Kinas

 

Nepakartojama būtybė Tilda Swinton

Ieva Šukytė 2017-09-30
„Karavadžas" (1986)

Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje pristatoma programa „Pasimatymai su Tilda", atskleidžianti aktorės Tildos Swinton įvairiapusiškumą ir rodanti darbus dokumentinio kino srityje. Šią proga kviečiame atrasti netikėtumų pilną aktorės biografiją ir susipažinti su aktorės vaidmenimis, sukurtais autoriniame ir komerciniame kine. 


 

„Kodėl mums nesukūrus filmo apie Johną?

Ieva Šukytė 2017-09-26
„Metų laikai Kensi: keturi Johno Bergerio portretai"

Vilniaus dokumentinių filmų festivalis šiais metais rodo specialią programą „Pasimatymai su Tilda". Vienas šios programos filmų – „Metų laikai Kensi: keturi Johno Bergerio portretai" – pasakoja apie dailės kritiką ir rašytoją Johną Bergerį bei jo gyvenimą paskutiniaisiais metais Prancūzijos Alpių kaimelyje Kensi. Apie filmą ir Johną Bergerį kalbamės su vienu iš keturių filmo režisierių Colinu MacCabe.


 

„Šerkšnas“ – pažinti karą ar save?

„Šerkšnas“

Įprastai meniniai filmai apie karus kuriami konfliktams jau pasibaigus, tačiau Šarūno Barto „Šerkšnas“ (2017) leidžia patirti mūsų akyse tarpstančią karo Ukrainoje dabartį. Dar daugiau – filme ši karo patirtis, besikaupianti žmogaus sąmonėje, yra ta ribinė situacija, kuri leidžia jaunajai kartai pažinti save ir vienas kitą. 


 

Moterys ir televizija

Ieva Šukytė 2017-08-18
Elisabeth Moss seriale „Tarnaitės pasakojimas“

Nuo pat atsiradimo pradžios serialai buvo laikomi „moters mediumu“. Namų šeimininkės vaidmenį atliekančios moterys, atlikusios namų ruošos darbus, galėdavo valandėlei atsipūsti ir pailsėti, kol iš mokyklos grįš vaikai, o vėliau pasirodys ir „šeimos galva“ – vyras. Nepaisant tokio tipo serialų, per pastaruosius 15–20 metų televizija leido atsirasti stiprioms moterims veikėjoms, kurios, palyginus su kinu, nėra taip stipriai suvaržytos taisyklių. 


 

„Lemtinga pagunda“ – ne tokia ir gundanti

Ieva Šukytė 2017-07-23

Trečiosios feminizmo bangos sūkuryje kino industrijoje vis dažniau išgirstamas moters režisierės balsas. Gegužės mėnesį Kanų kino festivalyje Sofia Coppola tapo antrąja moterimi per visą festivalio gyvavimą laimėjusia apdovanojimą už geriausią režisūrą. Pagrindinėje konkursinėje programoje rodyta „Lemtinga pagunda“ (The Beguiled, 2017) – tai antroji Thomo P. Cullinan knygos tuo pačiu pavadinimu kūrinio interpretacija. 


 

Lyjos Maknavičiūtės debiutas Šarūno Barto filme „Šerkšnas“

Lyja Maknavičiūtė filme „Šerkšnas“, nuotr. iš Kinemos archyvo

Su Lyja Maknavičiūte, antrakurse Lietuvos muzikos ir teatro akademijos aktore, susitikome prieš pat jos kelionę į Kanų kino festivalį. Kanuose šiemet pristatomas naujausias Šarūno Barto filmas „Šerkšnas“ (Frost), kuriame jaunoji aktorė suvaidino vieną pagrindinių vaidmenų. Kalbėjomės akademijos kieme. Nors buvo likusios tik kelios valandos iki kelionės, o Lyja dar skubėjo atsiskaityti egzamino, tačiau pertraukėlės metu sutiko pasikalbėti.


 

„Kino pavasario” temų apžvalga

Filmas „Frankas Zappa apie save"

22-asis Vilniaus kino festivalis „Kino pavasaris“ per keletą savaičių pasiūlė nemenką kino filmų ir renginių programą. Šis tekstas nepretenduoja atskleisti visų pavasarinio peizažo spalvų ir atspalvių, tad straipsnyje bus aptariama dalis filmų, kurie pasirinkti remiantis objektyviomis ir subjektyviomis jų peržiūrų priežastimis. Pristatomi keli dokumentiniai filmai, kelios komedijos ir naujų sprendimų kine paieškos, lietuviški trumpametražiai ir filmai, kalbantys apie moteris, paauglystę, pabėgimus bei pabaigas.


 

„Manifestas“. Odė menui

Ieva Šukytė 2017-04-12
„Manifestas“

22-asis Vilniaus kino festivalis „Kino pavasaris“ šiais metais uždarymo filmu pasirinko iš trylikos video instaliacijų į vieną ilgo metražo filmą sujungtą „Manifestą“, iš parodų salių perkeltą į kino sales. Filmas jau buvo rodytas nepriklausomo kino festivalyje „Sundance“, dar bus rodomas Niujorke vyksiančiame Tribekos filmų festivalyje. Pasitelkiant marketingo strategijas, kūrinys masinei auditorijai dažniausiai transliuojamas naudojantis australų aktore Cate Blanchett, kuri ir įgarsino visus naujai perrašytus manifestus.


 

Tai tik „Kino Pavasario“ pabaiga, arba pats laikas paskambinti artimiesiems

„Tai tik pasaulio pabaiga"

Le Fin. The End. Pabaiga! Naujus vėjus ir visą glėbį įvairiausių filmų atnešęs „Kino Pavasaris“ baigėsi. Žmonės po truputį lenda iš tamsių kino teatrų salių ir ima dairytis, kas vyksta tikrame pasaulyje. Per pastarąsias dvi savaites medžiai jau sprogdina pumpurus, o kur ne kur, prie daugiabučių namų, jau ir krokai sužydo. Tad gal ir gerai, kad festivalis baigėsi – nauji vėjai turi skrieti toliau, mintys, susiraizgiusios nuo keistų ir kontraversiškų filmų turi atsipainioti, o žiūrovai… žiūrovams lieka ir toliau tikėtis palankių vėjo gūsių, kurie nukels į dar įdomesnes vietas.


 

Personažų žvilgsnis į save

„Bėgam iš Berlyno“ (2016)

Filmas „Bėgam iš Berlyno“ (2016) – bendras režisieriaus Fatiho Akino ir scenarijaus autorių Harko Bohmo ir Larso Hubricho darbas, vokiečių rašytojo Wolfgango Herrdorfo kūrinio Tschick” adaptacija. Ankstesniuose Kino pavasario” festivaliuose” jau turėjome galimybę pamatyti net 5 šio režisieriaus filmus. Festivalyje jis debiutavo su filmu Liepą” (2000), Lietuvos žiūrovams šis režisierius bene geriausiai pažįstamas kaip nuotaikingo kulinarinio filmo „Virtuvė sielai“ (2009) autorius.


 

Laisvės sala

Andrzejaus Wajdos (1926-2016) kinas visuomet reagavo į audringas istorines ir kultūrines Lenkijos transformacijas. Kalbėdamas apie XX a. šalies istoriją, kartu jis kalbėjo apie patį XX a. ir šiuolaikinį žmogų dramatiškų pasirinkimų akivaizdoje. Wajdos indėlį į lenkų kiną tikriausiai būtų sunku pervertinti – nors buvo ištikimas nacionalinio kino idėjai, tai netrukdė jo filmams tapti universaliais. Paskutinis režisieriaus filmas „Povaizdis“ (Powidoki, Lenkija, 2016) pasakoja apie tapytoją, meno teoretiką, tarpukario avangardo lyderį, pedagogą Władysławą Strzemińskį (1893–1952).


 

Muzika iš Irano dykumų į Europą

„Irano reivas"

Dar antikos laikais filosofai muziką laikė aukščiausia iš visų meno formų. Ji užburia, kuria atmosferą, įkvepia. Vienaip ar kitaip – muzika ir žmogaus laisvė yra susijusios. Kaip? Tai atskleidžiama naujausiame Susanne’os Regina Meures, vokiečių kilmės režisierės, dokumentiniame filme „Irano reivas” (Raving Iran, 2016).


 

Politika, gyvūnai, humoras ir prasti filmai

Ieva Šukytė 2017-02-27
„Ryškios naktys“

Berlyno kino festivalis šiais metais pasiekė ribą, kai patys sau išsikasė per gilią duobę ir nebežino, kaip iš jos išlipti. Visiems viešai žinoma, kad Berlinalė yra politiškai angažuotas kino festivalis, kuriame filmai turi kalbėti aktualiomis socialinėmis ir politinėmis temomis. Visgi kai net su politika niekaip nesusijusio filmo „Traukinių žymėjimas 2“ spaudos konferencijoje pradedama klausinėti apie prieš daugiau nei septynis mėnesius įvykusį „Brexit“ referendumą arba kai pirmieji britų aktoriaus Patricko Stewarto ištarti žodžiai yra apie tą pačią „britiškąją gėdą“, festivalis pasiekia groteskišką būseną – visi tiesiog sėdi nuleidę galvas ir pradeda savęs klausti, ką jie čia veikia.


 

Laikas ieškoti ir laikas pamesti

Jeigu galėtum gyventi kiekvieną dieną tarsi ji būtų paskutinė. Ar kiekviena diena prilygtų ištisam gyvenimui? Kiek visa tai galėtų trukti? Ar greitai pranyktų poezija? O gal vis tik pavyktų ją išsaugoti? Filmas „Senekos diena“ savo žinute primena vaikystę, kai kiekvieną dieną, vos pramerkus akis norisi išgyventi viską, kas tik įmanoma. Netaupant įvykių ateičiai tarsi ji net nebūtina.


 

Kas įsiminė 2016-aisiais?

2016-12-28

Jaunųjų kritikų platformos „M-puslapiai“ tekstų autoriai dalijasi įspūdžiais, kas įminė teatro, kino ir dailės srityse 2016-aisiais metais. Aptariami aktyviausi jaunieji menininkai ir jų meniniai projektai, meno kritikos situacija ir ryškiausi jaunieji kritikai bei dalijamasi pastebėjimais, ko šiemet pasigesta. Savo mintimis dalijasi Gražina Montvidaitė, Monika Valatkaitė, Ilona Vitkauskaitė ir Astijus Krauleidis-Vermontas.


 

Toddo Hayneso kinas: ieškant išėjimo

„Žudikai. Filmas apie poetą Rimbaud“, 1985

Viena svarbiausių XX a. paskutiniajame dešimtmetyje suklestėjusio New Queer Cinema figūrų – Toddas Haynesas – teigia, kad dar vaikystėje matytas Roberto Stevensono filmas „Merė Popins“ (Mary Poppins, 1964) nulėmė visą jo, kaip kino režisieriaus ir scenaristo, karjerą. Užaugęs Los Andželo priemiestyje, pasiturinčioje viduriniosios klasės šeimoje, šis amerikiečių režisierius visais savo filmais ardo vyraujančius socialinių idealų ir troškimų vaizdinius. Įžūlus ir provokatyvus Toddas Haynesas neabejotinai yra vienas įdomiausių ir intelektualiausių šiuolaikinio kino režisierių.


 

„Kalifornijos svajos“ – filmas apie neišsipildžiusias svajones

Ieva Šukytė 2016-12-19
Kalifornijos svajos

„Džiazas miršta“ – liūdnai nuskamba filme „Kalifornijos svajos“ (La La Land, 2016). Miuziklai – galima teigti – taip pat. Kada paskutinį kartą matėte tikrai gerą šio žanro filmą, kuris būtų pastatytas per pastaruosius metus? Galbūt kino akademijos paminėti „Vargdieniai“ (Les Misérables, 2012) arba „Svydis Todas: demoniškas Flyto gatvės kirpėjas“ (Sweeney Todd: The Demon Barber of Fleet Street, 2007), tačiau jie nei kiek neprimena žavingų klasikinio Holivudo laikų, kuomet Gene‘as Kelly ir Fredas Astaire‘as iškėlė miuziklą į kino aukštumas.


 

„Gimme Danger“: dionisiško meno pagrindai

„Gimme Danger“

„The Stooges“ yra geriausia visų laikų rokenrolo grupė“, - teigia užkadrinis Jimo Jarmuscho balsas viename naujausių savo filmų (Jarmuschas buvo vienintelis režisierius šių metų Kanų festivalyje pristatęs du filmus – „Gimme Danger“ ir „Patersonas“). Šiuo Jimo Jarmuscho, nepriklausomo Amerikos kino ikonos ir ilgamečio grupės fano, teiginiu ir prasideda „Gimme Danger“ (liet. „Suteik man pavojų“) – dokumentinis filmas apie pankroko pirmtakus „The Stooges“ ir grupės lyderį Iggy Popą.


 

Palaidokit mane kaip kupranugarį

„Minotauras", rež. Kārlis Vītols

Po šių metų Scanoramos „Naujojo Baltijos kino” (NBK) programos aš visai nenorėčiau rašyti nei jokių įžangų, nei prologų. Kaip ir jaunieji Baltijos šalių kūrėjai, norėčiau eiti tiesiai prie esmės. Mano atveju – nerti į pokalbį apie pačius filmus, o filmų atveju – kalbėti apie šiandieną ir tai, kas vyksta aplink. Tad leidau šiam kinui save pavedžioti už nosies ir pasižiūrėti, kas bus toliau. 


 

Žmonių santykių dėlionė

Ieva Šukytė 2016-10-12
„Europa, ji myli" (2015)

Ar tai būtų koks televizijos kanalas, ar fone skambantis žinių radijas, lūžtantis nuo komentarų apie ką tik praėjusius Seimo rinkimus, žmonėms reikia bruzdesio, kuris neleistų jiems pasijusti vieniems. Šveicarų režisieriaus Jano Gassmano dokumentiniame filme „Europa, ji myli“ (Europe, she loves 2015) keturiuose miestuose – Dubline, Taline, Salonikuose ir Sevilijoje – gyvenančios skirtingos poros susiduria su savo kasdienybės problemomis. Sevilijoje ir Salonikuose iš televizijos skamba valstybinių institucijų debatai ir sukilimų kalbos.