Muzikinių epochų koliažas su LKO

Jau pasibaigus Lietuvos nacionalinės filharmonijos simfoninės muzikos koncertų ciklui, atmintyje iškyla paskutiniai muzikos vakarai, kada orkestrinės muzikos gerbėjai turėjo ne vieną progą pasigerėti nuostabių, klasika virtusių opusų atlikimu bei moderniosios muzikos interpretacijomis. Viena jų – balandžio 29 d. filharmonijos Didžiojoje salėje vykęs jaukus įvairios muzikos koncertas: klausėmės barokinio koncerto, klasikinės simfonijos ir XX a. eklektiškojo avangardo palytėtų orkestrinių pjesių – jas klausytojams pateikė rusų pianistė Anastasia Injushina (gyvenanti Suomijoje), Lietuvos kamerinis orkestras ir jaunosios kartos dirigentas – Modestas Barkauskas.

 

Jau tarytum nusistovėjęs koncerto turinys, kada apsijungia puikiai žinomų klasikų kūriniai ir vis dažniau atliekami pastarojo šimtmečio kūrėjų darbai, atsispindėjo ir šio vakaro programoje. Koncerto pradžioje skambėjo italų kompozitoriaus Luigi Boccherini Simfonija nr. 17, op. 35, A-dur. Šį opusą atlikęs Lietuvos kamerinis orkestras (meno vadovas ir dirigentas Sergejus Krylovas), priešakyje su M. Barkausku, nuteikė išties maloniai. Simpatingas jaunojo dirigento kontaktas su orkestru nuo pat pirmųjų simfonijos taktų puikiai išpildė šviesių, energingą ir kiek bravūrišką šio kompozitoriaus stilių. Be to, nepriekaištingas tikslumas ir muzikinių formų paprastumas atsispindėjo ne vien orkestro griežiamoje muzikoje, bet ir dirigento vadovavime.

 

Labai tikslus ir koncentruotas (be perdėtos pompastikos ir manieringumo) – taip būtų galima apibūdinti M. Barkausko dirigavimą. Jau ne pirmą kartą teko stebėti šio jaunojo muziko pasirodymą su orkestru ir kiekvienas jų savaip žavi. Simfoninio dirigavimo pagrindus įgavęs pas vieną įtakingiausių lietuvių dirigentų – Juozą Domarką (dar visai neseniai, tik 2013 m. baigė simfoninio dirigavimo magistro studijas prof. J. Domarko klasėje), savo dirigavimo patirtį jaunosios kartos dirigentas plečia su įvairiais mūsų šalies orkestrais. M. Barkauskas yra parengęs koncertų su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu, Lietuvos kameriniu, Kauno miesto simfoniniu ir kitais orkestrais. Jo pasirodymus su orkestrais galime stebėti gana dažnai, o vienas jų šįvakar, kuriame sklandus muzikos atlikimo organizavimas buvo išlaikytas visą koncertą.

 

Į sceną žengus pianistei A. Injushinai po keletos akimirkų filharmonijos salę užliejo kone meditacinės baroko dvasios pripildyta Bachų dinastijos muzika. Girdėjome Johanno Sebastiano Bacho (1685–1750) Koncertą klavyrui ir styginiams nr. 2 E-dur bei jauniausiojo jo sūnaus Johanno Christiano Bacho (1735–1782) Koncertą fortepijonui ir styginiams op. 7, nr. 5 Es-dur. Beje, pirmiausia skambėjo jaunesniojo, J. Ch. Bacho, opusas. Ir nors šis kūrinys jau savaime transliuoja lengvą ir grakštų klasicizmo estetikos skambesį, jame dar justi barokinei muzikai būdingų riturnelių struktūros elementų ir tematinių kontrastų.

 

Klausant abiejų kompozicijų, visapusė atlikimo kokybė ir įtaigumas labiau išryškėjo J. S. Bacho koncerte. Dar atliekant pirmąjį kūrinį, kiek kuklus ir švelnus pianistės A. Injushinos skambinimas, atrodė, gali tapti monotonišku ir tiesiog nublankti tolimesnėje programoje. Tačiau  nuo pat pradžių užsimezgęs tvirtas polifoninis ryšys tarp solistės ir orkestro iki paskutinių akordų buvo išlaikytas visame antrajame koncerte. Čia fortepijonas pasižymėjo kur kas sodresniu ir gilesniu skambesiu. Tai buvo tarsi tvirtas, ramus ir tolygus žingsniavimas, lydimas subtilaus styginių pritarimo – toks pat kaip antroji šio koncerto dalis Siciliano, lėtu tempu ir iškilminga nuotaika, įkūnijanti seną itališką šokį. Kraštinės koncerto dalys pasižymėjo nuolatiniu tematiniu vystymu ir puošniais barokiniais melodikos vingiais, kuriuos į bendrą polifoninį piešinį meistriškai suvedė abi – fortepijono ir orkestro muzikinės linijos.

 

Ir čia, vėlgi, verta pagirti ne vien solistės, bet kruopštų orkestro ir dirigento darbą. Ilgą ir gražią patirtį sukaupęs Lietuvos kamerinis orkestras savo repertuare ne vieną dešimtmetį griežia įvairiausius baroko ir klasicizmo meistrų kūrinius, tarp jų vienas pagrindinių susidomėjimo centrų – žymiojo J. S. Bacho kūrybinis palikimas (taip pat ir instrumentiniai koncertai, kurių vieną skambant girdėjome ir šį vakarą). Puiki stiliaus pajauta, orkestro patirtis ir įdirbis tą vakarą kalbėjo už save, o jaunojo dirigento M. Barkausko pasirengimas stoti prie šio kolektyvo, trumpai tariant, atrodė toks pat rimtas ir užtikrintas.

 

Tokiais pat žodžiais būtų galima apibrėžti ir koncerto pabaigoje skambėjusius kūrinių atlikimus: JAV kompozitoriaus Aarono Jay Kerniso (g. 1960) „Musica Celestis“ („Dangiška muzika“) styginiams ir lenkų kompozitoriaus Wojciecho Kilaro (1932–2013) „Orawa“ styginių orkestrui. Nors šios  kompozicijos, greta pirma atliktų kūrinių, rodėsi ne tokios tinkamos, tačiau neblogai derėjo koncerto pabaigai ir buvo itin šiltai sutiktos publikos.

 

Pirmu įspūdžiu melodinga ir lyriška iš trapios minimalizmo tėkmės išausta pirmoji pjesė spinduliavo tikrai „dangiška muzika“. Bent jau tokį įspūdį suteikė ramią, nesudėtingą melodiją beveik perregimai griežiantys styginiai. Tik antroje kūrinio dalyje nuosekli dinaminė plėtotė ir, regis, nenutrūkstama pasikartojanti melodika išsiveržė į „sunkesnės muzikos“ medžiagą: labiau pabrėžiant žemuosius orkestro instrumentus, gausu pasažų ir nepastovių ritminių akcentų pripildyta kūrinio tėkmė kilo iki aukščiausiais smuikų registrais atliekamų tąsių klasterių muzikos. Tokios susipynusių stilių atošvaitos šioje kompozicijoje iškarto susišaukė su paskutiniuoju kūriniu – W. Kilaro „Orawa“. Nuo tarytum aukštai plevenančių dangiškų garsų (nors kartais ir ne tokių lengvų) iki žemiško Lenkijos gyventojų šventės vaizdo, kurį būtent tokia nuotaika perteikė „Orawa“ atlikęs orkestras. Žaisminga, dar kūrinio pradžioje pasirodžiusi  šokinė melodija tapo pagrindiniu kūrinio plėtojimo elementu, o aktyviai griežęs orkestras ją išaugino į stebėtiną kulminaciją. Minimalizmo ir ne ką mažiau šaižių sonorizmo sąskambių prisodrinta kompozicija suskambo stipriau nei vien styginių orkestro, nors tam neprireikė nei pučiamųjų nei timpanų.

 

Tiksliai ir koncentruotai, nuo koncerto pradžios iki paskutinio kūrinio buvo dėliojamas muzikinis koliažas. M. Barkausko vedamas orkestras vakaro pabaigai sukūrė tikrą šventės viesulą. O į šią muzikinę šventę, akivaizdu, įsijungė ne vien atlikėjai bet ir juos audringais aplodismentais palydėjusi publika.