Vidurvasarį apie žiemą

Brigita Kulbytė 2016-08-01

Iš šių metų San Francisko filmų festivalio „SF DocFest“ programos galima daryti prielaidą,  jog ne visi festivalio filmai turi aukštą meninę vertę, tačiau temų aktualumu jie veikia labai stipriai. Norisi pabrėžti, kad temos – šokiruojančios ir dažnai tokios, apie kurias garsiai nenorima šnekėti. Tačiau nekalbėti apie jas tiesiog negalima. Filmai atkreipia dėmesį į tai, kokiame pasaulyje gyvename ir kur tai veda, kas mūsų laukia toliau ir kas yra mūsų rankose, o ko kontroliuoti jau nebegalime.

Kai vyras netenka žmonos – jis našlys, kai vaikai netenka tėvų – jie lieka našlaičiais, bet kaip pavadinti tėvus, kurie neteko savo vaiko? Filmas, kurį ruošiuosi pristatyti, tai ne vienos šeimos tragedija, tai viso Niutauno miestelio, esančio Amerikoje, Konektikuto valstijoje, skausmingas atsitikimas. Apie šį įvykį pranešė daugelis pasaulio televizijų, buvo paskelbtas visuotinis gedulas. 2012 m. gruodžio 14 d. Adamas Lanzas namuose į galvą nušovęs savo motiną, nuėjo į pradinę mokyklą „Sandy Hook“ ir joje nušovė 20 mažamečių vaikų ir šešis mokyklos darbuotojus bei nusišovė pats.

Lloydo Kramerio režisuotas „Vidurvasaris Niutaune“ (Midsumer in Newtown, 2016), yra kontrastingas ir jausmingas filmas. Žmonės kino teatro salėje tai juokėsi balsu, tai nelaikydami ašarų kūkčiojo ir šniurpė nosimis.

Nufilmuotas itin pozityviai, visas filmas yra labai šviesus. Operatoriaus Matto Petersono kamera juda lengvai ir sustoja, regis, tobuliausiomis akimirkomis, užfiksuodama tai nuoširdų vaiko šypsnį, tai ašaromis blizgančias tėvo, netekusio savo dukters, akis. Filme jaučiama slidi riba tarp dokumentikos pateikimo ir manipuliavimo žiūrovais. Tačiau Krameris sugeba išlaikyti pusiausvyrą ir nežaidžia su žiūrovais, nesinaudoja jų emocijomis.

Istorija pradedama pasakoti ekrane rodant miestelio gyvenimą. Paradas, žmonės, bažnyčia filmuoti sulėtintai, todėl šiek tiek primena komercinės reklamos triuką. Tačiau tikriausiai taip režisierius stengiasi parodyti šviesiąją gyvenimo pusę:  viskas nėra taip blogai, galima susitaikyti ir gyventi toliau. Filmo siužetas eina dviem paraleliniais takais. Pirmasis – tai „Sandy Hook“ pradinėje statomas spektaklis, kuriame vaidina tos pačios mokyklos mokiniai. Antrasis – tėvų ir vaikų pasakojimai apie 2012-ųjų gruodžio 14-osios įvykį.

Iš Niujorko atvykęs režisierius ir jo komanda kartu su miestelio vaikais stato Williamo Shakespeare‘o pjesę. Tai vienas iš būdų Niutauno gyventojams padėti atsistoti ant kojų. Repeticijos ir kūryba juos suvienija. Vaikai greitai įsitraukia į darbą ir tam nuoširdžiai atiduoda save. Mokosi dalintis, rūpintis vieni kitais.

Filme veikia du pagrindiniai vaikai: jauniausias visoje trupėje, vos aštuonerių metų berniukas ir itin aktyvi mergaitė, kurios entuziazmas užpildo viską aplink. Mergaitė išgyveno tą įvykį pasislėpusi su kitais klasės draugais šalia mokyklos esančiame pastate. Tuo metu berniukas buvo apsaugotas mokytojos, kuri visą savo klasę šaudymo metu paslėpė mažame kambarėlyje. Visi likę gyvi vaikai yra pavyzdys, rodantis, kad negalima pasiduoti liūdesiui ir yra dėl ko eiti pirmyn. Aštuonmetis paklaustas, kas, anot jo, yra svarbiausia gyvenime, ilgai negalvodamas atsakė – Dievas.

Šalia visų pasakojimų apie gruodžio keturioliktosios įvykį, prabyla ir jauna pora. Jie prarado savo dukterį Anną. Dar visai maža mergaitė mirė sėdėdama prie stalo, kur buvo bebaigianti kurti „Gėlių knygą“. Jos pabaigoje buvo užrašyta: „Tėčiui nuo Annos“. Dabar mergaitės mama dirba su mokyklomis ir moksleivių grupėmis. Pagrindinis jos tikslas yra mažinti smurtą ir patyčias mokykloje, o jų šūkis – „Meilė nugalės“. 

Apie žudynių kaltininką Adama Lanzą filme daug nekalbama. Jo motyvų ar priežasčių, kodėl jis taip pasielgė, atrodo nėra. Vaikinas nebuvo apsvaigęs, nesirgo jokia liga, viską darė sąmoningai. Bet gražiausia tai, jog filme jis nėra pasmerkiamas. Jam atleista, už savo klaidas jis jau atsiėmė atimdamas savo paties gyvybę. Likusi miestelio bendruomenė tiki meile ir ją augina savaip.

Yra panašių vaidybinių filmų, kurie kalba apie tą pačią problemą. Pavyzdžiui „Pykšt Pokšt tu negyvas“  (Bang Bang You‘re Dead, 2002, rež. Guy Ferland), „Išprotėjęs pasaulis“ (Mad World, 2010, rež. Cory Cataldo), tikriausiai galima būtų pridėti ir Lynneo Ramsay filmą „Turime pasikalbėti apie Keviną“ (We need to talk about Kevim, 2011). Visi šie filmai kalba apie tą patį – vaikų pasaulį, kuriame sugeba išlikti ne visi. Ne visi pritampa ir ne visi sugeba eiti toliau. Šie filmai – tai manifestai, nes nei vienas negali likti apatiškas žmogui, esančiam šalia.

Filmas nepalieka abejingų. Nori tu to ar ne, jis dar ilgai yra su tavimi. Kadrai tokie ryškūs, kad lengvai įstringa atmintyje, o tema verčia sustoti ir apsidairyti – ar tikrai viskas aplink mus yra taip gerai, kaip įsivaizduojame?