Ar tai būtų koks televizijos kanalas, ar fone skambantis žinių radijas, lūžtantis nuo komentarų apie ką tik praėjusius Seimo rinkimus, žmonėms reikia bruzdesio, kuris neleistų jiems pasijusti vieniems. Šveicarų režisieriaus Jano Gassmano dokumentiniame filme „Europa, ji myli“ (Europe, she loves 2015) keturiuose miestuose – Dubline, Taline, Salonikuose ir Sevilijoje – gyvenančios skirtingos poros susiduria su savo kasdienybės problemomis. Sevilijoje ir Salonikuose iš televizijos skamba valstybinių institucijų debatai ir sukilimų kalbos.

Prieš Sovietų Sąjungos žlugimą Rumunijoje buvo keturi šimtai kino teatrų, šiuo metu dėl išgyvenimo kaunasi maždaug trisdešimt. „Dacia Panoramic“ yra vienas iš tų nedaugelio teatrų, kiekvieną dieną stengiantis pritraukti kino mylėtojus. Režisierius Alexandras Belcas antrajame savo dokumentiniame filme „Cinema, mon amour“ (2015) pagrindiniu veikėju pasirenka teatro vadovą Viktorą Purice, trisdešimt metų paaukojusį „Daciai“  ir vis dar besiviliančiam kino teatro sėkmės sugrįžimu.

„Mes tai darome dėl savo žmonių,“ – kalba vienas iš trijų pagrindinių filmo „Kino keliautojai“ (The Cinema Travellers, 2016) veikėjų Bapu, kiekvienais metais sezonui atidarydamas kino teatrą, į kurį nemokamai pažiūrėti filmų bėga kaimo vaikai. Šiais metais Kanų kino festivalio programoje „Kanų klasika“ pristatytas debiutinis Indijos režisierių Shirley Abraham ir Amito Madheshiya‘os pilnametražis filmas, sulaukė „Auksinės akies“ specialaus paminėjimo bei šiais metais atidarys Tarptautinį Vilniaus dokumentinių filmų festivalį.

Kai prieš einant į filmą tarp tavo pažįstamų feisbuko srautuose šmėsteli tokios frazės kaip „geriausia metų komedija“, „vienas geriausių metų filmų“, „būtina pamatyti“, pradedi galvoti: arba kūrinys iš tiesų yra kažkuo ypatingas, arba dauguma šių žmonių tiesiog nori pasiduoti masinei nuomonei ir pareikšti, kad ir jie turi gerą skonį kinui. Todėl dar prieš užgęstant kino teatro šviesoms į „Tonį Erdmaną“ (Toni Erdmann, 2016) žiūrėjau kiek nepatikliomis akimis.

Iš šių metų San Francisko filmų festivalio „SF DocFest“ programos galima daryti prielaidą,  jog ne visi festivalio filmai turi aukštą meninę vertę, tačiau temų aktualumu jie veikia labai stipriai. Norisi pabrėžti, kad temos – šokiruojančios ir dažnai tokios, apie kurias garsiai nenorima šnekėti. Filmas, kurį ruošiuosi pristatyti, tai ne vienos šeimos tragedija, tai viso Niutauno miestelio, esančio Amerikoje, Konektikuto valstijoje, skausmingas atsitikimas. 2012 m. gruodžio 14 d. Adamas Lanzas namuose į galvą nušovęs savo motiną, nuėjo į pradinę mokyklą „Sandy Hook“ ir joje nušovė 20 mažamečių vaikų ir šešis mokyklos darbuotojus bei nusišovė pats.

Birželio 2–16 d. San Franciske vykusio dokumentinių filmų festivalio „SF DocFest“ programoje buvo keli tikrai išskirtiniai filmai, apie kuriuos verta papasakoti. „SF DocFest“ yra kasmetinis dokumentino kino festivalis, žiūrovus kviečiantis nuo 2001-ųjų. Tai dviejų savaičių filmų programa, kurioje San Francisko nekomercinio kino teatrų ekranuose žmonės gali išvysti keliasdešimt naujausių Amerikos kūrėjų dokumentinio žanro filmų. Festivalyje matytas Tracy Droz Tragos režisuotas filmas „Abortas: Istorijos papasakotos moterų“ (Abortion: Stories Women Tell, 2016) dar ilgą laiką neapleido mano minčių ir sukėlė daug klausimų, kuriais norėčiau pasidalinti ir ieškoti atsakymų kartu.

Artėjant Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimui, į Lietuvą skaityti pranešimo grįžta ir garsi mūsų šalies Holivudo aktorė – Ruta Lee. Nors pašnekovė atvirai sako, jog dar nežino, ką pasakos „tam jaunimui“, ji nekantriai laukia kelionės į Lietuvą. Ir dalinasi savo prisiminimais apie Lietuvą, šeimą ir, žinoma, kelią, kurį teko nueiti, siekiant savo svajonės tapti aktore. 
Su aktore jos namuose Los Andžele, Kalifornijoje, kalbėjosi Brigita Kulbytė.