Kaip ir didžioji kino industrijos dalis, Berlyno tarptautinis kino festivalis šiais metais prisidėjo prie #metoo moterų emancipacijos judėjimo. Nors prieš festivalį sklandė nepasitenkinimas seksualiniu užpuolimu kaltinamo Kim Ki-duko filmo „Žmogus, erdvė, laikas ir žmogus“ įtraukimu į Forumo programą, pagrindinėje konkursinėje programoje kino ekraną valdė moterys.

Franzas Rogowskis – jaunosios kartos vokiečių aktorius, platesnę žiūrovų auditoriją patraukęs Boxerio vaidmeniu Berlyno kino festivalyje pasirodžiusiame filme „Viktorija“. Praėjusiais metais Europos šalių kino forumas „Scanorama“ pristatė naujausią Michaelio Hanekės kūrinį „Laiminga pabaiga“, kuriame Rogowskis suvaidino Isabelės Hupert sūnų.  Šiais metais aktorius Berlinalėje pateko į „European Shooting Stars“ dešimtuką, o pagrindinėje konkursinėje programoje pristato du filmus – Christiano Petzoldo „Tranzitą“ ir Thomo Stubero „Koridoriuose“.

Labai mėgstu žiūrėti filmų anonsus. Jau matytų ar naujų – nesvarbu. Filmą „Nematomas siūlas“ (Phantom Thread, D.Britanija, Šveicarija, 2017) įsimylėjau sau įprastu būdu, t. y. vos pamačiusi jo anonsą. Visgi jį žiūrėdama nustebau dėl režisieriui Paului Thomui Andersonui nebūdingo siužeto paprastumo.

Jaunųjų kritikų platformos „M-puslapiai“ tekstų autoriai dalijasi įspūdžiais, kas įminė teatro, kino ir dailės srityse ir ko pasigedo kultūroje 2017-aisiais metais.

Lapkričio antrojoje pusėje į Kauną atkeliavo dalis Europos šalių kino forumo „Scanorama“ programos. Tolimesniame tekste pasidalinsiu įspūdžiais apie filmus, kuriuo pavyko pamatyti. Kaip ir pats festivalis, pasirinkti filmai kontrastingi, dalis jų visiškai nauji, režisierių sukurti šiais metais, kiti – nemenkas žvilgsnis į praeitį.

Dar prieš prasidedant Europos šalių kino forumui „Scanorama“, buvo džiugiai skelbiama, kad beveik pusę atrinktų festivalio filmų režisavo moterys. Festivalyje įvyko trys nacionalinės premjeros, kurių režisierės – taip pat moterys. Visgi tokia moterų režisuotų filmų gausa nėra vien tik „Scanoramos“ filmų atrankos politikos rezultatas – iš tiesų šiuo metu moterys Lietuvoje sudaro didžiąją jaunųjų kino režisierių dalį. Šiame tekste trumpai aptarsiu šių metų „Naujojo Baltijos kino“ nacionalinės programos filmus.

Šių metų Europos šalių kino forumas „Scanorama“ pristato itin daug jaunųjų debiutuojančių režisierių filmų. Festivalio naujoje programoje „Galvok, ką nori“ – ryškūs eksperimentuojančių, savo kino kalbos ieškančių režisierių kūriniai, skirti jaunajai kartai arba tiems, kurie ieško naujų kino vėjų. „Scanoramoje“ viešėjo ir savo filmą „Buržuazinio šuns savikritika“ pristatė jaunasis vokiečių režisierius Julianas Radlmaieris, savo kūriniuose nebijantis pasijuokti tiek iš savęs, tiek iš politikos.

Filmą „Dingęs atvaizdas“ buvo galima pamatyti festivalyje „Nepatogus Kinas“. Režisieriaus Rithy‘io Pahno kūryba pasirinkta kaip retrospektyvos tema šių metų festivaliui. R. Pahnas savo filmuose nagrinėja bei pasakoja asmenines istorijas apie Kambodžoje vykusį genocidą. Autoriaus kūrybai būdingi dokumentikoje retai sutinkami elementai: dažnai kalbama eilėmis, diskurso kūrimui naudojami ne tik archyviniai kadrai, bet ir molinės figūrėlės, skraidantys objektai ir kt.

„Šventasis“  viešojoje erdvėje nuo pat pirmojo pasirodymo „Kino pavasaryje“ ir ypatingai pastaruoju metu susilaukė daug kritikos bei liaupsių. Dažnai aptariamas vaidybos atitrūkimas nuo nepageidaujamo teatrališkumo, neišpildyta Jėzaus siužeto linija, filmo perteikiamos Lietuvos provincijos realijos, kiek dokumentinį primenantis realistinis jo pobūdis. Tačiau rečiau susilaukiama techninės pusės analizės, kuri, mano manymu, ir išskiria jį iš lietuviško kino konteksto.

Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje pristatoma programa „Pasimatymai su Tilda", atskleidžianti aktorės Tildos Swinton įvairiapusiškumą ir rodanti darbus dokumentinio kino srityje. Šią proga kviečiame atrasti netikėtumų pilną aktorės biografiją ir susipažinti su aktorės vaidmenimis, sukurtais autoriniame ir komerciniame kine. 

Vilniaus dokumentinių filmų festivalis šiais metais rodo specialią programą „Pasimatymai su Tilda". Vienas šios programos filmų – „Metų laikai Kensi: keturi Johno Bergerio portretai" – pasakoja apie dailės kritiką ir rašytoją Johną Bergerį bei jo gyvenimą paskutiniaisiais metais Prancūzijos Alpių kaimelyje Kensi. Apie filmą ir Johną Bergerį kalbamės su vienu iš keturių filmo režisierių Colinu MacCabe.

Įprastai meniniai filmai apie karus kuriami konfliktams jau pasibaigus, tačiau Šarūno Barto „Šerkšnas“ (2017) leidžia patirti mūsų akyse tarpstančią karo Ukrainoje dabartį. Dar daugiau – filme ši karo patirtis, besikaupianti žmogaus sąmonėje, yra ta ribinė situacija, kuri leidžia jaunajai kartai pažinti save ir vienas kitą. 

Nuo pat atsiradimo pradžios serialai buvo laikomi „moters mediumu“. Namų šeimininkės vaidmenį atliekančios moterys, atlikusios namų ruošos darbus, galėdavo valandėlei atsipūsti ir pailsėti, kol iš mokyklos grįš vaikai, o vėliau pasirodys ir „šeimos galva“ – vyras. Nepaisant tokio tipo serialų, per pastaruosius 15–20 metų televizija leido atsirasti stiprioms moterims veikėjoms, kurios, palyginus su kinu, nėra taip stipriai suvaržytos taisyklių. 

Trečiosios feminizmo bangos sūkuryje kino industrijoje vis dažniau išgirstamas moters režisierės balsas. Gegužės mėnesį Kanų kino festivalyje Sofia Coppola tapo antrąja moterimi per visą festivalio gyvavimą laimėjusia apdovanojimą už geriausią režisūrą. Pagrindinėje konkursinėje programoje rodyta „Lemtinga pagunda“ (The Beguiled, 2017) – tai antroji Thomo P. Cullinan knygos tuo pačiu pavadinimu kūrinio interpretacija. 

Su Lyja Maknavičiūte, antrakurse Lietuvos muzikos ir teatro akademijos aktore, susitikome prieš pat jos kelionę į Kanų kino festivalį. Kanuose šiemet pristatomas naujausias Šarūno Barto filmas „Šerkšnas“ (Frost), kuriame jaunoji aktorė suvaidino vieną pagrindinių vaidmenų. Kalbėjomės akademijos kieme. Nors buvo likusios tik kelios valandos iki kelionės, o Lyja dar skubėjo atsiskaityti egzamino, tačiau pertraukėlės metu sutiko pasikalbėti.

22-asis Vilniaus kino festivalis „Kino pavasaris“ per keletą savaičių pasiūlė nemenką kino filmų ir renginių programą. Šis tekstas nepretenduoja atskleisti visų pavasarinio peizažo spalvų ir atspalvių, tad straipsnyje bus aptariama dalis filmų, kurie pasirinkti remiantis objektyviomis ir subjektyviomis jų peržiūrų priežastimis. Pristatomi keli dokumentiniai filmai, kelios komedijos ir naujų sprendimų kine paieškos, lietuviški trumpametražiai ir filmai, kalbantys apie moteris, paauglystę, pabėgimus bei pabaigas.

22-asis Vilniaus kino festivalis „Kino pavasaris“ šiais metais uždarymo filmu pasirinko iš trylikos video instaliacijų į vieną ilgo metražo filmą sujungtą „Manifestą“, iš parodų salių perkeltą į kino sales. Filmas jau buvo rodytas nepriklausomo kino festivalyje „Sundance“, dar bus rodomas Niujorke vyksiančiame Tribekos filmų festivalyje. Pasitelkiant marketingo strategijas, kūrinys masinei auditorijai dažniausiai transliuojamas naudojantis australų aktore Cate Blanchett, kuri ir įgarsino visus naujai perrašytus manifestus.

Le Fin. The End. Pabaiga! Naujus vėjus ir visą glėbį įvairiausių filmų atnešęs „Kino Pavasaris“ baigėsi. Žmonės po truputį lenda iš tamsių kino teatrų salių ir ima dairytis, kas vyksta tikrame pasaulyje. Per pastarąsias dvi savaites medžiai jau sprogdina pumpurus, o kur ne kur, prie daugiabučių namų, jau ir krokai sužydo. Tad gal ir gerai, kad festivalis baigėsi – nauji vėjai turi skrieti toliau, mintys, susiraizgiusios nuo keistų ir kontraversiškų filmų turi atsipainioti, o žiūrovai… žiūrovams lieka ir toliau tikėtis palankių vėjo gūsių, kurie nukels į dar įdomesnes vietas.

Filmas „Bėgam iš Berlyno“ (2016) – bendras režisieriaus Fatiho Akino ir scenarijaus autorių Harko Bohmo ir Larso Hubricho darbas, vokiečių rašytojo Wolfgango Herrdorfo kūrinio „Tschick” adaptacija. Ankstesniuose „Kino pavasario” festivaliuose” jau turėjome galimybę pamatyti net 5 šio režisieriaus filmus. Festivalyje jis debiutavo su filmu „Liepą” (2000), Lietuvos žiūrovams šis režisierius bene geriausiai pažįstamas kaip nuotaikingo kulinarinio filmo „Virtuvė sielai“ (2009) autorius.

Andrzejaus Wajdos (1926-2016) kinas visuomet reagavo į audringas istorines ir kultūrines Lenkijos transformacijas. Kalbėdamas apie XX a. šalies istoriją, kartu jis kalbėjo apie patį XX a. ir šiuolaikinį žmogų dramatiškų pasirinkimų akivaizdoje. Wajdos indėlį į lenkų kiną tikriausiai būtų sunku pervertinti – nors buvo ištikimas nacionalinio kino idėjai, tai netrukdė jo filmams tapti universaliais. Paskutinis režisieriaus filmas „Povaizdis“ (Powidoki, Lenkija, 2016) pasakoja apie tapytoją, meno teoretiką, tarpukario avangardo lyderį, pedagogą Władysławą Strzemińskį (1893–1952).