Pirmieji rečitaliai. Pasivaikščiojimas kojomis neliečiant žemės

Ir kas šiandien galėtų kategoriškai teigti, kad kanklėmis tik liaudies dainas kankliuoti? Šis mitas jau seniai sugriautas, jį paneigė ir Lina Žilinskaitė (prof. Linos Naikelienės kanklių klasės, II kurso studentė), balandžio 29 d. vakarą Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Juozo Karoso salėje paskambinusi rečitalį. Kankliuoti pradėjusi dar septynerių, Lina netrukus pradėjo reikštis ir koncertinėje veikloje. Per šį laikotarpį ji spėjo išgarsėti pasiekimais respublikiniuose bei tarptautiniuose konkursuose, festivaliuose bei suformuoti ir savitą interpretacinį braižą. Jo dėka šiai, nuo mažų dienų atlikėjos keliu atkakliai žengiančiai muzikei pavyksta originalumu palytėti ir skambinamus įvairios stilistikos opusus.
 
Minėtam rečitaliui Lina parengė neįprastai spalvingą, aranžuotėmis ir originaliais arfos veikalais grįstą programą: nuo Georgo Friedricho Händelio iki Claude‘o Debussy ar Vidmanto Bartulio opusų. Tačiau ir dar –  koncerto pradžioje laukė staigmena: programą atlikėja pradėjo savo pačios kurta kompozicija. Pokalbyje Lina prisipažino, kad jai niekada nesisekė kurti. „Kartą, vasarą improvizuodama populiaria tema, nuklydau labai toli. Pagrojau iki tol man nepažįstamą kūrinį, tačiau antrą kartą jo atlikti nepavyko. Prireikė metų, kad šiandien ir vėl galėčiau jį paskambinti“. Štai tokiu būdu ir gimė pirmasis Linos kūrinys. Minimalistiniu stiliumi parašyta kompozicija „Pasivaikščiojimas kojomis nesiekiant žemės“ leido atskleisti nepaprastai švelnų kanklių skambesį: virtuoziniai arpeggio ir išryškėjusios lietuvių liaudies melodijų intonacijos priminė pirminę muzikavimo kanklėmis idėją – skleisti tautinę muziką sykiu žengiant profesionalumo link. Linos Žilinskaitės kūrinys, akivaizdu, apjungė abu minėtus aspektus.
 
Koncerte taip pat dalyvavo ir atlikėjos sesuo, smuikininkė Rasa Žilinskaitė, su kuria Lina yra parengusi didelę populiariosios muzikos programą. Seserys atliko amerikiečių kompozitoriaus Johno Williamso temą iš filmo „Šindlerio sąrašas“. Įdomu tai, jog pačių merginų aranžuotė toli gražu nepriminė primityvios filmo takelio melodijos. Atliekama smuiko ir kanklių dueto, ši tema suskambo nauju tembriniu ir prasminiu deriniu, primindama subtilų romantinį preliudą.
Svarbu paminėti, jog koncerte Lina pademonstravo ir puikius vokalinius sugebėjimus, drauge su seserimi atlikdama Vidmanto Bartulio kompoziciją balsui ir orkestrui, adaptuotą kanklėms, „Muzika“.  
 
Ne paslaptis, jog kanklės gana tylus instrumentas, todėl neretai akompanuodamas fortepijonas užgožia švelnų jų skambesį. Šįkart nutiko priešingai - pianistės Marijos Mirovskajos dėka skaidrus ir saikingos dinamikos fortepijono akompanimentas padėjo išryškėti matiniam kanklių tembrui. Šis puikus duetas maloniai nustebino atlikdamas du kūrinius: Händelio Koncertą arfai ir orkestrui, op. 4, Nr. 6 B-dur, bei Vaclovo Paketūro Koncertą kanklėms ir liaudies instrumentų orkestrui. Pirmasis – jau klasikiniu kanklių repertuare tapęs opusas buvo atliktas nepriekaištingai. Puikiai išlaikytas dinaminis ir tembrinis balansas, stiliaus pojūtis ir ansambliškumas priminė: gal ne be reikalo kankles kartais vadiname lietuviška arfa? Linos Žilinskaitės rečitalis, buvo viena tų retų galimybių įsitikinti plačiomis šio lietuvių liaudies instrumento galimybėmis.
 
Tuo tarpu Paketūro Koncerto interpretavimas patvirtino, jog pelnytai pastarasis opusas užima bene svarbiausią vietą ir yra kone dažniausiai atliekamas stambios formos kūrinys koncertiniame kanklių repertuare. Vertėtų prisiminti, jog tai buvo antrasis tokios formos lietuvių kompozitoriaus kūrinys kanklėms apskritai, harmonijos aspektu gerokai pralenkęs pirmąjį, sukurtą liaudies instrumentų patriarcho Jono Švedo. Nors vėliau ir buvo sukurta nemažai koncertinių opusų kanklėms, ko gero nei vienam populiarumu ir brandumu nepavyko prilygti Paketūro veikalui. Meistriškai parašyta kompozicija leidžia maksimaliai išnaudoti visas instrumento galimybes, atsiskleisti atlikėjo technikai bei fantazijai. Akivaizdu, temperamentingas Linos Žilinskaitės atlikimas abejingų nepaliko: suskambus paskutiniams koncerto akordams pasigirdo audringi publikos aplodismentai.
 
Atlikdama prancūzų impresionisto Claude‘o Debussy etiudą „Daktaras Gradus ad Parnassum“ iš siuitos fortepijonui „Vaikų kampelis“, Lina dar kartą įrodė, jog kanklėmis galima paskambinti net pačią sudėtingiausią, fortepijonui skirtą muziką. Šią žėrinčią kompoziciją, kuri, beje, pažįstama ir iš aranžuočių gitarai, muzikė perteikė maksimaliai artistiškai. Paradoksalu, tačiau švelnus kanklių tembras Debussy kūriniui suteikė neįprasto žavesio, netikėtai švelnių spalvų ir tarsi simboliškai perteikė garsioje lotyniškoje frazėje – Gradus ad parnassum – glūdinčią mintį: ryžtingai ženk link užsibrėžto tikslo, link aukštumų. Akivaizdu, jog kanklininkei šie žingsniai buvo lengvi, lyg pasivaikščiojimas kojomis nesiekiant žemės... ir vargu ar gali būti kitaip, jei tie žingsniai į „Parnasą“ teikia didžiausią laimę? „Svarbiausia džiaugtis gyvenimu. Muzika, galimybė skambinti tavęs atėjusiems pasiklausyti žmonėms. Tai man teikia didžiausią džiaugsmą“, – mintimis dalinosi jaunoji muzikė.