Aštuonios liūdesio formos

Aivaras Dočkus 2015-06-01
Kuo gali nustebinti aštuonios dainos Druskininkuose, kai Lietuvos vasaros muzikos festivalių žemėlapyje trenksmingai įrašyti pasaulinio garso vardai ir pavadinimai – Roisin Murphy, „The Chemical Brothers”, Jessie Ware ar „Rudimental”? Pusvalandžio trukmės beveik vien liaudies dainų koncertas net prieš lietuviškos muzikos scenos lyderių dviejų valandų programas atrodo kaip atsitiktinis gitaros stygų brūkštelėjimas gatvės muzikos dienos šurmulyje. O pavadinimas „Liūdnos dainos“ primena susigūžusią našlaitėlę, pamotės išsiųstą į naktinį šokių klubą parnešti užburtosios fleitos. Gyvename pop ir roko legendų, monstrų, dinozaurų, supertalentų, karalių ir karalienių laikais. Lietuviškos popmuzikos (nors ją kažkodėl pasąmoningai norisi aptempti kultinio grupės „Empti” albumo pavadinimo – „estrada” pižama ir pasakyti labanakt) aristokratai nesikuklina nusagstyti save tarpgalaktiniais komplimentais: beveik kiekvienas turas paženklintas nokautuojančiu dvižodžiu „Grand Show“. Vienas skandalais apšerkšnijęs devyngalvis vietinės popindustrijos slibinas kaskart nusikerta galvą, dievagodamasis, kad tokio įspūdingo reginio šalis dar nematė, kita – charizmatiškai nusidainuojanti estrados senbuvė, išlipusi iš skudurinio popso laužų ir staiga persirengusi roko ragana, žiniasklaidos trimitais skelbiasi esanti neginčijama muzikos pilių valdovė. Tokiame grandiozinių renginių ir muzikos istorijos vadovėlių vertų personų užnugaryje tyliai pasirodo projektas, apie kurį nesivargins užsiminti nei riebiausi, nei pusriebiai, nei liesiausi bulvaraščiai, o tirštų televizinių barščių gamintojai atsižegnos per aštuonis šimtus mylių.
 
Tad ką avansu šios vasaros renginiais persisotinusiam, aktyviam „muzikautojui“ gali pasiūlyti į šiuolaikinės akademinės muzikos festivalio „Druskomanija 2015“ programą tarsi haiku – keliomis eilutėmis lakoniškai įtrauktas „Liūdnų dainų“ akustinis koncertas? Jokio vylingai lūkesčius apraizgančio grupės pavadinimo. Tiesiog – Rita Mačiliūnaitė (balsas) ir Marius Salynas (gitara). Tie, kas profesionaliai nardo po lietuviškos „kitokios“ muzikos gelmes arba netausoja pirštų, grodami interneto paieškų programa, lengvai randa nuorodas į šių muzikantų tapatybes. Rita yra teatro spektakliams muziką rašanti kompozitorė, nevengianti iššūkių eksperimentiniuose muzikiniuose projektuose, Marius – taip pat kompozitorius, muzikos prodiuseris, įvairių roko grupių narys. Tik tiek. Paprastiems festivalio prašalaičiams – tai tiesiog muzikantų duetas Druskininkų Mažosios galerijos prieangyje.
 
Klausytojai galerijos kiemelyje pasirenka natūralias pozicijas: kas snobiškai sėdi, kas studentiškai stovėdami gaudo paskutiniuosius saulės lyžtelėjimus. Visus sujungia viena keista smalsumo ir nežinomybės tonacija. Dainininkė ir gitaristas, jaukiai įsitaisydami ant kėdžių virš laiptų, kone galerijos namelio tarpduryje, palieka ištisus horizontus spėlionėms, kas laukia publikos: dainuojamosios poezijos vakaras ar roko baladžių „koveriai“? Nei viena nei kita. Jau pirmosios dainos ekvatoriuje ima ryškėti „Liūdnų dainų“ sumanymo kontūrai – leisti muzikai pačiai sukurti aplinką. Rita Mačiliūnaitė ir Marius Salynas koncertą pradeda lėčiausio tempo, tarsi ant piršto vyniojamo siūlo – pasikartojančios melodijos ir labiausiai hipnotizuojančia programos daina – lietuvių liaudies giesme „Palaisiu pavu”. Ši įžanga idealiai suverpia viso pasirodymo atmosferą. Vokalas nesistengia nieko deklaruoti ir šokiruoti, jis nuteikia subtiliems klausymo atradimams. Gitara klusniai seka paskui, lengvai improvizuodama ir atskleisdama šiuolaikinius senos melodijos atspalvius. Duetas tuščiai nešvaisto žiūrovų laiko ir nevedžioja jų paraštėmis. Ritai ir Mariui iš karto pavyksta atrasti tarpinį skambesį – savotišką laiko tunelį, nutiestą iš tautų folkloro į šių dienų populiariąją muzikos kalbą. Ir, kas svarbiausia, niekur nepataikaujant naujoms srovėms ir madoms, be silikoninių perkrovų. Kinomanai įvardintų taip: istoriniai muzikos klodai atstoja žalią ekraną, o šiuolaikiniai kodai – vaizdo efektus. Taip išsaugomas ir dainų autentiškumas ir jos įgauna naujai įmagnetintus pavidalus.
 
Kitas įdomus momentas, įsibėgėjus antrajam kūriniui – „Lelija”, koncerto „Liūdnos dainos“ pavadinimas pasiteisina visais įmanomais lygmenimis. Žiūrovai pasiduoda ir atsiduoda dueto skleidžiamai nuotaikai, apsižvalgęs pastebi, jog niekas neišdrįsta recenzuoti koncerto šnabždesiu šalia sėdinčiam į ausį, o šypsenos aklinai išbrauktos iš auditorijos repertuaro. Tokia akimirka prašyte prašosi nuotraukos, kurioje išvystumėte kelias dešimtis vienodai gražiai liūdinčių žmonių, užsirakinusių mažuose liūdesio kambarėliuose ir tikrai neketinančių ten įleisti net artimiausių draugų. Pasirodo, liūdesys kartais gali būti žavingas. Labai egoistiškas ir nepaprastai intymus. Atidžiau įsižiūrėjęs į šių trumpam atsiskyrusių klausytojų veidus, išskaitai, kad jie galbūt pavargo nuo tų reklamose išstaugtų epinio mąsto koncertų, kuriuose armijos linksmai linguojančių kiborgų virstų mechaniniu laužu po vienintelio trumpo sujungimo. Tuo tarpu, „Liūdnų dainų“ klausytojai gauna tą beveik išnykusį privatumą, intymumą ir galimybę nuoširdžiai paliūdėti.
 
„Lelija“ (laisvu stiliumi išversta ukrainiečių ir rusų liaudies daina „Pri doline kust kaliny”) prasideda vos girdimu dainininkės šnabždesiu, palaipsniui stiprėja ir auga, pabaigoje įtaigiai pasiekdama nepalaužiamos dainos herojės vidinę būseną. Panašūs virsmai nutinka su draskančiai melodinga rauda „Ne tau” (pakankamai artimas originalui kazokų dainos „Nie dlia tiebia“ vertimas) – nuo lyriško pasakojimo iki ekspresyvaus perspėjimo.
 
Bet būtent „Lelija“ tampa šio mini koncerto simboliu, atskleisdama čia skambančių kūrinių universalumą. Šis universalumas trisluoksnis. Pirmas sluoksnis: visos programos dainos (net bisui atlikta temperamentingoji ispaniška „Sodade“), neprarasdamos nacionalinio išskirtinumo, darniai susilieja į visumą, įrodančią, jog muzikai neegzistuoja kultūros barjerai. Rusų ir ukrainiečių kūriniai skamba taip pat artimai, be jokios distancijos, kaip ir mūsų „Našlaitėlė“ arba „O kai saulutė tekėjo“. Jeigu ne išdavikė kalba, tikriausiai net pagal melodiją nepavyktų atskirti, kurios tautos paveldo dalelė šiurpuliais nusirito per nugarą. „Liūdnos dainos“ – neįtikėtinai kosmopolitinis projektas. Antras sluoksnis: persipynusi ukrainiečių ir rusų istorija aktualiai susikryžiuoja kūriniuose „Ne tau“, „Ivan“ ir jau minėtoje „Lelijoje“. Tiek ukrainiečiai, tiek rusai šiuos kūrinius priskiria savo tautosakai, o ginčai sprendžiami ne karo veiksmais, bet skirtingomis dainų versijomis. Trečias sluoksnis: nori to ar nenori, liūdną kario dalią apdainuojanti „Ne tau“ skaudžiai prisiliečia prie kraujuojančių šiuolaikinio pasaulio žaizdų. Aktualią karo tematiką harmoningai papildo lietuvių liaudies „O kai saulutė tekėjo“ veidrodinis „Ne tau“ atspindys, kuriame atvirą neišvengiamybės ir beprasmės mirties skausmą sumaniai bandoma dangstyti ironija pro sukąstus dantis.
 
Be abejo, muzikantai patiems klausytojams palieka spręsti, kaip interpretuoti tai, kas pulsuoja tarp eilučių ir natų. Galima tiesiog mėgautis liūdnomis dainomis, tarp kurių ir toks roko atšvaitų blykstelėjimas kaip „Našlaitėlė“: liūdesys gali būti... energingas. Dabar jau Mariaus gitara veda, o Ritos balsas seka paskui.
 
Vienas labiausiai intriguojančių paradoksų – Joninių šventei skirtas kūrinys „Ivan“. Tai turėtų būti linksma, trumpiausios metų nakties romantišką svaigulį šlovinanti daina, bet duetas ją interpretuoja priešingai – nuo galvos iki kojų nulyja vienišo žmogaus meilės ilgesio šauksmas. Nusivylimas, mažais žingsneliais pereinantis į priekaištą garbinamoms vertybėms. Slopstantis maldavimas, išsaugantis nedidelę išsipildymo prošvaistę apgaulinguose Joninių burtuose.
 
Absoliučiai pelnytai koncerto pabaigoje Rita Mačiliūnaitė ir Marius Salynas įteikė nedidelį apdovanojimą sau ir savo „liūdėtojams“ – atliko šviežiai sukurtą pirmąją ir kol kas vienintelę autorinę dainą „Liūdnos dainos“. Tai pats tikriausias publikos, koncerto ir naujo kūrinio patikrinimas čia ir dabar. Ir tarsi ekstrasenso spragtelėjimas, kad jau galima išeiti iš liūdesio būsenos. Įvyksta betarpiškas muzikantų ir klausytojų kontaktas, abipusė padėka ir supratimas, kad ką tik visi sėkmingai sugrįžo iš liūdesio planetos. „Liūdnos dainos pas tave ateina, jei širdį sudaužiau, be jos – tau bus lengviau“ – priedainis melodingai ir ironiškai kartu ir pristato ką tik įvykusią kelionę, ir atsisveikina. Elegantiškai išlaipinta iš į liūdesio planetą skraidinusio erdvėlaivio, publika ne tik ploja, bet ir dainuoja lengvai įsimenančius bei visą koncertą įprasminančius žodžius. Dar vienas koncerto atradimas: liūdesys gali būti... linksmas.
„Liūdnų dainų“ pusvalandis Druskininkuose žybtelėjo tarsi trys eurovizinės dainos minutės. Liūdėti buvo galima įvairiausiomis pozomis. Ir liūdėti buvo neliūdna. Tokį kokybišką ir nenuobodų liūdesį Ritos ir Mariaus duetas galėtų pratęsti iki valandos trukmės.