Užtenka ištarti iš pirmo žvilgsnio kiek banalų Giedriaus Jonaičio parodos pavadinimą „Mano istorijos“ ir ima skleistis kerai: autoriaus istorijos tampa to, kuris taria šiuos žodžius istorijomis. Taigi per žiūrovą, su žiūrovu ir žiūrove realizuojasi kūrinių galimybės.

Į Prancūzijos sostinę mūsų kukli dviejų žmonių kompanija atvyko dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, žinoma, pasigrožėti Paryžiaus kultūros pulsu, kurio centre bolavo garsaus poparto kūrėjo Davido Hockney retrospektyvinė paroda, keturiems mėnesiams atkeliavusi tiesiai iš Niujorko Mentropoliteno muziejaus į Paryžiaus Pompidou centrą. Antra – tyliai vylėmės, kad ten sutiksime paskutinius vasaros likučius, galėsiančius išblaškyti keistą nuotaiką, apnikusią įsibėgėjus naujam sezonui. Tačiau ruduo mus pavijo. Visgi menininkas, rodos, nusiteikęs optimistiškai, mat bando rudens liūdesio – liūdens – apgaubtą žiūrovą padrąsinti gaivos ir palengvėjimo pažadu.

Įpusėjus 11-ajai Kauno bienalei, nagrinėjančiai paminklo (ne)galimybės klausimus, nutariau pakalbinti ne jos kuratorę Pauliną Pukytę, kurios interviu jau apstu, o kitą, šiek tiek mažiau dominuojančią šioje bienalėje, bet ne ką mažiau pažįstamą bei artimą Kaunui ir Lietuvai asmenybę – Leniną. Šiuo metu bolševikų partijos vadovas, Spalio Revoliucijos lyderis reziduoja Kaune, Laisvės al. 50 D-3, specialiai jam japonų menininko Tatzu Nishi išnuomotose apartamentuose – kūrinyje „Butas Nuomai“ (2017).

Galerijoje „Akademija“ vyksta Tomo Ivanausko fotografijų paroda „Minimal“. Parodos pavadinimas bei trumpas aprašymas iškart deklaruoja, kad pagrindinis akcentas yra tiesiog vizualus gerėjimasis, akies džiaugsmas. Vadinamasis „menas menui“. Visgi parodos plakatas pasitinka su fotografija, užfiksavusia varžtą baltoje sienoje. Ji sufleruoja, kad ir kiti parodos objektai nėra tik neaiškūs formos ar šviesos žaismai.

Apie poreikį išgirsti, klausyti ir suprasti atmintį kalba vienuoliktoji Kauno Bienalė. Parodoje „Yra ir nėra“, kuruotoje Paulinos Pukytės, atminties (ne)paminklai kalba apie skaudžius, tačiau vertus prisiminimų įvykius ir gyventojus. Toks yra ir Jenny Kagan kūrinys „Didžioji akcija“. Tai atminties kūrinys, skirtas gydyti ir gaivinti prisiminimus, kurie yra visiškai ištrinti.

Šį rudenį Prospekto galerijoje pristatyta nauja, iš retrospektyvinių kadrų sudėliota Šarūno Barto dokumentinė juosta „Keletas iš jų“. Neapsigaukite tikėdamiesi pamatyti naują, kino teatruose dar neanonsuotą Barto filmą tiesiai iš ritės. Tiesą pasakius, tai sustingdytų kinematografinių vaizdų serijos, sudarytos iš parengiamojo etapo filmavimams, kurios iškabintos horizontaliomis tiesėmis, juosiančiomis galeriją.

       –    Šioje salėje pamatysite Aurimo Eidukaičio tapybos parodą, – rugsėjo mėnesį įžengdamas į Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus antro aukšto galeriją pristatytų gidas lankytojų grupei. Apibendrintai pasakotų, kad vienuose Aurimo Eidukaičio kūriniuose matomos renesanso tapybos savybės, kituose – baroko bruožai. Gidas patikslintų, kad realizmas menininko naudojamas kaip išraiška, o štai kūrinių turinys pagal objektų suderinamumą – siurrealistiškas.

Ispanų menininkė ir kuratorė Elisa Rodríguez Valadolide (Ispanija) rengia projektą „Ocho por tres“. Jo esmė – netikėta meno kūrinių intervencija į miesto erdves: reklamų stendus, skelbimų lentas, apleistas sienas. Į projektą įsitraukė ir du lietuvių menininkai, tapytojai Paulius Šliaupa ir Vulovak. Šia proga kalbamės su Elisa ir Pauliumi apie projektą, jo eigą ir perspektyvas bei patirtį, įgytą eksponuojant savo kūrybą viešojoje erdvėje.

Industrinio dizaino pagrindinis uždavinys yra suderinti funkcionalumą, estetiką bei idėją viename objekte. Kuo geriau  išspręsti  šią problemą savo bakalauro darbuose bandė ir menininkai, dalyvę Jaunojo dizainerio prizo konkurse. Bet ar baigę pirmosios pakopos studijas jie tikrai sugeba išradingai sujungti šiuos tris elementus viename gaminyje?

Įdomu, kokios mintys kyla, kai išgirstame žodį „pliažas“. Vieniems tai – vasara, kitiems – Lietuvos pajūris, atostogos, ramybė ar tiesiog karšti čeburekai. Skirtingos asociacijos gali būti išryškinamos ir fotografijos mene. Štai kasmetinis Kauno tarptautinis fotomeno festivalis „Kaunas Photo“ siūlo užsukti į Mykolo Žilinsko dailės galerijoje veikiančią parodą „Pliažo sezonas“, kurioje iš tikrųjų galima pasijusti kaip prie jūros. 

„Jaunojo dizainerio prizas“ – jau tradicija tapęs Vilniaus dailės akademijos Dizaino inovacijų centro organizuojamas konkursas, kasmet paskatinantis varžytis apie 60-70 skirtingų dizaino krypčių studentų. Įdėmesnis žvilgsnis į eksponatus ir noras išvengti paviršutiniškos analizės privertė atsisakyti minties aprėpti visą parodą, be to, nesinorėtų atskleisti visų detalių tiems, kurie dar tik ketina apsilankyti ekspozicijoje, todėl šį kartą – apie mados dizainą.

Knygų iliustracijas visuomet neišvengiamai apriboja tekstas, tačiau meistriškai sukurtos, jos gali papasakoti ir atskleisti tai, ko neįmanoma išreikšti žodžiais. Kauno Mykolo Žilinsko dailės galerijoje šiuo metu veikia Lietuvos knygų iliustracijų paroda „Šiltas prisiminimas“. Įvairių dailininkų tapybos ir grafikos darbai pristatomi kaip savarankiški kūriniai, iliustracijoms sukurti eskizai ir projektai, dar nepasklidę tarp daugybės spausdinto teksto puslapių. 

Nūdienos meniniame gyvenime jau beveik nebestebina, kad net tradiciniais laikomi dailininkai ne vien ieško amžinosios Tiesos ir Grožio, tariamai glūdinčio paveikslo estetikoje, bet ir gilinasi į jautrius sociopolitinius klausimus, reaguoja į įvykius, tiesiogiai paliečiančius žmones. Sigita Maslauskaitė-Mažylienė – ne išimtis. Dailininkė pristatė parodą pabėgėlių krizės tema „Prie Babilonijos upių. Pabėgėlių laiškai“.

Vakar tai buvo, šiandien yra, o rytoj vis dar bus paveikslas, nutapytas Jono Jurciko, vaizduojantis menkai kisiantį (tik kiek laikas jį palies ir autorius trokš pakeisti) fragmentą iš istorijos apie tai, kaip „Stovėjome plačiai pražioję burnas, negalėdami patikėti tuo, ką padarėme”.

Lietuvoje kuriančių erotine tematika rasime ne vieną, galima paminėti kad ir ekscentriškąjį Evaldą Jansą ir jo darbą, kuriame menininkas aistringai bučiuoja menotyrininkę. Tačiau šį kartą trumpai papasakosiu apie erotinio meno parodą, kurioje Jansas nedalyvavo – apie parodą visai čia pat, Vilniuje, netoliese lenkiškai ir rusiškai klegančio Halės turgaus – „Medusa” galerijoje.

Birželis – tai mėnuo, kuomet Vilniaus ir Lietuvos gyventojams atsiranda masinių kultūrinių renginių pasiūla. „Instagram“ ir „Facebook“ paskyrose sužiba nuotraukos iš meno mugės „ArtVilnius“ ar Kultūros nakties. Hashtag'ų jūroje mirga „ArtVilnius“, „ContemporaryArt“, „Kulturosnaktis“, „Art“ ir t.t. Per metus retai meno parodose besilankantys individai gauna dvi puikias progas meno fotosintezės būdu įsisavinti tiek, kiek jiems reikia, ir toliau gyvuoti ateinančius metus. 

Birželio 1–8 dienomis Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje vyksta asmeninė grafikės Urtės Baranauskaitės paroda „Interakcija“. Parodą sudaro nuotraukų serija, instaliuotas tapybos darbas, o pagrindinis „eksponatas“ – atmosfera. Parodoje eksponuojama su šviesa komunikuojanti drobė – tuo pačiu ir baigiamasis U. Branauskaitės Vilniaus dailės akademijos grafikos specialybės darbas.

Antrojo Kauno galerijų savaitgalio metu (gegužės 11–14 d.) aplankyti parodas buvo galima ne tik įprastose meno galerijose, bet ir alternatyviose erdvėse. Viena jų – „Menų bankas“. Patalpose išmušinėtomis staktomis, atidengtomis mūro sienomis ir puošniai dekoruotomis lubomis buvo galima judėti lyg tarp stotelių, kuriose išvystame skirtingų menininkų kūrinius, vienas nuo kito nutolusius savo idėjomis ir išraiškos formomis. Tad pasivažinėkime po „Menų banko“ parodas, stabtelėdami keliose stotelėse.

Gegužės 10 dieną alternatyvioje Vilniaus dailės akademijos ekspozicinėje erdvėje „Krematoriumas“ atidaryta asmeninė Adomo Storpirščio tapybos ir animacijos paroda. Tai – antroji animatoriaus specialybę studijuojančio jaunojo menininko paroda. Apie tai, jog pateksime į paradoksalią erdvę, įspėja Anglijos metro logotipą imituojantis parodos plakatas ir pavadinimas „Aboveground Underskies Aboveskies“. Būtent vėsiame rūsyje esame pakilę virš žemės, debesų, ir apskritai virš realybės, kitaip tariant, siurrealistinėje plotmėje. 

Projekto „Patalpinti“ autoriai ir dalyviai – Vilniaus dailės akademijos Tapybos katedros III kurso studentai, kurių paroda buvo eksponuojama Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje. Joje greta kūrinių, kaip pilnaverčiai parodos eksponatai, buvo rodomi ir studentų tekstai, dabar persikeliantys į virtualų būvį. Dalijamės trečiąja dalimi, kurioje savo kūrybą pristato Eglė Karanauskaitė, Iveta Utakytė ir Eimantė Šimkutė.