Ukrainiečių muzikos ambasadorius

Šiuolaikinės muzikos atlikėjus vienijantis ir kasmet Lietuvos visuomenei naujus vardus pristatantis Lietuvos ansamblių tinklas (LAT) šiemet pasikvietė svečią iš Ukrainos – akordeonininką Romaną Jusipejų (Roman Yusipey), kuris, padedamas mūsų muzikantų, pristatys Ukrainos kompozitorių muziką.
Akordeonininkas Romanas Jusipejus aktyviai bendradarbiauja su įvairiais kompozitoriais, yra atlikęs ne vieną premjerą, inspiravęs naujų kūrinių atsiradimą. Greta koncertinės veiklos R. Jusipejus inicijavo keletą meno projektų, tarp kurių – Accordion Extreme, De Profundis su Sofijos Gubaidulinos kūriniais, ONLY YOUsipey. Susidomėjusi muzikanto veikla nutariau jį pakalbinti. Apie tai, kaip gyvenime atsirado muzika bei ką veiks Lietuvoje, atlikėjas pasakoja Vaidai Urbietytei-Urmonienei.
 
Papasakokite nuo ko viskas prasidėjo?
Man buvo aštuoneri, kai tėvai nuvedė į muzikos mokyklą. Per stojamąjį egzaminą komisija paprašė padainuoti. Pamenu, kad nepraleisdavau pro akis nė vieno dainų rinkinio, viską perskaitydavau labai kruopščiai, labai susidomėjęs. Labiausiai patiko dainos apie meilę, karą ir revoliuciją. Keista, taip mėgau dainuoti, bet kažkodėl mane „atidavė“ mokytis groti akordeonu.
Jums pačiam patiko šis instrumentas, ar tai buvo kažkieno įtaka?
Mano tėtis truputį grojo aordeonu, šis instrumentas jam buvo labai artimas. Todėl tikriausiai nelabai ir turėjau kitų pasirinkimų. Galiu pasakyti, kad jis iki šiol džiaugiasi ir atidžiai stebi mano pasiekimus, o kartais nesusilaiko ir išsako patarimų. Man tai patinka.
Ar nekilo minčių pasukti kitu, ne muzikanto keliu?
Ir taip, ir ne. Po dvidešimties metų grojimo aordeonu aš įgijau antrą profesiją – muzikos žurnalisto. Viskas prasidėjo nuo trumpų linksmų straipsnelių bei asmeninių pamąstymų muzikos akademijos laikraštyje, o baigėsi kasdieniniame Kijevo kultūros apžvalgos leidinyje. Kurį laiką, gal kokius dešimt metų, negalėjau atsakyti į klausimą, ko manyje daugiau – muzikanto ar žurnalisto? Kadangi mano antroji profesija yra tiesiogiai susijusi su muzika, galima sakyti, kad tai yra egzistavimas viename ir tame pačiame pasaulyje.
Kas Jums yra muzika?
Tai džiaugsmas ir vargas, darbas ir poilsis. Pasaulis, kurio trokšta mano siela. Kartais man jis atrodo kaip keistas, visur aplink mane išmėtytas natų kratinys, kurio jau keletą metų negaliu sudėlioti į lentynas. Į savo klausimą, ar mėgstu aš tą muziką, su kuria esu šiuo metu, kartais pats nerandu atsakymo. Bet jei tuo užsiimu, vadinasi ji man brangi ir artima.
Kur studijavote?
Pirmiausiai mokiausi Ukrainos Chersono muzikos mokykloje, vėliau Nacionalinėje P. Čaikovskio muzikos akademijoje Kijeve ir Hanoverio aukštojoje muzikos mokykloje Vokietijoje. Šiuo metu studijuoju Jesensko menų universitete.
O kur šiuo metu gyvenate?
Pastaraisiais metais gyvenu Vokietijoje, Duisburge, mieste prie Reino upės, netoli Eseno. Tai toks pramoninis rajonas, jame gyvena daug užsieniečių iš Rytų ir daug bedarbių. Pačiame miesto centre stovi rožinės spalvos žymiojo Mikelandželo „Dovydo“ skulptūros kopija. Už jo nugaros yra gatvė, kurioje aš ir gyvenu.
Kodėl išvykote iš gimtosios šalies?
Norėjau tęsti savo, kaip muzikanto kelią, tobulėti. Iš dalies norėjau „užbraukti“ praeitą gyvenimą, pradėti visiškai naują, kaip tuomet atrodė, sėkmingesnį ir džiaugsmingesnį. Daug kuo teko nusivilti, daug ir sunkiai dirbti. Negalvokite, dabar aš tikrai nesigailiu dėl to, ką padariau.
O kaip Jūs galvojate, ar vis dėlto verta muzikantams važiuoti į svečias šalis? Kuo svarbus toks skirtingų tautų muzikų bendradarbiavimas?
Kai pirmą kartą atvykau į Hanoverio aukštąją muzikos mokyklą, beveik negirdėjau kalbant vokiškai. Ten daugiausiai studijavo užsieniečiai. Todėl bendravimas ir bendradarbiavimas su kolegomis iš kitų šalių yra neišvengiama patirtis. Vokietijos universitetai skatina geriausius jaunuosius muzikus, skirtingų šalių atstovus, judėti į priekį ir tobulėti. Ten studijuojantys muzikantai kupini energijos, „degančio“ kraujo, noro nuversti kalnus. Būtent Vokietijoje likimas mane suvedė su Lietuvos atlikėjais, nuostabiais muzikantais – pianistu Gintaru Januševičiumi ir smuikininke Ieva Paukštyte. Groti kartu su jais buvo didžiulė laimė. Jie man daug pasakojo apie savo šalį. Todėl su Lietuva, į kurią atvykstu pirmą kartą, galima sakyti, jau esu susipažinęs.
Ar dažnai koncertuojate svečiose šalyse?
Į Vilnių atskrisiu po šiuolaikinės muzikos festivalio Berlyne „Randspiele“, kuriame dalyvauju. Po koncerto Vilniuje išvykstu į Kazachstaną. Esu Alma Atos konservatorijos garbės profesorius. Po to manęs laukia tarptautinis festivalis Ukrainoje, Lvove, kuriame grosiu su orkestru. Vėliau soliniame koncerte atliksiu jaunųjų Rusijos ir Urainos kompozitorių kūrinius. Po to laukia Hamburgas, Londonas, Kijevas... Kartais visa tai man atrodo neįmanoma, bet tai įprasta mano profesijos atstovams.
Paminėjote du atlikėjus iš Lietuvos, bet Vilniuje grosite su Lietuvos ansamblių tinklo muzikantais. Kaip susipažinote? Kaip pradėjote bendradarbiauti? 
Su LAT muzikantais susipažinau 2013 metų sausio mėnesį Berlyne. Ten vyko Vykinto Baltako kamerinės operos „Cantio“ atlikimas festivalyje „Ultraschall“. Jie – fantastiški muzikantai, kurie, galiu drąsiai sakyti, yra svarbi šiuolaikinio europietiško meno dalis. Vienas ansamblio narių – akordeonininkas Raimondas Sviackevičius – apskritai galėtų būti įdomi tema atskiram pokalbiui. Tai, ką jis daro plėtodamas akordeono meną Lietuvoje, kelia susižavėjimą.
2013-ųjų rugsėjį turėjau garbės pirmą kartą Ukrainoje atlikti V. Baltako muziką – Lvove dalyvavau jo nuostabaus Koncerto saksofonui, akordeonui ir kameriniam orkestrui premjeroje. Šių metų balandžio mėnesį mes buvome susitikę Briuselyje, maestro Gidono Kremerio koncerte, į kurį buvome pakviesti. Esu be galo laimingas, kad galiausiai mūsų keliai susikirs ir Lietuvoje.
Papasakokite apie būsimus koncertus Vilniuje
Tai savotiškas urainietiškos muzikos mini festivalis. Viena programa, kurią atliks Lietuvos fortepijoninis trio „Kaskados“, yra sirta XX amžiaus ukrainietiškos muzikos „tėvui“ Borisui Liatošinskiui. Skambės jo paties ir buvusių mokinių kūriniai. Tai visiems žinomų kompozitorių Vitalijaus Hodziatskio ir Osvaldo Balakausko kūriniai bei kompozitoriaus ir violončelininko Zoltano Almashi kompozicija.
Antrajame koncerte pasirodysiu su LAT muzikantais. Sambės viduriniosios kartos kompozitorių Viktorijos Polevos ir Aleksanderio Ščetynskio bei jaunosios kartos kompozitorių Annos Korsun ir Annos Arkušinos kompozicijos. Visi kūriniai, kuriuose skambės akordeonas (programoje jie penki) buvo parašyti specialiai man. Džiaugiuosi galėdamas juos atlikti Lietuvoje.
O kokia šiuolaikinės ukrainietiškos muzikos perspektyva?
Ukrainietiškos muzikos ateitis per individualius kompozitorių ir atlikėjų balsus bei pasaulinių tendencijų prizmę vis stiprėja ir ryškėja, atskleisdama grožį ir šalies savarankiškumą. Šalies, kuri vadinasi Ukraina. Tikiu, kad mūsų muzika nepaliks abejingų visame pasaulyje. O aš, padedamas savo akordeono, pasistengsiu, kad klausytojų vis gausėtų.
Dėkoju už pokalbį
Kalbino Vaida Urbietytė-Urmonienė
Koncertai vyks rugsėjo 18–19 d., 18 val. Taikomosios dailės muziejuje. Daugiau informacijos apie koncertus rasite: www.lithuanian-ensemble.net