Groti – (ne)klysti – džiaugtis

Tradicija tapęs Baltijos aukštųjų mokyklų fortepijoninės muzikos festivalis šių metų pavasarį surengtas jau tryliktąjį kartą. Festivalio istorija siekia net tris dešimtmečius. Vienas šios ilgametės istorijos pradininkų – Klaipėdos universiteto Menų fakulteto profesorius Stanislovas Žilevičius prisimena, kad šios muzikų kelionės į Baltijos šalių aukštąsias mokyklas prasidėjo dar 1984 m. Tuomet bendrojo fortepijono dėstytojai vykdavo į metodines konferencijas, kuriose aptardavo studentų atlikėjų muzikinio lavinimo ypatumus. Dauguma Lietuvos profesorių aukštesnes kvalifikacijas įgydavo Sankt Peterburgo (tuomet Leningrado) konservatorijose. Kai kurie nuspręsdavo vykti kur kas arčiau – į Rygą ar Taliną. Šių pedagogų susitikimų metu tik vienas kitas studentas paskambindavo fortepijonu. Tokie jaunųjų muzikų pasirodymai dar neturėjo koncertinės potekstės. Profesoriaus Žilevičiaus teigimu, ilgainiui tokių metodinio pobūdžio išvykų metu Baltijos akademijų dėstytojams kilo idėja šias konferencijas pakeisti diskusijomis ir pirmenybę teikti bendrojo fortepijono studentų pasirodymams, suteikiant galimybes dalyvauti net keliuose koncertuose. Nuspręsta pradėti organizuoti fortepijoninės muzikos festivalį. Nuo 9-ojo dešimtmečio iki šių dienų, festivalis rengiamas (su pertraukomis) kas dvejus metus vis kitoje Baltijos aukštojoje mokykloje.
 
2013 m. festivalį globojusi Estijos muzikos ir teatro akademija šiemet estafetę perdavė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Bendrojo fortepijono katedrai.Jaunieji muzikai iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos turėjo galimybę skambinti laisvai pasirinktus fortepijoninius opusus net keturiuose kovo 19–21 d. Vilniaus mieste surengtuose koncertuose. Pasirinktos festivalio erdvės – Vilniaus paveikslų galerija, LMTA Didžioji ir Juozo Karoso salės.
 
Festivalio atidarymo koncertas, kaip ir pridera, vyko ypatingoje erdvėje – Vilniaus paveikslų galerijoje (Chodkevičių rūmuose). Nepaprasta aura alsuojančioje kamerinėje aplinkoje grojo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Bendrojo fortepijono katedros studentai, o sveikinimo žodį tarė LMTA Muzikos fakulteto dekanė, profesorė Aušra Motuzienė bei LMTA Bendrojo fortepijono katedros vedėjas, profesorius Leonidas Melnikas, pasidžiaugę ilga festivalio tradicija bei gražiu Baltijos aukštųjų muzikos mokyklų bendradarbiavimu.
Nors pirmajame XIII Baltijos muzikos akademijų studentų fortepijono festivalio koncerte dalyvavo tik aštuoni pianistai, tačiau jų programoje skleidėsi įvairiausi muzikiniai atspalviai. Galima buvo pastebėti studentų polinkį rinktis emocingus ispaniškosios tradicijos kūrinius, pasižyminčius karštu temperamentu bei efektingumu – tai ir choro dirigavimo I kurso studentės Dalios Krapavickaitės (lektorės Jūratės Tamulėnienės klasė) skambintas kubiečio Ernesto Lecuona‘os „Malaguena” – ypatingo, ryškaus charakterio (kurio atlikėjai galbūt kiek ir pristigo) kūrinys, ir dainavimo specialybės III kurso studentės Eglės Šlimaitės (doc. Melitos Diamandidi klasė) Enriques Granados „Ispaniškasis šokis” nr. 5, ir koncerto finalui palikta Alberto Ginasteros Sonatos nr. 1, op. 22 IV dalis Ruvido ed ostinato, kurią atliko I kurso kompozicijos specialybės studentas Kristupas Bubnelis (doc. Jolantos Patamsienės klasė). Visi šie kūriniai turėjo lengvai atpažįstamą ispaniškos muzikos charakterį, koncertui įnešusį lengvą egzotikos dvelksmą. Džiugu, kad skambėjo ir lietuvių kompozitorių muzika: Vytauto Barkausko pjesę paskambino I kurso smuiko specialybės studentas Konradas Levickis (lekt. Janinos Puodžiukienės klasė), po kurios taip pat atliko ir Johanno Sebastiano Bacho–Sergejaus Rachmaninovo Žigą iš Partitos smuikui solo nr. 3 E-dur. Jau ne pirmą kartą ryškius ir gana sudėtingus lietuvių modernizmo autorių kūrinius atlikti renkasi muzikos teorijos ir kritikos specialybės ketvirtakursė Brigita Jurkonytė: šįkart ji skambino Juozo Gruodžio „Dvi pjeses” ir kontraversiškojo Vytauto Bacevičiaus „Liūdną dainą”, op. 56. Gana sudėtingas kompozicijas pasirinko ir I kurso muzikos teorijos ir kritikos studentė Akvilė Laugalytė, skambinusi XX a. pradžios kompozitoriaus, inovatoriaus Aleksandro Skriabino Etiudą, op. 8, nr. 5 E-dur, bei II kurso kompozicijos studentė Monika Zenkevičiūtė, šiam koncertui paruošusi dvi Arthuro Honeggerio pjeses – „Ravelio atminimui” ir „Preliudą”.
 
Žvelgiant į aptartą repertuarą pastebima, kad dauguma studentų rinkosi XX a. pirmosios pusės muziką – galbūt todėl, jog ji žavi savo spalvingumu ir sugeba itin organiškai sujungti estetinį ir originalųjį matmenis, pasižymi ryškiu pianistiniu stiliumi. Kita vertus, galbūt tai atspindi ir bendras LMTA gajas fortepijono studijų repertuaro tendencijas. Vien dėl tokios koncerto kūrinių krypties, išsiskyrė II kurso vargonininko Vladimiro Grudino atliktas Henricho Scheidemanno „Maskaradas” – rafinuotai žaisminga baroko epochos kompozicija.
Antrasis festivalio koncertas įvyko LMTA Juozo Karoso salėje. Esant plačiam dalyvių iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos būriui, natūralu, kad organizatoriai pateikė ir margaspalvę vakaro programą. Skambėjo ne vienas Domenico Scarlatti, Aleksandro Skriabino, Dmitrijaus Šostakovičiaus opusas. Pasirinktos ir klasikų kompozicijos: KU muzikos pedagogikos I k. studentė Milda Vitartaitė (doc. Janinos Neniškytės Lyvens klasė) priminė visiems gerai žinomos Wolfgango Amadeus Mozarto Fantazijos d-moll netikėtų kontrastų grožį, o Estijos muzikos ir teatro akademijos muzikologijos II k. studentas Ralfas Kinkas (doc. Ados Kuuseoks klasė) klausytojus nustebino giliu ir muzikinio intencionalumo atžvilgiu „išlaikytu“ Ludwigo van Beethoveno Sonatos Es-dur, op. 7 pirmosios dalies atlikimu. Įsimintinas buvo ir Jāzepo Vītolo Latvijos muzikos akademijos kompozicijos I k. studentės Margaritos Gapčenko (prof. Normundo Vīksnes klasė) pasirodymas. Jaunoji muzikė įtaigiai įprasmino ne tik čigoniškų aistrų persotintą, bet ir lyrinį Ferenco Liszto Vengriškosios rapsodijos Nr. 5 e-moll pradą.
 
Trumpam atitrūkti nuo įtempto itin sudėtingų fortepijoninių kompozicijų klausymo publikai padėjo ramybe dvelkiantys, lietuviškos idilijos vaizdinius kuriantys Mikalojaus Konstantino Čiurlionio opusai: „Dvi pjesės“, op. 6, Preliudas Fis-dur ir Noktiurnas cis-moll, kuriuos paskambino KU muzikos pedagogikos II k. studentė Aleksandra Charina (prof. Tatjanos Romaškinos klasė). Tęsiant Čiurlionianos liniją, savo turiniu ir interpretacija analogiškas buvo muzikos pedagogikos KU II k. studentės Gretos Reliugaitės (prof. Stanislovo Žilevičiaus klasė) atliktas Giedriaus Kuprevičiaus „Preliudas Čiurlionio atminimui“. Tą vakarą nuskambėjo ir dar vienas lietuvių autoriaus kūrinys – Vytauto Montvilos „Saulės spindulys”, kurio modernią muzikinę kalbėseną įtaigiai atskleidė LMTA choro dirigavimo II k. studentas Mantvydas Drūlia (prof. Aušros Motuzienės klasė).
 
Nebūtų klaidinga konstatuoti, kad šiame koncerte publikos dėmesį itin patraukė polifoninės muzikos pavyzdžiai. Vertinimus buvo galima išgirsti ir neoficialiose muzikų diskusijose. Patys festivalio dalyviai susižavėjo Latvijos muzikos akademijos garso technologijų I k. studentės Karīnos Ķemere (doc. Vitos Vēriņos klasė) gebėjimu Johanno Sebastiano Bacho Tokatos e-moll polifoninėje medžiagoje pasiekti tinkamą balsų dinaminį balansą. II k. Vargonų specialybės studentas Vladimiras Grudinas taip pat pademonstravo savo profesionalų senovinės muzikos specifikos suvokimą, skambindamas Nežinomo autoriaus šokinę Siuitą klavyrui.
 
Paskutinę festivalio dieną pradėjo rytinis koncertas, kuriame daugiausiai klausėmės fortepijoninių duetų. Tai buvo Lietuvos aukštųjų muzikos mokyklų – LMTA ir Klaipėdos universiteto studentų pasirodymai. Atlikėjai specializuojasi muzikos pedagogikoje, muzikos teorijoje bei choro ir simfoniniame dirigavime; kitaip tariant, tai tokios specialybės, kuriose fortepijonas yra pirmaeilis, t.y. vienintelis instrumentas, kuriuo grojama, ir nereikia balansuoti tarp savojo instrumento bei bendrojo fortepijono dalykų, tad studentai gali skirti pakankamai laiko tobulinti techniką ir artistiškumą. Be to, šiose studijose fortepijono disciplina yra naudinga ir reikalinga savo srities profesiniams įgūdžiams (tuo tarpu kai kitų instrumentų atlikėjams bendrasis fortepijonas realiai apčiuopiamos naudos neturi ir dažnai yra koneveikiamas už tai, kad tik atima laiką, kurį galima būtų skirti specialybės instrumentui...). Taigi šeštadienio koncerte, kurį padovanojo motyvuoti ir jaučiantys skambinimo poreikį studentai, išgirdome aukšto lygio programą, kurioje dominavo XX a. opusai.
Džiugu, kad mūsiškiai studentai nenusigręžia nuo lietuviškos muzikos: rytiniame koncerte skambėjo romantiškos Mikalojaus Konstantino Čiurliono miniatiūros, impresionistiškai vaizdingos Stasio Vainiūno ciklo „Gimtinės pievos“ dalys „Auštantis rytas“ ir „Liūtis“ – atl. Dovilė Kirdaitė bei Imantas Šimkus (LMTA) bei modernios, konstruktyvistinės Vytauto Barkausko kompozicijos – Variacijos dviem fortepijonams bei trys dalys iš ciklo „Žiema“ – jas atliko Akvilės Laugalytės ir Lauros Svirskaitės duetas (LMTA) bei Aleksandros Charinos ir Alinos Stonaitytės tandemas (KU)). Skirtingos stilistikos buvo ir XX a. užsienio kompozitorių opusai – Franciso Poulenco Sonata dviem fortepijonams – atl. D. Kirdaitė ir I. Šimkus –, Sergejaus Rachmaninovo „Rusų daina“ iš Šešių pjesių dviem fortepijonams, op. 11 – atl. Greta Reliugaitė ir Goda Čaraitė (KU) bei žaismingai nuteikianti Edwardo MacDowello „Vasaros nuotaika“ – atl. Akvilė Laugalytė (LMTA, lekt. Jūratės Tamulėnienės klasė). Drąsiu išradingumu nustebino KU studenčių duetas, minėtą Sergejaus Rachmaninovo opusą bei „Rytą“ iš Edvardo Griego siuitos „Peras Giuntas“ atlikęs gamtos garsų fone – skambant fortepijonui, specifinę raminančią nuotaiką kūrė paukščių čiulbėjimo ir miško garsų fonogramos; tai paįvairino romantinę muziką, nuskambėjusią naujai, ir tarsi suteikė jai terapinio pobūdžio užuominą.
 
Bendrojo fortepijono dalykas taip pat suteikia galimybę plėtoti ansamblinio muzikavimo tradiciją – tai įrodė koncerte dalyvavę keturi duetai. Apskritai vienas iš šios disciplinos privalumų yra nemaža mokymosi turinio įvairovė ir laisvė, kurių dėka susipažįstama su plačia amplitude stilistiškai ir techniškai skirtingos muzikos. Be to, bent jau LMTA bendrojo fortepijono dėstytojai dažnai atsižvelgia į studentų pageidavimus ir poreikius, tad yra nemažai galimybių rinktis repertuarą pagal savo interesus ir polinkius. Ansamblinis grojimas taip pat yra skatinamas katedros dėstytojų, kurie kartais patys ir inicijuoja studentų muzikinį bendradarbiavimą. Iš tiesų studentams, kurie negroja kitu instrumentu, tai yra galimybė prisiliesti prie muzikos visai kitokiu aspektu – ne teoretiko, kūrėjo ar vadovo-dirigento, o atlikėjo, kas padeda suprasti atlikėjus profesionalus ir grojimo subtilybes, pažinti instrumento galimybes bei, muzikuojant dviese, patirti grojimo kartu džiaugsmą.
Kitokia buvo festivalio finalinio koncerto programa: jame grojo nemažai latvių (4) bei estų (2) studentų, o repertuarą sudarė vien soliniai kūriniai. Tačiau tendencijos pastebimos tos pačios: specialybės požiūriu, klausėmės atlikėjų, kuriems fortepijonas yra vienintelis instrumentas – tai muzikologijos, kompozicijos, dirigavimo, muzikos pedagogikos ir garso technologijų studentai. Repertuaro atžvilgiu vėlgi vyravo XX a. kompozicijos su romantinės muzikos (Fryderyko Chopino, Sergejaus Rachmaninovo, Franzo Schuberto) intarpais. Dalyviai neretai skambino gimtosios šalies kompozitorių opusus: latvių studentai padovanojo galimybę išgirsti Alfrēdo Kalniņio, Georgo Pelēcio, Rihardo Dubros, Jurio Karlsono, Jānio Ivanovo pjeses, o svečias iš Estijos Ralfas Kinkas paskambino Heino Ellerio preliudus. Mūsiškiai atlikėjai taip pat nevengė lietuviškų kompozicijų: klausėme ne tik populiarių M.K. Čiurlionio preliudų ar Giedriaus Kuprevičiaus „Preliudo Čiurlioniui atminti“, bet ir ypač retai atliekamų kūrinių – Antano Račiūno „Baladės“ – atl. Brigita Jurkonytė (LMTA) ar Alvido Remesos „Stigmos“ – atl. Jonė Girdzijauskaitė (LMTA, asist. Gabijos Rimkutės klasė). Tokia koncerto programa liudija, kad  bendrojo fortepijono dalyko studentai atlieka ne vien tradiciniam repertuarui priskiriamus kūrinius, tačiau aktyviai domisi ir modernia muzika – iš tiesų ši disciplina dėl laisvesnio mokymosi turinio pobūdžio ir atsižvelgimo į studentų poreikius yra papildoma galimybė pasigilinti, praplėsti žinias apie XX amžiaus kūrybinį palikimą. Modernios muzikos populiarumas repertuare rodo sąmoningą ir kryptingą domėjimąsi ja, o taip pat – atlikimo drąsą, nes šiuos kūrinius paveikiai interpretuoti sunkiau nei dažnai girdimus tradiciškesnius opusus. Analogiškai domėjimasis savo krašto kompozitorių kūryba – kurios didelė dalis dažnai tiesiog dulka bibliotekų lentynose – yra ypač sveikintinas reiškinys, pirmiausia pačiam atlikėjui praplečiantis gimtosios šalies muzikinės kultūros suvokimo lauką ir gylį; antra, tai galimybė sudominti publiką ir populiarinti mažiau žinomų kūrėjų darbus – žinoma, jei kūrinys atliekamas kokybiškai. Tačiau šiame festivalyje kokybės stoka skųstis negalėjome: visi dalyviai skambino meniškai brandžiai, kai kurie savo virtuoziškumu galbūt galėtų netgi varžytis su fortepijono specialybės studentais. Tai rodo ypač atsakingą požiūrį į muzikos atlikimą – festivalio dalyviams bendrojo fortepijono dalykas nėra tik dar viena šalutinė, nereikšminga disciplina, tai artistinės raiškos tobulinimo ir kartu – profesionalui reikalingų žinių pagilinimo galimybė.
 
XIII Baltijos muzikos akademijų fortepijoninės muzikos festivalis sulaukia vis daugiau dalyvauti norinčių studentų. LMTA Bendrojo fortepijono katedros vedėjo, profesoriaus Leonido Melniko nuomone, tai puiki proga, fortepijonu skambinantiems kitų specialybių muzikantams, realizuoti save scenoje. Muzika negali skambėti vien tik akademijų auditorijose ir būti atliekama tik dviems, studento pasiklausyti atėjusiems dėstytojams. Atlikimo menas privalo skleistis platesnėse erdvėse, gausesnei publikai. Na, o vienas iš šio ilgamečio festivalio amžininkų, Latvijos muzikos akademijos profesorius Jānis Matulis pabrėžė, kad „šiuose koncertuose savo programas pristato tik geriausi bendrojo fortepijono katedrų studentai, kurie tobulinimosi fortepijoninės muzikos atlikimo srityje nenustumia į šalį“. Specialių perklausų metu atrinkti jaunieji muzikai į festivalio koncertų scenas įžengė jau kaip nugalėtojai. Pasibaigus prieš festivalį rengiamam konkursui, dalyviai jau neturėjo kovoti dėl išlikimo. Jiems svarbiausia tapo koncentravimasis į savo atliekamų fortepijoninių opusų interpretacijas. O tai yra viena iš priežasčių, kuri festivalį paverčia tikra, draugiškoje atmosferoje įgyvendinama Baltijos jaunųjų muzikų švente.