„Tonis Erdmanas“. Juokas per skausmą

Ieva Šukytė 2016-09-05

Kai prieš einant į filmą tarp tavo pažįstamų feisbuko srautuose šmėsteli tokios frazės kaip „geriausia metų komedija“, „vienas geriausių metų filmų“, „būtina pamatyti“, pradedi galvoti: arba kūrinys iš tiesų yra kažkuo ypatingas, arba dauguma šių žmonių tiesiog nori pasiduoti masinei nuomonei ir pareikšti, kad ir jie turi gerą skonį kinui. Todėl dar prieš užgęstant kino teatro šviesoms į „Tonį Erdmaną“ (Toni Erdmann, 2016) žiūrėjau kiek nepatikliomis akimis. Taip jau būna, kai filmui iškeli aukštus standartus, bet bijai, kad gali išeiti nusivylęs.

Trečiąjį pilnametražį filmą po septynerių metų pertraukos Kanų kino festivalyje pristačiusi vokiečių režisierė Maren Ade šiame kūrinyje atsigręžė į komplikuotus tėvo ir dukros santykius.  Filme istorija pateikiama iš dviejų (trijų) skirtingų prizmių. Pirmoji – Vokietijoje gyvenančio pensininko Vinfrido Konradi (Peter Simonischek), vedančio užsiėmimus mokykloje ir kartais namuose mokančio vaikus skambinti pianinu. Nuo pirmos filmo scenos išskiria viena jo savybė – jam patinka krėsti pokštus. Išsiskyręs, auginantis seną, ligotą šunį Vilį, kurį kartais prižiūri senutė motina, Vinfridas rimtai nežiūri į gyvenimą, ir radęs bet kokią progą, nusprendžia pajuokauti, taip pastatydamas aplinkinius į nepatogią vietą.

Dukra Inesa (Sandra Hüller) – jo priešingybė. Ji dirba įmonių konsultante Bukarešto naftos įmonėje, beveik visai neturi laiko savo artimiesiems. Veikėja kiek primena tipinę filmuose vaizduojamą karjeristę, kuri visiškai neturi laiko šeimai, o trumpalaikiai romanai užsimezga nebent darbinėje aplinkoje. Jos draugais (jeigu juos taip galima vadinti) tampa bendradarbiai arba kitos moterys, taip pat siekiančios karjeros aukštumų. Po darbų seka prabangūs restoranai, alkoholis, narkotikai ir vakarėliai – nuolat persidirbančių žmonių „vaistai“.

Šių dviejų antipodų kolizijos laukas – Bukareštas, Rumunijos sostinė, kur visi turi pažįstamų, padėsiančių atrakinti bet kokią spyną. Bet filmas nėra apie dviejų skirtingų veikėjų susidūrimą ir nemokėjimą elgtis šalia vienas kito. Tai – filmas apie vaikų ir tėvų santykius, kuomet jie atšąla ir nutrūksta, o sutrūkinėjusias gijas bandoma sulipdyti  naudojant įvairiausius klijus. Čia atsiranda (trečiasis) pagrindinis filmo veikėjas – Tonis Erdmanas, Vinfrido alter ego, kitaip tariant, asmeninis treneris, Vokietijos ambasadorius ir dar nežinia kas. Tik juodu kostiumu, ilgų plaukų peruku ir atsikišusių dantų protezais pasipuošęs Tonis priverčia Inesą, kuri nuolat gėdijasi tėvo, su juo bendrauti.

Priversta meluoti, kad nepažįsta šio vyro (labiau dėl jaučiamo gėdos jausmo) Inesa nenoromis įsivelia į jo paties žaidimą. Per šias komiškas situacijas atsiskleidžia šių dviejų (trijų) veikėjų vienišumas. Mirus Vinfrido šuniui, jis lieka visiškai vienas ir paguodą bando rasti jam laiko neturinčios dukters kompanijoje. Inesa, palaidojusi savo asmeninį gyvenimą, visais būdais bando įrodyti savo vertę kompanijoje, kaip jau įprasta, valdomą vyriškosios lyties. Šie du vieniši pasaulio kūnai daužosi vienas į kitą, sukeldami juoko kibirkštis, nors giliau pajunti jų skausmą, vienišumą ir nemokėjimą elgtis šalia vienas kito, palydint tai pykčio proveržiais ir tokiais klausimais, kaip „ar tu esi žmogus?“

Filmo kulminacijoje režisierė Maren Ade subtiliai pasitelkia kaukę „kukeri“, kurią Bulgarijoje vyrai naudodavo bandydami nubaidyti piktąsias dvasias. Vietiniai gyventojai taip pat tikėjo, kad šis ritualas atnešdavo gerą sveikatą ir laimę. „Kukeri“ pasipuošusio Vinfrido, arba Tonio, susidūrimas su Inesa per jos gimtadienį ne tik atnešė garsiai aidintį juoką per visą salę, bet ir susitaikymą tarp šių dviejų nutolusių šeimos narių. Lyg žiūrėtum į Rembrandto „Sūnaus palaidūno sugrįžimo“ paveikslą, kur po ilgos kelionės abu veikėjai atranda kelią vienas pas kitą.

 

P. S. Dantų protezų idėja režisierei kilo iš savo asmeninės patirties. Būdama dvidešimties ji nuėjo į Austino Powerso filmo premjerą, kur nemokamai dalino netikrus dantis. Juos Maren padovanojo savo tėvui, kuris nuo to laiko visada su jais krėsdavo pokštus.