Kelionė kino juostomis

Ieva Šukytė 2016-09-14

„Mes tai darome dėl savo žmonių,“ – kalba vienas iš trijų pagrindinių filmo „Kino keliautojai“ (The Cinema Travellers, 2016) veikėjų Bapu, kiekvienais metais sezonui atidarydamas kino teatrą, į kurį nemokamai pažiūrėti filmų bėga kaimo vaikai. Šiais metais Kanų kino festivalio programoje „Kanų klasika“ pristatytas debiutinis Indijos režisierių Shirley Abraham ir Amito Madheshiya‘os pilnametražis filmas, sulaukė „Auksinės akies“ specialaus paminėjimo bei šiais metais atidarys Tarptautinį Vilniaus dokumentinių filmų festivalį.

Indijoje, kur trečdalis šalies kenčia nepriteklių ir kaimuose gyventojai neturi galimybės įsigyti televizoriaus, kinas yra pramoga, priverčianti peštis žmones eilėse prie kasų. Pirmajam filmo veikėjui Mohamedui, keliaujančiam iš vieno kaimo į kitą, kinas yra verslas. Palikęs šeimą namuose, jis stengiasi parsiųsti pinigų, tačiau nuolat gęstantis senas juostinis projektorius neatneša daug pelno.

Bapu – antrasis filmo herojus – kiekvienais metais nuvalo dulkes nuo seno sunkvežimio, kuriame įmontuotas projektorius, ir stengiasi pritraukti vietinius kaimo gyventojus į palapinėje įrengtą kino teatrą. Tačiau skirtingai nei Mohamedui, jam sekasi sunkiau – filmų žiūrėti ateina tik maži vaikai, kuriems leidžiama žiūrėti nemokamai. Situacija šiame kaime kiek kitokia: dauguma žmonių jau turi televizorius namuose, kur rodomi naujausi televizijos transliuojami filmai ir serialai. Liūdnomis akimis žvelgiantis Bapu filmus teberodo dėl jį supančių vaikų, kurie jam tampa atrama, skatinančia dirbti toliau.

Paskutinysis veikėjas Prakashas kino projektorių inžinieriumi dirba jau 45-erius metus. Sukūręs naują projektorių septyniasdešimtmetis tiki, kad jis pritrauks daug naujų pirkėjų – mat jis yra išskirtinis ir toks vienintelis pasaulyje. Bet veikėjo aplinka byloja apie jau seniai praėjusius laikus, kuomet visi bėgdavo pas jį taisyti savo projektorių. Dabar čia tik mėtosi senos detalės ir apdulkėjusios filmų ritės.

Režisierių sprendimas filmuoti istoriją penkerius metus leidžia išvysti kino kaitą mažuose kaimuose. Mums nerodomas Mumbajus ir didelių miestų kino teatrai, kurie atsiveža ir Holivudinių filmų. Kūrėjai pateikia skurdžiosios Indijos kasdienybę, kur kinas, ypač vaikams, vis dar išlieka malonia pramoga. Tačiau nuo neatmenamų laikų stovintys seni juostiniai projektoriai nuolat genda ir gali pasiūlyti tik senus, daug kam jau matytus ir atsibodusius filmus. Tad norėdamas užsidirbti pinigų Mohamedas pradeda imtis įvairių naujovių, net pradeda rodyti erotinius filmus, į kuriuos gausiai renkasi kaimų vyrai. Bet net ir tai jam negarantuoja finansinės sėkmės.

Bėgančios filmo minutės pranašauja posūkį – naujų technologijų atėjimą. Maždaug tuo pačiu metu Bapu ir Mohamedas įsigyja naujus skaitmeninius projektorius. Senojo pardavimas į metalo laužą tarsi simbolizuoja kryžkelę, prie kurios priėjo keliaujančių kino teatrų savininkai. Net ir prasidedančios liūtys, sugadinančios Prakasho filmo rites, simbolizuoja juostinių projektorių pabaigą. Indijoje, kuri priskiriama prie sparčiai besivystančių pasaulio valstybių, rinkos ekonomika kiekvienais metais sparčiai auga. Tad ir naujųjų projektorių atėjimas į keliaujančio kino rankas tarsi simbolizuoja besikeičiančios šalies vaizdą.

Filme jaučiamas dienos ir nakties, kuomet nutinka „stebuklai“, kontrastas. Operatorius kamera fokusuoja kino mechanikų darbą, šventinimo ritualus, kuriuose persipina smilkalų ir dūžtančio kokoso vaizdai. Amitas Madheshiya įterpia ir savo darytas fotografijas, kuriose žiūrovų veidai, sustingę iš susižavėjimo, sustiprina filmo skleidžiamas emocijas. Kinas tampa magišku nakties ritualu, palengvinančiu vargią kaimo gyventojų kasdienybę.