolonėlių. Tačiau turiu pastebėti, kad konkretus skambėjimo rezultatas labai priklausė nuo klausytojo sėdėjimo vietos. Muzika buvo girdėti tik iš tų garso kolonėlių, kurios buvo arčiausiai klausytojo, todėl negalėčiau pasakyti, kad garsas pasiekė klausą tolygiai iš visų pusių ir panardino į sferišką muzikos skambesį. Nors pačiai teko sėdėti beveik centre, tačiau dėl minėtų priežasčių nepavyko suprasti ar pajausti konkrečius erdvinius muzikinių kūrinių išdėstymus, todėl norėtųsi palinkėti tobulinti šią idėją ir būtinai taikyti ją būsimuose koncertuose.
Įpusėjus koncertui nuskambėjo antroji šio vakaro lietuviško kūrinio premjera. Tai Ričardo Kabelio opusas ,,Bole LT“, parašytas styginių orkestrui, erdvinio garso sferai bei įrašui. Šis kompozitorius garsėja kaip struktūruoto minimalizmo šalininkas, kurio kūrybai būdinga integrali kompozicinė sąranga bei erdvinis jos plėtojimas. Tai buvo nesunku pajusti jau nuo pirmųjų kūrinio taktų, kai visiškai netikėtai klausytojus užgriuvo tankus sonoras, sudarytas iš tiršto elektroninio klasterio bei gyvai styginiais instrumentais grojamų ketvirtinių natų sintezės. Pirmojo įspūdžio pagautas tik po keleto sekundžių imi atsigauti, apsiprasti ir pradedi analizuoti tai, kas skamba. Iš kolonėlių sklindanti muzikinė medžiaga savo vidinėje sąrangoje nuolat minimaliai kito. Kaip pats kompozitorius sako, „garso erdvę formuoja keliasluoksnė mikrodimensinė struktūros sąranga“. Ši sąranga akustiškai priminė intensyviai skambantį klasterinį bloką, kurį įrėmino nekintanti išorinė faktūra. Styginių instrumentų lygiai grojamos to paties akordo ketvirtinės natos suteikė muzikai pulsacijos ir gyvybės pojūtį. Ilgainiui, klasteriui ir toliau minimaliai kintant, o muzikantams mechaniškai braukiant savąją ketvirtinę natą, neramesni klausytojai ėmė muistytis, o atlikėjų veiduose mainėsi įvairios emocijos. Vieni stengėsi atsiriboti nuo mechaniško, kūrybingumo nereikalaujančio, grojimo ir panirti į meditacinę būseną, kurioje galima arba nieko negalvoti, arba kaip tik apsvarstyti tai, kam per kasdienį lėkimą dažnai nebelieka laiko. Kiti kaip tik stangėsi sukaupti visas savo jėgas ir išlikti budrūs sekant blyksinčio metronomo tempą. Treti, nuleidę akis į instrumentą susikoncentravę tyrinėjo deką bei efas stengdamiesi atsakyti į dar vaikystėje kilusį klausimą – kas gyvena smuiko viduje. Turiu pažymėti, jog tai visiškai natūrali ir nesmerktina žmogiška reakcija. Atlikėjai, kaip ir visi muzikuojantys žmonės, mėgsta muzikinę kaitą, o profesionalūs instrumentalistai ir terpę, kurioje galėtų parodyti savo meistriškumą ar bent jau elementarias savo instrumento garso išgavimo galimybes. Šiuo atveju, visi muzikantai geras 15 minučių buvo įkalinti diktatoriško metronomo, stovėjusio prieš juos, blyksėjimo, kuris priminė apie ritmiškai lygias ketvirtines. Žmogiškasis faktorius, į kurį kompozitorius, matyt, nebuvo atsižvelgęs (galbūt, muzikinis užmanymas to ir nereikalavo), lėmė ne tik jau minėtas muzikantų reakcijas, su kuriomis jie puikiai susitvarkė, bet ir grojimo tempą, kuris laipsniškai lėtėjo. Kitaip tariant, maždaug kūrinio viduryje visas orkestras šiek tiek atsiliko nuo metronomo ir vis labiau paniro į meditaciją. Kūrinio tėkmė pasirodė esanti begalinė ir tai, žinoma, lėmė kompozitoriaus meistriškumas. Ji galėjo trukti keliolika minučių, valandą ar net parą. Trukti amžinai, lyg kokia sferų muzika, susidaranti nuolat besisukant planetoms. Žinoma, šiuolaikiniam visur ir visada lekiančiam žmogui nelengva klausytis tokios muzikos, kurioje nėra jokių aiškių įvykių, o nuolatinė mikrokaita įgauna pastovumo parametrą. Dėl šių priežasčių atsirado salėje sėdinčių žmonių, kurie visa labiau ėmė muistytis ar net šnabždėtis. Bet štai nelauktai, visai kaip ir pradžioje, pasigirdo muzikinė citata iš Maurice‘o Ravelio „Bolero“ kulminacijos, kuri fortissimo dinamika buvo uždėta ant besitęsiančio muzikinio audinio. Orkestro grojamos natos tapo stipriosiomis taktų dalimis ir darniai sulipo su muzikos klasika, skambėjusia iš kolonėlių. Muzikantai atgijo – jų grojamos ketvirtinės pagaliau tapo reikšmingos, o iki tol skambėjusi ostinatinė elektroninė medžiaga – triukšmu, kuris, ko gero, yra tam tikra „Bolero“ kūrinio mikrotoninė esencija. Klausytojai, patyrę tokį staigų netikėtumą, lyg katarsį, bandė susivokti savo išgyvenimuose: kam tai sukėlė teigiamą šypseną, kam netikėtumą, susižavėjimą, o kas tiesiog sėdėjo paveiktas neįtikėtinos ir stulbinančios muzikinių medžiagų sintezės meninio poveikio.
Paskutinis koncerto kūrinys buvo vienos ryškiausių šių dienų Suomijos kompozitorių Kaijos Saariaho opusas „Nymphea reflection“. Skambėjusi muzika pasižymėjo ne tik kompozicine meistryste, šiuolaikiškumu, bet ir puikiu orkestruotės bei instrumentuotės išmanymu. Įgudusi klausytojo ausis galėjo išgirsti ir šios kūrėjos mėgstamas atlikimo technikas, kaip pavyzdžiui, violončelių pasažus iš jau chrestomatiniu tapusio kūrinio „Sept papillons“. Muzikos gyvumą ir komunikaciją su klausytojais bei atlikėjais lėmė turtinga muzikinė kalba. Palikta interpretacinė terpė leido atsiskleisti muzikantų kūrybiškumui bei atlikimo profesionalumui. Atlikėjai, išgaudami kiekvieną muzikos garsą, suteikė vis kitokias spalvas, kurių dėka kūrinys įgijo natūralią tėkmę, intensyvumą. Kitaip tariant, tai, kas koncerto ankstesniame kūrinyje buvo tobulai užprogramuota, sudarant vidujai besiplėtojančias struktūras, šiame opuse valdoma pasitelkiant orkestrantų gebėjimą muzikuoti. Taigi, atsižvelgimas į atlikėjų psichofizines galimybes pasitarnavo kūrinio sėkmingam išpildymui.
Mano nuomone, spalio 26-ios vakaro koncertas buvo vienas labiausiai įstrigusių atmintyje šių metų „Gaidos“ festivalio renginių. Visi kūriniai buvo įdomūs, patrauklūs, stiprūs savo kompozicija, orkestruote bei išpildymu. Taip pat, prie teigiamo įspūdžio prisidėjo ir rimtas garso dizaino kūrėjų darbas, kurių dėka ŠMC salė praplėtė savo akustines galimybes. Taip pat norėčiau padėkoti už aukštą atlikimo kokybę Klaipėdos kamerinis orkestrui, kuris visus kūrinius grojo be dirigento. Pagrindinius impulsus diktavo violončelių bei pirmųjų smuikų koncertmeisteriai. Tai liudija apie itin gerą susigrojimą bei susiklausymą, darną muzikiniuose sprendimuose, kolektyvo vieningumą. Turiu pažymėti, kad kamerinio orkestro debiutas „Gaidos“ festivalio scenoje buvo tikrai vykęs ir pelnė tiek klausytojų, tiek ir kompozitorių simpatijas. Tad lauksime kitų šios puikaus kolektyvo pasirodymų ir ateinančiuose „Gaidos“ festivaliuose.