Interviu
XX a. istorija, ypač meno, buvo nusėta didžių žmonių ir jų pasiekimų. Lietuva taip pat neliko nuošalyje. Valstybės teatras tarsi pats savaime sėjo daigus augti nuostabiam derliui. Ir tas derlius suviešėjo. Ko gero, pats nuostabiausias vaisius, buvo maestro Jonas Aleksa (1939–2005), kuriam šiemet vasario 23-iąją būtų sukakę aštuoniasdešimt metų. Prisiminimais apie maestro dalinasi Henrikas Tarvydas, Sofija Jonaitytė, Angelė Litvaitytė ir Regina Šilinskaitė.
Eva Reiter – ryški senosios ir šiuolaikinės austrų muzikos atlikėja bei kompozitorė, kuri nebijo eiti savo keliu. Jos kūrybos nesupainiosi su niekuo kitu – garsinės erdvės tarsi kruopščiai sumontuoti sonoriniai stebuklai kuriamos jos pačios įvaldytais instrumentais viola da gamba ir išilgine fleita. Apie muzikines įtakas ir klampų bei stebuklingą vidinį muzikos gimdymo procesą su muzike kalbėjosi Ona Jarmalavičiūtė.
Šių metų pradžioje menininkė, teatro kūrėja Jane Arnfield lankėsi Kaune. Lietuvoje ji viešėjo nebe pirmą kartą – praėjusiais metais dalyvavo VDU vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Teatras ir atminties karai“, kurioje pristatė savo performansą „Alavinis žiedas“. Šį kartą menininkė atvyko su edukacine misija. Su J. Arnfield kalbamės apie jos performansą „Alavinis žiedas“, autentiškos, dokumentinės medžiagos adaptavimo scenai ypatumus, teatro menininkų ir teoretikų santykį.
Šis žmogus visą savo gyvenimą ir karjerą paskyrė vienam tikslui – pasauliui pristatyti Austrijos modernios muzikos sceną. Muzikologas ir žurnalistas Christianas Heindlis, ko gero, asmeniškai pažįsta daugiau austrų kilmės kompozitorių, nei bet kuris kitas šių dienų muzikologas. Heindlis dalina patarimus dirbantiems su šiuolaikine rimtąja muzika ir pasakoja apie savo profesinę gyvenimo patirtį.
Vis dažniau baruose, klubuose ir tiesiog miestuose galime nugirsti keistesnės, neįprastos muzikos skambesį. Alternatyviosios akademinės bei elektroninės muzikos festivalių lankytojų kiekis ir susidomėjimas jais auga. Lietuvos muzikinis pogrindis pradėjo sparčiai kisti. Vieną vėlų žiemos penktadienį susitikau su keturiais vyrais, atsakingais už alternatyvios muzikos koncertų ciklą „CRRNT“. Tai Aurelijus Užameckis, Kristupas Gikas, Kazimieras Jušinskas ir Simonas Kaupinis. Norėjau šiek tiek daugiau išsiaiškinti apie jų veiklą ir atstovaujamą muziką.
Viktoriją Damerell sutikau prieš mėnesį, kai Kompozitorių namuose ji pristatė savo ir Gailės Griciūtės bendrą darbą – garso instaliaciją „Akių gimnastika“. Tądien Viktorija vaišino lęšių troškiniu ir vynu, bei kvietė apsilankyti už kelių dienų atsidarysiančioje parodoje „Kasablanka“. Mes pasikalbėjome.
Kauno valstybiniame muzikiniame teatre (KVMT) neseniai įvyko miuziklo „Džekilas ir Haidas“, sukurto pagal mistinę Roberto Louiso Stevensono novelę „Nepaprasta daktaro Džekilo ir misterio Haido istorija“, premjera. Greta tarp gėrio ir blogio besiblaškančio daktaro Henrio Džekilo, kūrinyje nemažiau ryški yra jį pamilusi Liusi Haris, įkūnijanti aistrą ir viltį. Miuzikle šį vaidmenį kuria jaunos solistės: Marija Arutiunova, Gabrielė Bielskytė ir Dagna Kondratavičiūtė.
Šį rugsėjį jaunas akordeonistas Vytenis Danielius drauge su daugiau nei šimtu akordeonistų iš devyniolikos skirtingų valstybių dalyvavo pasauliniame akordeonistų konkurse „Coupe Mondiale“. Su V. Danieliumi kalbamės apie jo patirtį konkurse ir jauno muziko šiandieną, įprasminamą spaudant mygtukus ir klavišus, atidarant kelią oro tėkmei, idant garsas išsiskleistų – skambėtų.
Šiemet Europos šalių kino forumo „Scanorama“ konkursinei trumpametražių filmų programai „Naujasis Baltijos kinas“ (NBK) pateikti 58 filmai, iš kurių 32 darbai sukurti Lietuvos, 12 – Latvijos, 14 – Estijos jaunųjų kūrėjų. Pernai absoliučia konkurso nugalėtoja tapo jaunoji režisierė Klaudija Matvejevaitė ir jos filmas „Paskutinė diena“. Šiemet K. Matvejevaitė NBK konkursui taip pat pateikė naujausią savo kūrinį „Kai perplauksi upę“.
Nuo 1999-ųjų Kinijos pramonės ir informacinių technologijų ministerija bei Kinijos žurnalistų asociacija tęsia kultūrinių mainų programą, skirtą fotomenininkams iš viso pasaulio. Šiemet joje Lietuvai atstovavo fotomenininkas Donatas Stankevičius. „Tai unikali galimybė pažinti Pekiną pačiu geriausiu būdu“, – sako jis.
Kauno Juozo Grušo meno gimnazijoje etnokultūros pamokas pradinukams vedančio, folkloro ansambliui „Dzingulis“ vadovaujančio, Jono Paliaus II gimnazijoje muzikos mokančio ir žygeivių bei folkloro ansamblio „Gilė“ veiklą organizuojančio, 2016-aisiais Metų mokytojo vardą pelniusio Artūro Sinkevičiaus pamokose mokiniai naršo internete, susipažįsta su įvairiais muzikos instrumentais, šiuolaikiškai interpretuoja lietuvių liaudies dainas, pažindinasi su skirtingų tautų muzika. Su pozityviu ir humoro jausmo nepritrūkstančiu A. Sinkevičiumi kalbame apie mokytojo kelio pradžią, patirtis ir iššūkių nestokojantį darbą, kuriame, pasak jo, svarbiausia būti žmogumi.
Su tapytoju Simonu Kuliešiumi susitikome VDU menų galerijoje „g101“, parodos „Socialinių plytų peizažas: Dr a Wing“ fone. Tai naujausia menininko paroda, kurioje pirmą kartą rodomi S. Kuliešio piešiniai. Nors daugiausiai dėmesio menininkas skiria tapybai, tačiau surengti vien tik piešinių parodą buvo sena jo svajonė. Su S. Kuliešiumi kalbamės ne tik apie jo parodą, bet ir apie kūrybinį procesą, inspiracijas kurti ir kodėl menininkas negali nekurti.
„Metropolitan Opera“ teatro scenoje, operoje„ Luiza Miler“ legendinis tenoras P. Domingo pagrindinį Rudolfo vaidmenį atliko 1971–1979 m. ir buvo vienas iš daugiausiai kartų dainavusių šią rolę. Šiemet šis tenoras ėmėsi dainuoti baritonui skirto Millerio vaidmens. Naująjame sezone jaunąjį įsimylėjėlį Rudolfą atliks vienas pažangiausių šių laikų tenorų Piotras Beczała. Prieš prasidedant repeticijoms „Metropolitan Opera“ surengė video konferenciją, kurios metu du dainininkai aptarė operą, karjeros perspektyvas ir jų planus artėjančiame 2018–2019 m. sezone.
Filmo „Jūsų Vincentas“ režisieriai Dorota Kobiela ir Hughas Welchmanas pirmieji pasaulyje sukūrė animacinį filmą aliejinės tapybos technika, pasakojantį apie dailininko postimpresionisto Vincento Van Gogho mirtį. „Kino pavasario“ metu susitikome su režisieriais pasikalbėti apie jų pirmąjį ilgo metro filmą.
Neseniai teko pasikalbėti su naujai susikūrusio ansamblio nariais: Gabriele Ašmontaite, Lukrecija Stonkute, Emile Ribokaite ir Zbignevu Levickiu, rengiančiais koncertą Šv. Velykų proga. Pokalbis jaukioje Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vargonų auditorijoje buvo linksmas ir šiltas. Atlikėjai dalinosi tuo, kas paprastai lieka užkulsiuose: iškilusiais organizavimo, atlikimo iššūkiais, taip pat savo muzikinėmis įžvalgomis.
Airijoje Golvėjaus mieste vasarį vykusiame teatro vaikams ir kūdikiams festivalyje „Plačiai atmerktos akys“ lankėsi teatro vaikams „Teatriukas“ aktorė Dalia Mikoliūnaitė ir „Pojūčių teatro“ režisierė Karolina Žernytė. Teatro kūdikiams idėjų įkvėptos kūrėjos dalijasi festivalio įspūdžiais.
Franzas Rogowskis – jaunosios kartos vokiečių aktorius, platesnę žiūrovų auditoriją patraukęs Boxerio vaidmeniu Berlyno kino festivalyje pasirodžiusiame filme „Viktorija“. Praėjusiais metais Europos šalių kino forumas „Scanorama“ pristatė naujausią Michaelio Hanekės kūrinį „Laiminga pabaiga“, kuriame Rogowskis suvaidino Isabelės Hupert sūnų. Šiais metais aktorius Berlinalėje pateko į „European Shooting Stars“ dešimtuką, o pagrindinėje konkursinėje programoje pristato du filmus – Christiano Petzoldo „Tranzitą“ ir Thomo Stubero „Koridoriuose“.
Žvarbų žiemos rytą esame pačiame Vilniaus centre įsikūrusioje menininkų dirbtuvėje „Studium P“. Tai nepriklausoma kūrybinė erdvė, kurioje savo buitimi ir kūrybiniais atradimais kasdien dalijasi čia gyvenantys bei užsukantys menininkai. Prieangyje sukrautos malkos, asketiškas medinių lentų gultas virš darbo stalo kambaryje, kuris labiau panašėja į dailidės dirbtuves. Tai bene viskas, ko reikia jaunam ir kūrybiškam tarpdisciplininio meno kūrėjui Simonui Nekrošiui. Su juo šiandien ir kalbamės apie praeitį, dabartį ir visa apimantį kūrybinį procesą.
Monika Plentauskaitė – jaunosios kartos tapytoja, šiuo metu tęsianti tapybos magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje. Sausio 17 dieną Vilniaus meno galerijoje „Meno niša“ atsidarė pirmoji dailininkės solo paroda sostinėje, kurioje ji pristatė savąjį „Butaforijų parką“. Parodai einant į pabaigą, susitikome su Monika pakalbėti apie jos kūrybą, parodą ir iš kur ji semiasi idėjų paveikslams.
Kiekvieną kartą pasikalbėjus su nauju pašnekovu tenka daug apmąstyti, pasisemti naujos kūrybinės energijos, o tai visuomet džiugina. Šį kartą man teko garbė pabendrauti su latvių akordeonininku ir kompozitoriumi, po studijų baigimo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje likusiu gyventi Vilniuje – Raimondu Unguru. Visi, bent šiek tiek jį pažįstantys, pritars, kad Raimondas – labai charizmatiškas, įvairiapusiškas ir įdomus žmogus, muzikantas, kolega.